Poezija
01.03. SUNKMETIS
Kęstutis Trečiakauskas
Mes išmirštame. Ne tik išvažinėjam.
Tik viena diena, o mūsų vis mažiau.
Tokio sunkmečio, kuris dabar užėjo,
Nuo pačios vaikystės nemačiau.
Viską stebi abejingas protas.
Tik statistika. Šalta ir nejautri.
Tas per senas, tas netikęs, tas kuprotas...
Tu jau ateities nebeturi.
Gal šėtono irštvoj suplanuota -
Kam dar leis, kam ateities neduos...
Pats Šėtonas Dievui rašo notą:
"Dievas aš. Aš nedarau klaidos."
O MES TIK LAUKIAME
Išsilaižykime žaizdas, tegu greičiau užgyja.
Nors dvasios žaizdos niekad neužgis.
Jos amžinai primins ir kančią, ir vergiją.
Ir kad karalius nuogas. Ir vagis.
Bet mūsų padermė nenusipelno.
Nei pagarbos, nei teisingumo, nei vilties.
Gudri čigonė buria mums iš delno.
O mes vis laukiame, kol laimė palytės.
Bet ta ponia jau su kitais puotauja.
Į mūsų pusę net nepažiūrės.
Nesitikėk, kad kas atvesdins tau ją.
Žiūrėk, kaip ji žvairuoja iš kairės.
Vien tik žvilgsniu jinai tave jau smerkia.
Doros ir jos keliai nesusitiks.
Kas nori būt laimingas, tas neverkia.
Bet ši teisybė niekam nepatiks.
Esmė ne ten, kur žvilgsniai susmaigstyti.
Ji paslėpta. Už spynų septynių.
Jos net per mikroskopą nematyti.
Tad kur mes ieškom polėkių kilnių?
TIEK DAUG NESPĖJAU
Visi išeisime į paskutinę stotį,
Kur baigiasi gyvenimo keliai,
Bet skausmo netekties neišmatuoti,
Jis sielą perveria sužeisdamas giliai.
Ir lieka ten. Jo niekas nenumaldo.
Nes tu paties brangiausio netekai.
Turi tik nuotrauką ir tylią skausmo maldą.
O akyse - Antakalnio kapai.
Ant jų kalnelio balto smėlio guolis.
Ir sauja, tiktai sauja pelenų...
Ir aš išeisiu vienąkart parpuolęs.
Aš pas Tave iš lėto ateinu ...
Laimingas, kad ilgai Tave turėjau.
Bet man atrodo - Dieve, kaip trumpai ...
Kiek daug, kiek daug Tau pasakyt nespėjau.
Taip netikėtai Tu iškeliavai ...
IR VĖL GAMTA NUBUS
Ir vėl gamta nubus,
Išauš rytojus vėlei,
Bet jau tavęs nebus,
Nes tu neatsikėlei.
Nes tu nenubudai
Iš amžinojo miego.
Ir švies kiti veidai,
Jau tų, kurie atbėgo.
Iš dar gyvų namų,
Iš parkų ir bažnyčių,
Iš klegančių kiemų
Ir šiaudinstogių gryčių.
Kurių seniai nėra.
O gal visai nebūta.
Tik jūroj plaks audra
Ne pieno - kraujo putą.
Atgal
