Poezija
2022.06.04.NĖRA ESMĖS
Kęstutis Trečiakauskas
Ne nuo stabų vergiją griaut reikėjo.
Reikėjo ją išraut iš smegenų.
Juos pakeitė minia naujų veikėjų,
Kurių niekšybę ligi šiol menu.
Jie ir dabar kaip erkės kraują geria.
Tik dangstos demokratijos skraiste.
Pradėję prieš savus neskelbtą karą,
Mus nuskandins istorijos raiste.
Jauna karta,apakinta jų melo,
Jau neįžvelgia tvyrančios grėsmės.
Žolė įteisinta prie pakaruoklių stalo.
Žolė įteisinta prie pakaruoklių stalo.
Ir iš esmės, jau nebėra esmės.
SKERCO
Nubundu iš alkio
Vidury nakties,
Pilvas sako: kelkis !
Niekas nepadės.
Tau sudėti bluosto.
Rinkis, kas skanu.
Pilvą pasiglostau,
Virtuvėn einu.
Pradedu ten puotą.
Ligi paryčių.
Ryju kas paduota.
Alkio nejaučiu.
Gulčiau vėl į lovą.
Betgi saulė teka !
Skrandžiu pasiklioviau,
Tad miegot neteko.
NEŽUDYSIU UODO
Jau rašalo neparduoda.
Ir plunksnos nebeturiu.
Nebent sutraiškyčiau uodą.
Sau sėdžiu ir vėl kūriu.
Tuo uodo krauju terlioju -
Lyg trokščiau posmų naujų.
Bet gaila - dėsnis galioja
Rašyt tik savo krauju.
Todėl nežudysiu uodo.
Įpjausiu tik pirštą sau.
Bet viskas taip nusibodo,
Kad net savęs neklausau.
O uodas tik zyzia į ausį.
Vis tiek jį pritrėkšti teks.
Sutraiškau ir net neklausiu -
Ar posmui kraujo užteks ?
Ir štai jums iš uodo kraujo
Posmelis nei šioks, nei toks.
Bet tegu velniai parauja -
Širdis tikrai atitoks.
