Poezija
01.26. PAVASARIS VIDUR ŽIEMOS NAKTIES
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Aš netikėjau, kad ateis gegužis
Ir kad išskridę paukščiai vėl sugrįš.
Bet skeldėjo ledai, upokšniai ūžė.
Atskrido paukščiai. Visas jų būrys.
Po mirtinos žiemos ir kruvinų jos riaušių
Nuplovė kraują ašarų lietus.
Pražydo net sena, nuvdžiūvus kriaušė.
Ir liejos džiaugsmas. Liejos per kraštus.
Jau tiek dešimtmečių tos šventės atminimas
Mus jaudina iki širdies gelmių .
Bet neprisimena jo žydintis jaunimas.
Kita karta. Karta naujų žmonių.
Tik neišduokite. Meldžiu, tik neišduokit
Ano pavasario vidur žiemos nakties.
Jei temtų vėl, tvirtai rankas paduokit -
Be to pavasario nebūtų ateities.
GYVENIMAS KAIP MATEMATIKOS VEIKSMAI
Gyvenimas kaip matematikos veiksmai.
Pirmiausia stengiamės padauginti - turtėjam.
Čia reikia pastangų visų, tai neįvyks ūmai.
Ir štai prie kito veiksmo priartėjom.
Dalyba. Jos jau imasi kiti.
Ką sukaupia visi, kiti pasidalina.
Pirmiausia šito imasi valdžia. Jos sistema lanksti.
Kitiems tik leidžiama kapstytis po mėšlyną.
Pasidalinta. O veiksmai kiti ?
Jei sudėtis, pirmiausia sau pridės.
Kitiems -simboliškai. Bet jie bus nekalti.
Ir dar atims. Bet niekas negirdės.
Gyvenimas - kaip matematikos veiksmai.
Daugyba. Sudėtis ir atimtis. Dalyba.
Kol taip skaičiuojame, gyvename linksmai.
Tik teisingumas socialinis vis kliba.
KAIP DANGUJE
Į paskutinį Dievo teismą
Su alibi nusipirktais
Ir liudininkais mes ateisim,
Tai kaipgi Dievas mus nuteis ?
Juk indulgencijas turėsim.
Juk būsime beveik šventi.
Todėl visus prie Dievo krėslo
Atves Temidė pakanti.
Kaip danguje, taip ir ant žemės.
Kaip žemėj, taip ir danguje.
Turtingo niekas nenužemins,
O vargšas toks ir liks. Deja.
AMŽINAS GĖRIS
Vis labiau noris man prisiglausti
Prie tavęs žvarbų vakarą rudenio,
Gaut atsakymą tiesų į klausimą,
Kurs vidurnaktį patį išbudino.
Ar tiesa, kad tik meilė nemiršta,
Net piktų abejonių kankinama,
Neišbyra kaip smėlis tarp pirštų,
O pražysta ir vaisių nokina.
Viskas turi ir pradžią, ir pabaigą.
Tiktai meilė tas amžinas gėris.
Jeigu jaučiame ją, o ne pareigą,
Atsiduok jai ir būk atsivėręs.
KAS JĮ IŠGIRS ?
Aš ne kardu, žodžiu kovoju.
Gal tos grumtynės be prasmės ?
Kai šitiek priešų ir pavojų,
Ko gero, žodis pralaimės.
Lyg balsas tyruose. Bejėgis.
Kas jį išgirs ? Ir kas supras ?
Ar aidas iš toli atbėgęs
Į širdį savo kelią ras ?
Triukšminga kanibalų puota.
Nėra garbės. Nei atjautos.
Tai kam bejėgis žodis duotas,
Jei niekšai blogį vėl kartos ?
O TU AR NE VERGAS ESI ?
Kuo skirias korupcinis euras
Nuo to prakaituoto, skurdaus ?
Gal kaltas įstatymas kiauras ?
Ar išmonės melo medaus ?
Bet kas tie, kur velniavą daro?
Nejau tik sutūpę aukštai ?
Nebaigsim šio amžino karo,
Jei savo kaltės nematai.
Kol tylim, kai lipa ant sprando,
Mes leidžiam, kad dergtų visi.
Gal būti vergais apsisprendėm ?
O tu, ar ne vergas esi ?
MEDŽIAI
Medžiai niekur neišbėga.
Jie įaugę šaknimis.
Medžiai rodo savo jėgą,
Visad lieka su mumis.
Medžiai niekad neišduoda
Nei tėvynės, nei savų.
Tiktai žmonės darbą juodą
Patys dirba virš galvų.
GAL RASI
Vartyk lapus. Gal rasi ko ieškojai.
Čia tilpo ir džiaugsmai, ir liūdesys.
Ir kas nematoma, tik paspiriama koja,
Ko net geriausias draugas neklausys.
Ir ką tik sau rašiau giliai paslėpęs
Ne tik nuo svetimų. Ir nuo savęs.
O gal tos eilės iš tamsios palėpės
Sužadins mintį ir į saulę ves.
KUO GALIU
Kuo galiu, tuo irgi dalinuosi.
Žvilgsniais, šypsenom. Bet dar dažniau - žodžiu.
Vaikštau ne kaip tie, užrietę nosį,
Tad ir įžeidimų negirdžiu.
Tik prašau, nereikia pavydėti
Retsykiais aplankančios sėkmės.
Man ir to per daug. Nėra kur dėti.
Ir tegul kiekvienas pralinksmės.
Sužinojęs, kad ne jam vienam taip klostos.
Mūsų dienos - margos kaip genys.
Džiaugiamės, kai laimė švelniai glosto,
Bet nežinom, kas sudrumst ją sumanys ...
