VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

01.20. KAIP SVIESTU PATEPTAS IDIOTIZMAS

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

"Jevrosojūzo" iššūkis jau mestas.

Prikibo cenzoriai net prie valstybinių kalbų.

Užkliuvo baisiai jiems "sviestuotas sviestas",

Tad skelbiamas jam bolševikinis tabu.

 

"Kaip sviestu patepta" greit mums neleis sakyti,

Nes karve nekvepia čia ir nėra ožkos.

Nors sviestas reiškia čia visai ką kitą,

"Jevrosojūzas" reikalaus tvarkos.

 

Ir "sūris obuolių" esą ne sūris.

Be pieno. Tad vadint taip nevalia.

Jei "deržimordiškus" įstatymus sukūrė,

Uždraus jį taip vadint. Tai jų galia.

 

Laimingi rusai. Tai ne jų problemos,

Nes žodžio "sviestas" jų žodynuose nėra.

"Jevrosojūzas" mums tuos rūpesčius nulėmė.

Maskvėnų džiaugsmui. Tris kartus "Ura !"

 

Lietuviai sviestą per plačiai vartoja -

Ne tik tautosakoj ir kulinarijoj. Ne tik "?

Kodėl prieš žodį šį ES mankurtai stoja ?

Gerai, lietuvi, apie sviestą pasvarstyk.

 

Gal mes bejėgiai prieš idiotizmą,

Kuriuo lyg vėzdu švaistos net ES ?

Juk šimtmečius Maskva mums statė klizmą.

Ar nusilenksime ? Ar ne lietuviai Mes?

 

 

PALAIMINTA TYLA

Paskambinčiau, bet daug daugiau pasako

Minčių nedrumsčiama palaiminta tyla.

Juk tiek kalbų ilgiausių nepakako,

Kai buvome pernakt abu šalia.

 

Bet ir tada tylėdami kalbėjom,

Nes minčiai žodis buvo netalpus.

Tiktai tada, kai tylumon atėjom,

Supratom, dar ne laikas į kapus.

 

VIS LAUKI

 

Žiedai apsnigo mano taką,

Gegužio kvepiantys žiedai.

O vakarais, kai mėnuo teka,

Vėl ieškai to, ko neradai.

 

Ką per dienų dienas kartojai,

Svečiuos, namuos ir sapnuose,

Bet nei karaliai, nei artojai,

Neranda, kur yra tiesa.

 

Ir kas jinai ? Gal tai tik mitas

Iš tų praamžių glūdumos,

Gudrių išminčių sumanytas,

Kad lauktum, kol ji tau pamos.

 

Nors ji visai nepasirodo.

Nors lauki, lauki. Ir tiki.

Nuo pirmo žiedo iki gruodo.

Vis lauki. Nuo ir lig iki.

 

NEGLOSTYKIM  PRIEŠ  PLAUKĄ

 

Kiek laimės pajunta delnas,

Kai glostai murkiantį katiną.

Lyg Faustą sugundęs velnias

Pamilti pasaulį skatina.

 

Neglostykim tik prieš plauką.

Ir šiaip vis sunkiau mylėti,

Kai meil;ės net tie nelaukia,

Kurių dar jausmai saulėti.

 

Ir juos jau debesys niaukia,

Nes skausmas užtvindo širdį.

Per naktį katinas kniaukia.

Kodėl jo niekas negirdi?

 

BUS NAKTIS

 

Bus naktis. Įstabi ir žvaigždėta.

Vyno taurės, jaukus židinys.

Ir daina. Niekados negirdėta.

Ir karšti bučiniai. Lyg ugnis.

 

Netikėk tu gandais, taro kortom.

Ir sapnais tais slogiais. Netikėk.

Tiktai aš tau likimo išburtas.

Tiktai mums ta žvaigždė patekės.

 

Ta žvaigždė, kur net dieną negesta.

Ta, kur dega danguj ir širdy.

Jeigu lemta mums laimę atrasti,

Tai ir būkim kartu. Ar girdi ?

 

LYG PRO RŪKĄ

 

Seniai nėra namų gimtųjų.

Užžėlė kiemas ir takai.

Neliko obelų, nei tujų.

Vien atminimų palaikai.

 

Ir tie išblėsę, lyg sutrūkę.

Lyg sapnas po nakties ilgos.

Nugrimzta mintys ten, kur rūkas

Akis aptraukia po ligos. 

 

Nėra draugų, nėra bičiulių,

Nėra tėvų ir giminių.

Visi jau po velėna guli,

Tik aš, tik aš dar gyvenu.

 

Dar gyvenu prisiminimais

Dienų, pradingusių staiga.

Toks liūdesys, toks skausmas ima.

Ir vis kankina, Kaip liga.

 

KODĖL MES NE PAUKŠČIAI ?

 

Išplaukė Nemunu ižas.

Kačiukais gluosnis pražydo.

Džiaugiasi gandras grįžęs

Į lizdą prie seno kryžiaus.

 

Ir vėl eina kojos basos

Per šiltą arimą kvepiantį.

Na ko čia paukščiui palesus,

Na kuo  jam čia pasilepinti ?

 

Juk pats obelų žydėjimas.

Lakštingalos naktį skelbia.

Bet paukščiui - vaikų perėjimas.

Į ateitį paukštis žvelgia,

 

O mes ? Ak, kodėl ne paukščiai,

Kurie vis namo sugrįžta ?

Jei būčiau paukštis, tai šaukčiau:

Sugrįžkim, namo sugrįžkim !

 

NORŲ ŽABANGOS

 

Gausybės ragas irgi ištuštėja.

Išsenka sveikata ir pinigai.

Nors į save labai lenkti nagai,

Patenkint norų niekas nesuspėja.

 

Nes norai - be pradžios ir pabaigos.

Kankina jie tartum besotį alkis.

Net mirsi apsirijęs, bet išalkęs,

Nebaigęs norų velniškų vagos.

 

NERAŠYSIU

 

Nerašysiu laiškų ir dienoraščių,

Įgaliojimų ir testamentų

Parašysiu jums tiktai kainoraštį -

Išdavysčių ir to, kas dar šventa.

 

Neįkainosiu eurais ar doleriais

Moters kūno ir kūdikio verksmo,

Nes visi mes truputį nedorėliai,

Savop nuodėmių niekad nesversime.

 

Vis dairysimės, kaip  kaimynas.

Jam bandysim užverst savo rąstą.

Savo rąstą. Lai džiūgauja minios.

Jos tiesos negalės suprasti.

 

KITIEMS NERŪPI

 

Baltas rūkas žemę dengia

Tartum pienas.

Stoviu ir žvelgiu į dangų.

Aš tik vienas.

 

Juk kitiems visai nerūpi -

 Ar jau aušta ?

Dairos jie tik savo trupinio.

 Ir šaukšto.

Atgal