Poezija
02.14. SENIS ŠALTIS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Ankstų rytą Senis Šaltis
Sugalvojo pirmas keltis.
Kol visi vaikai dar miega,
Jis pabraidžiojo po sniegą.
Pakedeno pusnį baltą,
Oi, kaip šalta, oi, kaip šalta.
Apsidairė, patrepseno,
Jis visai dar nepaseno.
Tai kodėl seniu vadina ?
Gal žila barzda klaidina ?
Ir sušuko jaunas šaltis:
"Ei, vaikučiai, laikas keltis ! "
Ir atbėgo visas tuntas,
Kas septintas, kas aštuntas.
Ir lipdyt pradėjo senį.
Senį Šaltį. Besmegenį.
Šaltis juokės ir nepyko.
Besmegenis jam patiko.
AČIŪ TAU, ISLANDIJA
Atgal
Ačiū, Jonai Hanibalsonai Tau, ačiū.
Tu buvai vienintelis žmogus,
Lietuvai atvėręs širdį plačią,
Kai dar lūkuriavo net patsai dangus.
Kiek pajacų karūnuotų apsimetę
Laukė, ką jiems Kremlius pasakys.
Lietuvos kraujuojančios nematė ?
Ar ne gėda mums pažvelgti į akis ?
Tik Islandija nepaisė, ką praranda.
Ji vienintelė pasauly išdidi.
Kol kiti dvejoja, žodį randa.
Ji pirma ir Lietuvos širdy.
Ačiū Tau, Islandija, už drąsą.
Nepabūgai Pragaro tik Tu.
Tu pirma įrodei - broliai esam.
Lietuva - Islandija. Kartu.
