O skriskite mano sparnuotos eilės Į platų pasaulį už vėją greičiau. Te suteikia viltį mums  saulė ir gėlės, Apglėbti pasaulį su meile tvirčiau.

Pamiršau  net tai, ko nežinojau, Nors negėriau nė lašelio vyno. Gal primintum man, brangusis Nojau, Kur tas Tvanas, kur visus skandino ?

Neįsižeiskite net kai piktai keiksnoja. Įsiklausykit. Pagalvokite - už ką ? Nebūkite iš tų, kurie tiesos nesužinoję Klajoja lyg grybautojai miške.

Ne rašalu rašykim Tautai laišką. Krauju jį parašykime. Krauju. Kad nuolat mulkinamai jai pasidarytų aišku - Nereikia mums tų pranašų naujų.

Ankstų rytą Senis Šaltis Sugalvojo pirmas keltis. Kol visi vaikai dar miega, Jis pabraidžiojo po sniegą. Pakedeno pusnį baltą, Oi, kaip šalta, oi, kaip šalta.

Sustabdykim savy banguojančią jūrą, Nuo jausmų blaškomą, draskomą piktai Ir išleiskim į kelią plaukti laiveliui, Leiskim jam plaukti noriai, laisvai...

Dėl tos ,,koronos," Tautą apsėdus, Spaudžia tautiečius Ir kitos bėdos, - Pensijos mažos,

Subrendom dar vaikystėj. Per anksti. Tada vaikystės niekas neturėjo. Mes buvom užmiršti paties Kūrėjo. Bet keista. Tu ant nieko nepyksti. Subrendom dar vaikystėj. Per anksti. Tada vaikystės niekas neturėjo. Mes buvom užmiršti paties Kūrėjo. Bet keista. Tu ant nieko nepyksti. Subrendom dar vaikystėj. Per anksti. Tada vaikystės niekas neturėjo. Mes buvom užmiršti paties Kūrėjo. Bet keista. Tu ant nieko nepyksti. Subrendom dar vaikystėj. Per anksti. Tada vaikystės niekas neturėjo. Mes buvom užmiršti paties Kūrėjo. Bet keista. Tu ant nieko nepyksti. Subrendom dar vaikystėj. Per anksti. Tada vaikystės niekas neturėjo. Mes buvom užmiršti paties Kūrėjo. Bet keista. Tu ant nieko nepyksti. Subrendom dar vaikystėj. Per anksti. Tada vaikystės niekas neturėjo. Mes buvom užmiršti paties Kūrėjo. Bet keista. Tu ant nieko nepyksti.

Tos dainos buvo tokios ilgesingos, Kad net ir šiandien griebia už širdies, Nors tas jaunystės šviesulys pradingęs, Ir niekas jo daugiau nebegirdės.

Didžiuojuosi, kad lobių daug turiu, Jų negaliu apglėbti ir panešt: Versmes šaltinių, upių, ežerų Ir Kuršių marių, Baltijos gelmes.

Nuo pat jaunų dienų vejuosi aš svajonę. Nuo pat jaunų, nuo pat jaunų dienų. Kad ją pavysiu, net nekilo abejonė, Tačiau ir šiandien ja aš gyvenu.

Aš netikėjau, kad ateis gegužis Ir kad išskridę paukščiai vėl sugrįš. Bet skeldėjo ledai, upokšniai ūžė. Atskrido paukščiai. Visas jų būrys.

"Jevrosojūzo" iššūkis jau mestas. Prikibo cenzoriai net prie valstybinių kalbų. Užkliuvo baisiai jiems "sviestuotas sviestas", Tad skelbiamas jam bolševikinis tabu.

Singuliarumas   Jeigu singuliarumas ne teorija, o faktas, Tai daug atsakymų jau gatavų yra. Iš Nieko kilę, vėl juo galim tapti, Tiktai dabar (kol kas) žmonių era. Jeigu neteršime gamtos, mums duoto rūmo,  Tai gal negrįšime į tašką tą. Singuliarumo.

Priešas buvo žvėriškai nedoras. Liejo kraują, siaubdamas gatves. Jį klaidino senas kalendorius - Manė, kad "naujuosius" vėlei švęs.

Neieškok stebuklo pašaly. Tu juk gyveni. O tai stebuklas. Tu vien džiaugtis ir mylėt gali, Net jei būstas ir drabužiai kuklūs.

Kelkit, sakalai! Jūs taip anksti užmigot Ir palikot arti pradėtus laukus, Nebaigtą rašyti laisvės ryto knygą Ir neužaugintus mylimus vaikus.

Mes išmirštame. Ne tik išvažinėjam. Tik viena diena, o mūsų vis mažiau. Tokio sunkmečio, kuris dabar užėjo, Nuo pačios  vaikystės nemačiau.

"Lietuvos aidas"  Tėvynės veidas. Be kaukės, be grimo, melo. "Lietuvos aidas" Nesiekia vaido, Jis siekia Tautos idealo.

Kai šėlsta jūroje audra, o saulė degina, Kai ieškai užuovėjos, o jos nėra – bijai Aušros pakilusios. Dega, atrodo, dar gyslose kraujas, Skinasi kelią kojos.