Poezija
02.28. NOJAUS ARKA
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Pamiršau net tai, ko nežinojau,
Nors negėriau nė lašelio vyno.
Gal primintum man, brangusis Nojau,
Kur tas Tvanas, kur visus skandino ?
Ar jau baigėsi ? Ar dar pasaulį semia ?
Ar dar vis gyvename ant plausto ?
Nojau, Nojau, noriu grįžt į Žemę.
O, kad tiktai ji manęs dar lauktų.
Žemės rutulys - tik vandenynas.
Sausumos vos trečdalis mums duota.
Tai kodėl jisai Žeme vadinas ,
Jeigu liko tiktai Nojaus luotas ?
Jokie uostai niekur jo nelaukia.
Neatneš šakelės paukščio snapas.
Nojau, kur tas tavo luotas plaukia ?
Jau žmogus prie potvynio pritapęs...
IŠ PAMATŲ SUGRIAUT
Sugavo Antverpene kokaino siuntą.
Už milijardus eurų ! Štai kas daros.
Tegu kiek nori teisinguoliai siunta -
Prieš juos jau vyksta pasaulinis karas.
Įteisinti narkotikus. Palaidot šeimą.
Ir senukus greičiau sugrūst į karstą.
Nusiperka Valstybę, Valdžią, Seimą.
Ir normalus gyvenimas apkarsta.
Jau reikia orgijų, iškrypėliško sekso.
Kas prieš - visi buki. Tamsuoliai.
Netekę amo žmonės tiktai vėpso.
O griaunantys pasaulį - "komjaunuoliai".
Kaip buvo Markso ir jo sėbrų sumąstyta -
Iš pamatų sugriaut pasaulio tvarką.
Ir susikurti sau tikrovę kitą.
Tegu vergai, kaip jiems ir skirta - verkia.
PADĖK MAN , LAIKE
Nereikia man jokių šou.
Nekaišiokit ir iliuzijų.
Laike, tik vieno prašau,
Išgelbėk nuo juodo liūdesio.
Vidurdienį ir nakty
Jis laiko mane prislėgęs.
Baisu, kai pats supranti -
Prieš jį tu visai bejėgis.
Padėk man, laike. Meldžiu.
Slopinki tą sunkią gėlą.
Aš vienas likau. Liūdžiu.
Palengvink kančias bent sielai.
KAD GALĖTUM NEGALĖDAMAS
Ir eilėraštis tiktai širdies plakimas.
Viskas sukas laikrodžio ritmu.
Nebegieda paukštis jau užkimęs,
Be tėvynės likęs, be namų.
Net ir kūdikis vos gimęs verkia.
Bando į šį ritmą įsiliet.
Kas sukūrė, kas nustatė tvarką,
Kad galėtum negalėdamas galėt ?
Jeigu nežinai, ir nežinosi.
Paslaptis ir lieka paslapty.
Aš taip pat mąstau ir kankinuosi.
Bet gal daug svarbiau ją rast vilty.
ŽMOGĖDROS UŽKALBĖJIMAS
Tamsioj oloj, kur mitinis žmogėdra
Kasdien suėda dvi ar tris aukas,
Nustėrę žmonės stebi žvėrį ėdrų
Iš nevilties grąžydami rankas.
Ir niekas neišmano. Ką daryti ?
Jau greit bus šimtmetis, kai ėda jų vaikus.
"Na, kiek gi leisime jam žmones ryti ?"
Tiesiog košmaras. Amžinas, klaikus.
"Jei leisit, mes tą bestiją nudobsim "-
Pasiūlė drąsūs vyrai iš minios.
"Bėdos prisidarysim ! Neiškuopsim.
Ar žinot, kiek tai rūpesčių kainuos ?"
"Nerizikuokime. Su juo privalom tartis.
Šnekėkime. Kalbėkim, kol supras."
Paskyrė delegaciją su velniu tartis.
Ir pasiuntė į olą. Taiką rast.
Tačiau nė vienas iš olos negrįžo.
Išspjovė tik apgraužtus jų griaučius.
Pastatė žmonės kiekvienam po kryžių.
Ir vėl žodžius kartojo. Tuos pačius.
"Nereikia pyktis. Turime kalbėtis.
Juk esam žmonės. Ne žvėrių gauja.".
O kol jie tarėsi, kaip sau patiems padėti,
Gretas vis retino auka nauja.
Neliko ir drąsuolių, kur žadėjo
Nudobt žmogėdrą. Liko tik bailiai.
O monstro apetitas vis didėjo.
Iššliaužęs šildėsi prieš saulę išdidžiai.
Ir ėdė, rijo tuos, kur siūlė tartis.
Ne plepalai rūpėjo jam. Ne plepalai.
Žinojo - su žmogum kalbėt neverta.
Jis elgiasi ir kalba - per kvailai.
LYG METEORAS
Ir gyvenimas trumputis kaip sekundė.
Švysteli lyg meteoras. Ka suspės
Sugalvoti norą arba skundą,
O dangaus platybėms nerūpės.
Tavo smulkūs rūpesčiai pabirę
Po žvaigždėtu žėrinčiu skliautu.
Žemė amžinai per erdvę irias.
Ji nemąsto, ar suspėsi tu.
Ir galaktikos vis tolsta. Hablio dėsnis.
Laikas amžinas. Tik mes - ne amžini.
Būk už tuos, kurie išėjo protingesnis.
Tik akimirką. Kurią tu gyveni.
ABSURDO TEATRAS
Absurdo vaidmenį mes patys ir atliekame,
Kai teisę duodame bet kam. Už butelį.
O kokią teisę sau mes pasiliekame ?
Tik v ieną teisę - išsirinkti budelį.
Jis gali tyčiotis, nuplakti mus ir kalinti.
Mes patys jam šią teisę patikėjom.
Išrinkome už butelį. Bet viską galintį.
Juk mes laisvi. Tik dar į protą neatėjom.
Atgal
