Poezija
01.20. KAIP SVIESTU PATEPTAS IDIOTIZMAS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
"Jevrosojūzo" iššūkis jau mestas.
Prikibo cenzoriai net prie valstybinių kalbų.
Užkliuvo baisiai jiems "sviestuotas sviestas",
Tad skelbiamas jam bolševikinis tabu.
"Kaip sviestu patepta" greit mums neleis sakyti,
Nes karve nekvepia čia ir nėra ožkos.
Nors sviestas reiškia čia visai ką kitą,
"Jevrosojūzas" reikalaus tvarkos.
Ir "sūris obuolių" esą ne sūris.
Be pieno. Tad vadint taip nevalia.
Jei "deržimordiškus" įstatymus sukūrė,
Uždraus jį taip vadint. Tai jų galia.
Laimingi rusai. Tai ne jų problemos,
Nes žodžio "sviestas" jų žodynuose nėra.
"Jevrosojūzas" mums tuos rūpesčius nulėmė.
Maskvėnų džiaugsmui. Tris kartus "Ura !"
Lietuviai sviestą per plačiai vartoja -
Ne tik tautosakoj ir kulinarijoj. Ne tik "?
Kodėl prieš žodį šį ES mankurtai stoja ?
Gerai, lietuvi, apie sviestą pasvarstyk.
Gal mes bejėgiai prieš idiotizmą,
Kuriuo lyg vėzdu švaistos net ES ?
Juk šimtmečius Maskva mums statė klizmą.
Ar nusilenksime ? Ar ne lietuviai Mes?
PALAIMINTA TYLA
Paskambinčiau, bet daug daugiau pasako
Minčių nedrumsčiama palaiminta tyla.
Juk tiek kalbų ilgiausių nepakako,
Kai buvome pernakt abu šalia.
Bet ir tada tylėdami kalbėjom,
Nes minčiai žodis buvo netalpus.
Tiktai tada, kai tylumon atėjom,
Supratom, dar ne laikas į kapus.
VIS LAUKI
Žiedai apsnigo mano taką,
Gegužio kvepiantys žiedai.
O vakarais, kai mėnuo teka,
Vėl ieškai to, ko neradai.
Ką per dienų dienas kartojai,
Svečiuos, namuos ir sapnuose,
Bet nei karaliai, nei artojai,
Neranda, kur yra tiesa.
Ir kas jinai ? Gal tai tik mitas
Iš tų praamžių glūdumos,
Gudrių išminčių sumanytas,
Kad lauktum, kol ji tau pamos.
Nors ji visai nepasirodo.
Nors lauki, lauki. Ir tiki.
Nuo pirmo žiedo iki gruodo.
Vis lauki. Nuo ir lig iki.
NEGLOSTYKIM PRIEŠ PLAUKĄ
Kiek laimės pajunta delnas,
Kai glostai murkiantį katiną.
Lyg Faustą sugundęs velnias
Pamilti pasaulį skatina.
Neglostykim tik prieš plauką.
Ir šiaip vis sunkiau mylėti,
Kai meil;ės net tie nelaukia,
Kurių dar jausmai saulėti.
Ir juos jau debesys niaukia,
Nes skausmas užtvindo širdį.
Per naktį katinas kniaukia.
Kodėl jo niekas negirdi?
BUS NAKTIS
Bus naktis. Įstabi ir žvaigždėta.
Vyno taurės, jaukus židinys.
Ir daina. Niekados negirdėta.
Ir karšti bučiniai. Lyg ugnis.
Netikėk tu gandais, taro kortom.
Ir sapnais tais slogiais. Netikėk.
Tiktai aš tau likimo išburtas.
Tiktai mums ta žvaigždė patekės.
Ta žvaigždė, kur net dieną negesta.
Ta, kur dega danguj ir širdy.
Jeigu lemta mums laimę atrasti,
Tai ir būkim kartu. Ar girdi ?
LYG PRO RŪKĄ
Seniai nėra namų gimtųjų.
Užžėlė kiemas ir takai.
Neliko obelų, nei tujų.
Vien atminimų palaikai.
Ir tie išblėsę, lyg sutrūkę.
Lyg sapnas po nakties ilgos.
Nugrimzta mintys ten, kur rūkas
Akis aptraukia po ligos.
Nėra draugų, nėra bičiulių,
Nėra tėvų ir giminių.
Visi jau po velėna guli,
Tik aš, tik aš dar gyvenu.
Dar gyvenu prisiminimais
Dienų, pradingusių staiga.
Toks liūdesys, toks skausmas ima.
Ir vis kankina, Kaip liga.
KODĖL MES NE PAUKŠČIAI ?
Išplaukė Nemunu ižas.
Kačiukais gluosnis pražydo.
Džiaugiasi gandras grįžęs
Į lizdą prie seno kryžiaus.
Ir vėl eina kojos basos
Per šiltą arimą kvepiantį.
Na ko čia paukščiui palesus,
Na kuo jam čia pasilepinti ?
Juk pats obelų žydėjimas.
Lakštingalos naktį skelbia.
Bet paukščiui - vaikų perėjimas.
Į ateitį paukštis žvelgia,
O mes ? Ak, kodėl ne paukščiai,
Kurie vis namo sugrįžta ?
Jei būčiau paukštis, tai šaukčiau:
Sugrįžkim, namo sugrįžkim !
NORŲ ŽABANGOS
Gausybės ragas irgi ištuštėja.
Išsenka sveikata ir pinigai.
Nors į save labai lenkti nagai,
Patenkint norų niekas nesuspėja.
Nes norai - be pradžios ir pabaigos.
Kankina jie tartum besotį alkis.
Net mirsi apsirijęs, bet išalkęs,
Nebaigęs norų velniškų vagos.
NERAŠYSIU
Nerašysiu laiškų ir dienoraščių,
Įgaliojimų ir testamentų
Parašysiu jums tiktai kainoraštį -
Išdavysčių ir to, kas dar šventa.
Neįkainosiu eurais ar doleriais
Moters kūno ir kūdikio verksmo,
Nes visi mes truputį nedorėliai,
Savop nuodėmių niekad nesversime.
Vis dairysimės, kaip kaimynas.
Jam bandysim užverst savo rąstą.
Savo rąstą. Lai džiūgauja minios.
Jos tiesos negalės suprasti.
KITIEMS NERŪPI
Baltas rūkas žemę dengia
Tartum pienas.
Stoviu ir žvelgiu į dangų.
Aš tik vienas.
Juk kitiems visai nerūpi -
Ar jau aušta ?
Dairos jie tik savo trupinio.
Ir šaukšto.
Atgal
