Poezija
2022.03.09. MES KATINAI
Kęstutis Trečiakauskas
Tupi ant tako katinas.
Per naktį laukia manęs.
O kas jį taip laukti skatina ?
Atsakymas vienas - nes.
Nes myli mane. Kaip aš jį.
Abu mes - tik katinai.
Mane žmogumi užrašė.
Suklydo jie. Mirtinai.
Aš katinu būti gimęs.
Ir katinu gyvenu.
Tai bendras mūsų likimas -
Sunku gyventi tarp žmonių.
Sunku gyventi tarp žmonių.
Nes mes - katinai. Ne žmonės.
Jiems būt katinais - toli.
Tikėkit ! Kam abejonės ?
Ar katinu būt gali ?
NEGUNDYK
Negundyk obuoliu.
Jau neturiu dantų.
Jau traukia pogulio.
Ir jau nesuprantu.
O kam ta išmintis ?
Iš jos nėra naudos.
Gal kad kiti matys ?
Bet nieko tai neduos.
Net neragavęs jos,
Jau pasenau.
Ir be vilties naujos
Nugyvenau.
Negundyk obuoliu.
Kaip graušiu be dantų ?
Nebūsiu tobulas -
Jau tik žemyn krentu ...
KUR MOTINOS DROBĖS
Atverčiau vėl skrynią, kur motinos drobės.
Dar baltos ir kvepia. Lyg vakar išaustos.
Bet laikas jau viską pavogęs, pagrobęs.
Tik ledas. Tik ledas, pasaulį sukaustęs.
Žiema karaliauja. Išeit neketina.
Nors žinom, kad ji laikina. Kaip ir šaltis.
Kodėl gi taip slegia, taip spaudžia krūtinę ,
Jei noras mylėti toks tyras, nekaltas.
Neskinsiu. Nei pirmojo žiedo. Nei antro.
Nelaukite puokštės. Man žiedas - tik gyvas.
Kaip aš jį mylėkit. Ir būkite kantrūs.
Nes noras gyventi - tai žiedo motyvas.
