Šįmet, spalio 15 – 21 d.,  jubiliejinis tradicinis festivalis skambės net trijose valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje. Šia proga festivalio vadovą Juozą Žitkauską kalbina ,,Lietuvos aido“ korespondentas Romas Vorevičus. Pagrindinis festivalio organizatorius - Vilniaus mokytojų namai -  dalyvius pasitinka iš Europos, Skandinavijos, Pietų Amerikos ir JAV, o bardų akordus išgirs visi šalies regionai...

Patį gražiausią kaimo būties ir buities paveikslą nutapė lietuvių literatūros klasikai Žemaitė, V. Krėvė ir Vaižgantas. Poetai lyrikai žavėjosi gamtovaizdžiais, jie dainingai kalbėjo ir apie kasdienybę ir apie šventadienį. Gerai pabaudžiavinį kaimą pavaizdavo Šatrijos Ragana ir Vienuolis, kurių įdėmus žvilgsnis nukrypo ir į dvaro gyvenimą. Senasis patriarchalinis kaimas mūsų vaizdinijoje neretai iškyla kaip grožio ir gėrio sala, kaip idiliškos būties pirmavaizdis. Kaimo žmonių tarpusavio santykiai buvo pakylėtai giminiški, kasdieniškai įkvėpti, nesupaprastinti. Apie išimtis šiuo atveju kalbėti neverta. Manoji pokarinė karta dar spėjo išvysti kaimą, išsaugojusį natūralią gyvenseną ir jauseną, turintį savo sakralumo idealus ir tradicijų perviršį. Savo kaime regėjome darbščius ir išdidžius žmones, gražiai besitvarkančias šeimas, natūralų amatininkiškumą, gamtosaugos pajautimą ir nepaprastą tikėjimą gražia savo vaikų ateitimi.

Komunikacijos ir informacijos mokslai, gimę humanitarinių ir socialinių mokslų sankirtoje, šiandien peržengia jų ribas ir formuojasi kaip savarankiška mokslų sritis. Informacijos ir visuomenės komunikacijos reiškinių ir procesų mokslinių tyrimų poreikis, naujų tarpdalykinių tyrimų krypčių ir mokslinių disciplinų radimasis, mokslo komunikacijos tinklaveikos visuomenėje savitumai lemia pokyčius tradiciniuose dokumentinės komunikacijos moksluose.

Liepos 28 dieną Trakų rajone Tiltų kaime Giacomo Puccini operos „Tosca“ personažai ir vėl atgimė tam, kad dar kartą išgyventų savo lemtingąją 1800 metų birželio 14-15 dienos parą. Tiltiškiai į savo širdis priėmė ne operetę, ne miuziklą, o sudėtingą operą, kurioje buvo išvystytos operos veikėjų aistros, jausmų įtampa ir dinamika. Tiltų kaimo žmonės įrodė, kad jos traukia ne vien pramoginė, bet ir rimta operinė muzika.  Ši veristinė (it. vero –tikroviškas, teisingas) opera dar kartą apnuogino meilės, pavydo ir keršto dramą, pademonstravo žmogaus aistrų galią bei prigimtį. Iš scenos į žiūrovus pulsavo žmogaus gyvenimo tikrovė. Ne veltui Giacomo Puccini (1858 – 1924) vadinamas žymiausiu verizmo atstovu, kurio veikalai tapo viso muzikinio pasaulio „kasdienine duona“.

Lankydamasis Žemaitijoje aplankai viską kas buvo susieta su tėvų ir protėvių gyvenimu, savo vaikyste, jaunyste, su iškiliais šio regiono žmonėmis.  Žemaičių sueigose ne tik Vilniaus Mokytojų namuose, negali neatsistebėti susirenkančių  žmonių iniciatyvomis. Ilgametė Vilniaus Žemaičių pirmininkė Dalia Dirgelienė sugeba rasti kiekvienam žemaičiui valandėlę, per kurią  asmuo sugeba lanksčiai pristatyti savo kūrybinius sumanymus, supažindinti ir  praturtinti žemaičių kultūrą ne tik raiška, bet ir spaudiniais. Tarp žemaičių renginių nuolat galima sutikti leidinio „Žemaičių kultūros savastys: Nuo Vilniaus kalvų prie Baublio slenksčio“ (sudarytojas dr.V.Jocys)  autorių kolektyvą; nuo vadybininko, istoriko, garbaus profesoriaus  iki aktyvaus kraštotyrininko. Tada perskaitęs šią knygą pagalvojau, kad galėtų  ši ilgai ir kruopščiai apmąstyta knyga tapti tradicine. Praplečiant  ateityje leidinio „Žemaičių savastys“ autorių kolektyvą ir supažindinti su dar nežinomomis žemaičių kraštotyros, menotyros, istorijos, kalbotyros, architektūros, tautodailės, filosofijos, prigimtinio tikėjimo raiškos bei  raidos faktais. Ir jų tyrinėjimu.

Tave popsto visi svečiai, šuo su gydytojo kauke minta išmatomis, atrastomis pievelėje. Jo kumpis geras. Kas dar srėbs tą povestuvinį popsą. Šventikų elegancija, šuo už milijonus. Tikra baracholka, pavalgęs Pierrot kapų šviesoje. Tai mano kūningas žiemos draugas. Lurdo humoras, su žvakėmis , gimininga plunksna. Ar giminingi prancūzai? Vokiečių falšas. Volponės Venecijos taurė. Kaip tau gali padėti laikrodis su gegute. Ar jį ima miegas kaip kupra. Katedroje lokys. Anšti miego žingsniai. Miegu su riebalų saujele ir naminiu gepardu. Tai karaliaus Liudviko klausa. Ar jo nėra padaigoto? Ar jis mylimas prie gero klepo? Daktarė kazokas, jauni mylimieji, neatgimusi kiaulė. Ir ką išgirdo Liudviko karaliaus žąsis su klausa. Vakare nusipirko šnapso. Perdegė laikrodis, kodėl netempiu miškų, netempiu mišių? Matyt seni studentai mirė, šit jų ir nėra. Į vokiečių liaudį jis ne įsimylėjo, bet tiesiog įsikliopino.

Istoriks V.Jocys klaus: Kas do laiks ir do gadyni Žemaičiūse? Kiets istoriks T.Petreikis atsaka: Nein oška iš karklyna, Eiropėn, nenuor, uot! „Žemaičių šnektos iki šių dienų sugebėjo išlaikyti nemažai unikalių, archaiškų, senesnių įvairios kalbos formų, kurių šiandien nebegirdėti bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse“-įsitikinęs doc.J.Pabrėža, knygoje „Žemaičių kultūros savastys. Nuo Vilniaus prie Baublio slenksčio“(sudarytojas ir vyr.redaktorius dr.Virginijus Jocys. Knyga, kurią per pavakarę godžiai kaip skilandį prarijau,  skiriama Žemaičių dienoms Vilniuje 2012.03.02-04, Muziejų, Maironio, Tarmių metams. Šiandien susitikome su dr.V.Jociu, stebukladariu, užsispyrusiu languotu švarku apsivilkusiu žemaičiu „Versmės“ leidykloje ir porinu klausdams: „ar žemaičiai vieningi? V.Jocys galva linksi. Ar šių dienų komiksai ir juodi feljetonai, kad Lietuva tai „mažoji Rusija“, o šalis ne teisinė, o teisminė ar liečia žemaičius? „Nelieč“įsitikinęs V.Jocys, keliaujantis žemaičių pasakorių takais ir vieškeliais nuo  gimtų Šilalės krantų, link Raseinių, pro Gargždus, Rietavą, Varnius, Kretingą link Vilniaus žemaičių.

Šiuo metu Užupio dramos teatre karšta − čia entuziastingai statoma vieno žymiausių rusų dramaturgų Olego Bogajevo tragikomedija „Špilkos“. Spektaklio režisierius Vytautas Mikalauskas Bogajevą įvardina kaip jauną, tačiau  unikalaus ir brandaus mąstymo kūrėją. Iš tiesų, Bogajevas jau dabar šiuolaikinės rusų dramaturgijos klasikas ir vienas paklausiausių žmonių teatre. Tai tarptautinio dramaturgijos konkurso − „Eurazija“ laureatas.