Poezija
01.07. SAUSIO TRYLIKTĄJĄ
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Priešas buvo žvėriškai nedoras.
Liejo kraują, siaubdamas gatves.
Jį klaidino senas kalendorius -
Manė, kad "naujuosius" vėlei švęs.
Nesuprato, kad imperija jau dvėsta
Ir agonija aptemdė protą jos.
Niekas negalės jau jos išvesti
Ir išgelbėti iš pražūties naujos.
Išsigimėliai kapėeses platformos
Su "jedinstva" , Šalčininkų šunauja
Skelbiasi valdžia, grasina uniformom.
Niekas nebebijo jos. Nebetiki jau ja.
Lietuva atgimusi suprato -
Ji laimės, jei priešui nepaklus.
Net nomenklatūra to seno aparato
Nukapoja su kapėeses galus.
Pergalę krauju aplaistėme. Laimėjom.
Trys dešimtmečiai išdidūs ir laisvi.
Bet paklauskime, ar jau toli nuėjom ?
Tie, kas skelbiasi "savi", gal ne savi ?
Laisvę turim gint. Ne vien tik švęsti.
Te nebus piliečiqai užmiršti.
Kol dar šitiek priešų galim rasti,
Ginklą pasidėti - per anksti.
Manot, jie išėjo ? Neišėjo.
Liko kenkti, nes pasaulis - patiklus.
Prisitaikė jie, į mus supanašėjo.
Smogs be gailesčio, jei tik proga paklius.
BUTAFORIJA arba IŠPROTĖJANTIS PASAULIS
Kam konstitucijos, įstatymai ir tuntai klerkų,
Jei viskas butaforija tiktai.
Puotauja vienas, milijonas - verkia.
Kur dėtis sąžinei ir teisei užmirštai ?
Kodėl vis vograujame apie teisę ir orumą,
Tais Markso, Lenino ir Stalino balsais ?
Jei statomas kalėjimas, ne rūmas,
Rytojus melo, ne tiesos ateis.
Vis bukesni veidai, bejausmės akys.
O gal apspangę nuo "leistos" žolės ?
Kodėl lig šiolei niekas nepasakė,
Kad normalus būt niekas negalės .
Žmogaus orumas , jo garbė ir teisės
Stebėtinai vis tolsta nuo vertės.
O rimtą miną šunsnukis nutaisęs
Prie neteisybės kaupą dar pridės.
Žudiką prievartautoją, siaubūną
Išteisins. Jei nuteis - tik laikinai.
Valstybę apvagia, bet lenda į tribūną.
Kas ryt valdys mus ? Teis mus ?- Nežinai.
Pasaulis serga. Jis jau išprotėjęs.
Anarchija - tai laisvė, ateitis.
Kas drįsta šiauštis prieš žūties idėjas,
Šviesios dienos jau niekad nematys.
Jo neklausys. Ir neprileis prie sosto.
Visa žiniasklaida tik srutomis aplies.
O kad neįkyrėtų ir nenusibostų,
Išraus liežuvį. Juk tada tylės.
Jau nedrąsu kalbėt apie pavojų.
Prabilt apie teisybę - nedrąsu.
O Viešpatie, su kuo gi mes kovojam ?
Gal vienas jau pasaulyje esu ?
NEŽINAU, KO NEŽINAU
Nežinau, ko nežinau.
O žinau - nedaug.
Paklausyk manęs , sūnau,
Nieko nebelauk.
Jei gali, neatidėk -
Sužinok dabar.
Ir į galvą įsidėk,
Ko mums trūksta dar.
Žinios neslegia pečių.
Jos - sparnų sparnai.
Mes turtėjam tuo pačiu.
Tu juk tai žinai.
Atgal
