Poezija
02.26. NE PAREIGOS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Neįsižeiskite net kai piktai keiksnoja.
Įsiklausykit. Pagalvokite - už ką ?
Nebūkite iš tų, kurie tiesos nesužinoję
Klajoja lyg grybautojai miške.
Nors grybų dar kaip reikiant nepažįsta.
Ir vilko uogą nusiskins, nuris ...
Ko gero, net namo neteks sugrįžti,
Jei tik tokias nesąmones darys.
Kiekvieną pastabą priimkite kaip dera.
Išmokit grūdą skirti nuo pelų.
O jeigu nuomonei paskelbsit karą,
Tai nesudursit galo su galu.
Išmokite avių palikę bandą,
Nueit ieškot paklydusios vienos.
Teisus tik tas, kas kelią šį išbandė.
Laimės. Ir tai nė cento nekainuos.
Ne pareigos padaro mus protingus.
Ir ne lazda suteikia išminties.
Pasaulį kuria tie, kurie netingi.
Ir tiki. Kai nėra jokios vilties.
IR JAUNĄ MEDĮ VIESULAS IŠRAUNA
Nepastebėjau, kaip staiga prabėgo
Vaikystė su jaunyste. Ir branda.
Neliko jų kaip to pernykščio sniego.
Ir liko tik senatvė. Kaip skriauda.
Bandau ramint save - juk aš dar tvirtas.
Nereikia man nei slaugės, nei lazdos.
Bet senas ąžuolas po viesulo išvirtęs,
Lyg ir įspėja - tik nekelk barzdos.
Ne tokius dar aplamdo laiko vėjai.
Gerai, kad tik senatvė. Ne liga.
Tad stenkis padaryti ko nespėjai,
Nes viesulas užklumpa tik staiga.
Net jauną medį, žydintį išrauna.
O ką daryt, kai šaknys jau ne tos ?
Kai atsiunčia net viesulų kariauną ?
Tai koks tu medis ? Kas tave užstos ?
IŠ VAIKYSTĖS SENTIMENTŲ
Kėdainiai buvo Radvilų namai.
Mylėjo kunigaikščiai savo miestą.
Kiek daug į jį darbščių žmonių pakviesta.
Išaugo, suklestėjo jis ūmai.
Ir švietė Lietuvai kaip švyturys.
Grožėjosi kiekvienas juos išvydęs.
Net Vilniaus ponus imdavo pavydas.
Čia buvo laukiamas uolus naujakurys.
Kraštiečiai mano, brangūs kėdainiečiai.
Ir aš jame vaikystė gyvenau.
Ir ligi šiol myliu, nors Vilniuj pasenau,
Tačiau širdis lig šiol sugrįžti kviečia.
Kaip gera būtų pabraidyt po Smilgą.
Pavaikštinėt po žalią Ąžuolotą.
Numigt ant šieno, kur minkštai paklota.
O Dieve, kaip aš Jūsų pasiilgau.
SVARBIAUSIA TEISĖ
Svarbiausia - ne žodžio laisvė.
Svarbiausia - gyventi teisė.
O tiems, kas šito nepaiso,
Nelieka ir nieko šventa.
Jie patys už mus nusprendžia,
Už mus galvoja ir teisia.
Visuomenę, dar nebrandžią,
Pagal savo kurpalį keičia.
Ne mes čia svarbiausi esam.
Pasaulis - didelis tvartas.
Žiauriausią atranką tęsia.
Išlieka tik tas, kas vertas.
Sakysit - tai neteisinga.
Vargu, ar būsite teisūs .
Tokie jūs, kol galios stinga.
O kai į valdžią ateisit ?
O VISGI LANDSBERGIS TEISUS
O visgi ponas Landsbergis teisus -
Tas beprotybės virusas nemąžta.
Atrodo baigia susargdint visus
Ir turim tempti vis sunkesnę naštą.
Tie, kas kitaip galvoja ir galvos,
Sakys, kad pats kvailys, kas taip galvoja.
Bet aš dėl to sau nesuku galvos.
Bėda kita - aš įžvelgiu pavoju.
Čia aš, kaip ir profesorius - teisus.
Tik jis garsus. O aš visai nežinomas.
Bet mudu norime įspėt visus,
Tačiau kas žino, tas dažniau nemylimas.
Seniai seniai. "Kultūros baruose".
Kai mes susipažinom ir svajojom apie Lietuvą,
Mus jungė Laisvės nemari dvasia.
Be jos tikrai atgimti negalėtume.
Atleisk, kad ačiū Tau nepasakys.
Bet aš Tau, Vytautai , už Kovą tą dėkoju.
Ateis pažvelgti laikas į akis.
Dabar mes matome tik tas, kas byra iš po kojų.
