Poezija
02.10. TAS ILGESYS DAINŲ
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Tos dainos buvo tokios ilgesingos,
Kad net ir šiandien griebia už širdies,
Nors tas jaunystės šviesulys pradingęs,
Ir niekas jo daugiau nebegirdės.
Tai mūsų kartai teko išgyventi
Tėvų kančias ir prarastus namus.
Tik retas teisę gavome pasenti,
O ar vaikai gyvens, mylės už mus ?
Ar liks jų genuose dvasia gimtinės šauksmo ?
Ir ilgesys dainų iš sutemos?
Visur tiek pat - ir liūdesio, ir džiaugsmo.
Bet meilė tik viena. Vienintelė. Namuos.
NE TEN JINAI
Sunkiausia įtikėti tiesą.
Bet ne lengviau ir netikėt.
Ilgi šešėliai nusitiesia.
Negreit dar saulė ims tekėt.
Kam žvilgsnį kreipiame į tolį ?
Ne ten jinai. Ne ten jinai.
Ji kojom įminta į molį.
O ten , tik debesų kalnai.
IŠ KUR TA AŠARA ?
Nebežinau, ar dar pasimatysim.
Ar susitiksim dar, nebežinau.
Kažkas visus kelius, visus takus iškniso.
O aš jais atkeliauti ketinau.
Bet jais nei pravažiuoti, nei išbrįsti.
Tiktai akivarai ir pelkės. Ne keliai.
Net ir savižudis jais eiti neišdrįstų.
Beliko vien tik dūsauti giliai.
Mes atskirti. Net ir viltis pradingo.
Susėst prie židinio, prie stalo ar sode.
O kaip seniai mes buvome laimingi.
Iš kur ta ašara, tas liūdesys veide ?
NEPAVARGAU
Nepavargau tavęs ieškoti.
Ir laukt tavęs nepavargau.
Išdžiūvo net miškai šakoti.
Ir mes pasenom, o dangau.
Bet vis ieškoti nepaliauju.
Ir laukt tavęs nepavargstu.
Per žemę vienišas keliauju.
Kol susitiksiu su karstu.
ĮSTATYMAI
Dievui jų užteko dešimties.
O žmogus sukūrė biblioteką.
Kaip. žmogau, ar tu geriau jauties ?
Tau net tos gausybės neužteko.
Nuolat rašome įstatymus naujus.
Bet gyvenimas visai netobulėja.
Būtų įdomu išgirst, ką manot jūs ?
Gal kaip katės pieno nepalieję ?
Nesvarbu. Bet atsakyti teks.
Ras ir priekabių įstatymų kūrėjai.
Vykdyt juos teisėjų neužteks.
Nors nekaltas, nusikalt turėjai.
Vien imperatyvai. Vis nauji.
Kuria, rašo, skelbia juos kas dieną.
Dekalogas ? Et, pamirškit jį.
Turim jų jau tūkstančius. Ne vieną.
Tiktai nuo įstatymų gausos
Nemažėja žmogiškų silpnybių.
Nedaugėja sąžinės, tiesos,
Tik daugiau nežmoniškų šunybių.
Dekalogas skelbė paprastai.
Viskas buvo aišku. Be teisėjo.
Žmogui buvo nusispjaut į tai.
Dievui duoto žodžio netesėjo.
Vien įstatymai, teisėjai ir teismai.
Ir kalėjimai, ir lageriai, trėmimai.
Tapom nusikaltėliai. Ūmai.
Dekalogas - vien prisiminimai.
KAI LIŪDESYS APGLĖBS
Kai liūdesys apglėbs ir skausmas begalinis
Bandys sutraiškyt po sunkia našta,
Tiktai nepasiduok. Neperženk linijos.
Yra gyvenimo prasmė gimtam krašte.
Nueik į mažą kaimo bažnytėlę.
Ir tyliai pasimelsk. Ir pamąstyk.
Aukščiausias saugo, myli tavo sielą.
Ne tik įspėja ar sudraudžia jis. Ne tik.
EZOPO ŽODIS
Duok ranką man, Ezopai, mielas broli.
Nors gyvenai prieš šimtmečius. Kadais.
Bet mums davei savos kalbos parolį.
Jį tariam apsimetėlių veidais.
Mes sakome viešai ne tai, ką mąstom.
Bet tik beprotis nesupras prasmės.
O prievarta tą tiesą turi kęsti,
Nes jei prikibtų, griebtų už esmės.
Prisipažintų, jog ne viskas balta.
Kad ji pati kalta dėl negalios.
Ezopas rodo mums, kas niekšiškai privelta.
Nebedarykim dar daugiau žalos.
DAR NESAKYK SUDIE
Dar nesakyk, dar nesakyk sudie.
Dar pažiūrėk į tą žvaigždėtą skliautą.
Dar džiaukis, plak, nerimstanti širdie,
Dar spėsime išeiti, iškeliauti.
Kol lauknešėliai mums badaut neleis,
Kol dar pilni šaltos giros ąsočiai,
Tiktai į gimtą lizdą takas eis,
Kurį išsaugojo tėvų tėvai ir bočiai.
Graži tu, upių ir miškų daina.
Palaima vėl atgimstančių sodybų.
Jau aušta. Laukia tėviškė. Eime.
Mes pasitinkame gimtos šalies didybę.
