Poezija
2022.05.09. IŠ TĖVO ŠULINIO
ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS
Kiekvieną rytą, tėve, apeinu
Žodžius ir darbus atminties šaltiny,
Ir šilumą įdiržusių delnų,
Pėdų žymes, kurias kadais įmynei.
Pro virsmą vasarų dažnai menu,
Kaip Tu skubėjai pažinimų klodais.
Dabar iš tėvo šulinio semiu
Purslus gerumo laistyt savo sodą.
Daigai jau virto ošiančia giria,
O sodas našų derlių subrandino.
Vis apeinu pavargęs vakare
Besistiebiantį saulėn atžalyną.
Aukštyn keliu nusvirusias šakas,
Bandau kreivoką atžalą ištiesint.
Iš tėvo šulinio sava ranka
Nešu tikėjimo ir gėrio šviesą.
PAVASARIO RAPSODIJA
Einu per gimtą žemę neskubėdamas,
O šalimais pavasaris žingsniuoja.
Žiedų vainikai seka mūsų pėdomis
Ir neša atgaivą nuo pievų, gojų.
Prie upės regime - pražydo sakuros
Ir šypsenomis mūs žingsnius palydi.
Širdy jauku - tarytum prie ugniakuro,
O sieloj džiugesys ir meilė švyti.
Prie kelio rymo beržas susirūpinęs,
Kad dar žalios liemenės neužvilko.
Tik žirginių lazdelės supas, skubinas
Išberti sėklas į žemelę pilką.
Paukštelių choras kerinčią melodiją
Nuo anksto ryto lig nakties vingriuoja,
O jūros bangos, grodamos rapsodiją,
Palaimos, žavesio kilimą kloją.
