Kultūra
10 05. Kaimiškosios idilės pabaiga
Aleksandras Šidlauskas
Patį gražiausią kaimo būties ir buities paveikslą nutapė lietuvių literatūros klasikai Žemaitė, V. Krėvė ir Vaižgantas. Poetai lyrikai žavėjosi gamtovaizdžiais, jie dainingai kalbėjo ir apie kasdienybę ir apie šventadienį. Gerai pabaudžiavinį kaimą pavaizdavo Šatrijos Ragana ir Vienuolis, kurių įdėmus žvilgsnis nukrypo ir į dvaro gyvenimą. Senasis patriarchalinis kaimas mūsų vaizdinijoje neretai iškyla kaip grožio ir gėrio sala, kaip idiliškos būties pirmavaizdis. Kaimo žmonių tarpusavio santykiai buvo pakylėtai giminiški, kasdieniškai įkvėpti, nesupaprastinti. Apie išimtis šiuo atveju kalbėti neverta. Manoji pokarinė karta dar spėjo išvysti kaimą, išsaugojusį natūralią gyvenseną ir jauseną, turintį savo sakralumo idealus ir tradicijų perviršį. Savo kaime regėjome darbščius ir išdidžius žmones, gražiai besitvarkančias šeimas, natūralų amatininkiškumą, gamtosaugos pajautimą ir nepaprastą tikėjimą gražia savo vaikų ateitimi.
Nemažai kaimo paprotyno elementų yra išlikę iki mūsų dienų, tačiau jie prarado savo pirmavaizdžius, apsinešė svetimtautiškomis apnašomis. Žinia, laikas viską keičia, bet tokios naikinančios invazijos kaip sovietizmas, niekados nėra buvę. Kaip neprisiminti kaimo žmonių talkų, pažmonių, vakarotuvių, atlaidų, kaimynų susiėjimų, krivulių, vestuvių, vardadienių. Lietuvių tauta, kaip ir kiti kraštai, per ilga suformavo savo tradicijas, papročius ir apeigas, išsaugojo kalbą, praturtino liaudies meną, ištobulino tautosaką. Laimei, suspėta sukaupti ir išsaugoti, pagarsinti ir publikuoti. Suprantama, nemanytina, kad kaimo senoviškume viskas buvo idiliška. Kraštą vis engė svetimtaučiai, žemę nusiaubdavo lietūs ir sausros, užeidavo ilgi nederliaus metai, bet, regis, niekuomet bado šmėkla netykodavo ties kaimiečio sodybos vartais. Mokėta dorai gyventi, daug dirbti, įvairiabūdiškai šviestis, taupyti, ne tiktai aitvarų suneštą dovį, bet ir kiekvieną rugio grūdą, bulvių krepšį, skilandžio kimšalą, vilnos kuodelį ir kitokį būties gėrį.
Seniai teigiama, kad kaimas išaugino miestą, kad kaimiečio dorinė prigimtis tapo tautos etikos savastimi, kaip svarbiausiu tarpusavio bendravimo pagrindu. Iš kaimo sklido dvasinė šviesa, kurios spinduliai nokino ne tiktai grūdą, bet šildė ir kūdikėlio galvelę, ir senolių sąnarius. Buvimas gamtoje teikė ramybę, dvasinę paspirtį ir skatino darbus padaryti laiku ir gerai. Iki šiolei etnografus ir etnologus žavi kaimo amatininkai – siuvėjai, kalviai, staliai, rimoriai, audėjos, dievdirbiai ir verbų rišėjos, malūnininkai, jaujininkai. Kaimietis sėjo ir augino tiktai tai, kas jo žemėje dera. Dzūkuose tarpo grikių šluotelės, rytų aukštaičiai globojo miežį, o linininkyste užsiiminėjo žemaičių valstiečiai. Suvalkiečiai pagarsėjo cukriniais runkeliais ir dobilais. Niekas geriau nežvejojo kaip pamarėnai, niekas geriau negrybavo kaip varėniškiai, niekas skambiau nekankliavo kaip skriaudiškiai, niekas skanesnio sviesto nemušdavo kaip grinkiškiečiai. Taip susiklostė iš seno ir tapo savita krašto žemdirbystės tradicija.
Tarp senolių, tėvų ir vaikų būta glaudaus bendravimo, tarpusavės jungties ir šeimyniško atvirumo. Dirbta drauge, džiaugtasi ir pergyventa kartu, o šeimos, deja, buvo kuriamos tam tikrais materialiniais sumetimais. Tėvų žodis vaikams buvo šventas prisakymas, tarsi įgimtas neginčijamas priesakas. Išimčių būta ir esama visuomet, bet ne jos lėmė bendrabūvio prasmę. Kone kiekvienas kaimas turėjo savo išminčių, muzikantą, štukorių, dainininkę, eiliuotoją, pasakorių, piršlį. Jų gabumai išryškėdavo jaunumės metais. Šie žmonės buvo apgaubti pagarba, jie skaidrino nuotaiką, palaikė tradicijas, mokė vaikus grožio, siekė individualios saviraiškos. Kai imta užrašinėti tautosaką ir aprašinėti papročius, pastebėta, kad kaimo žmogaus dvasinis taurumas ir meninis įvairumas bei grožio primatas yra nepaprastai įvairus savo subtilumu, estetinėmis pagavomis. Kaimietis apie tai mažiausiai tegalvodamas, puoselėjo kalbą, tam tikrais laikotarpiais gujo laukan svetimybes, nors barbarizmų, savaime aišku, nevengta vartoti.
Kaimo gyvensena nepaprastai įvairiai ir mokamai atspindėjo garsusis praėjusio amžiaus kraštotyrininkas fotografas Balys Buračas, etnologas Jonas Balys, o pokario metais suskantama vykti į kraštotyros ir etnografines ekspedicijas, regint, kad kaimiškasis etninis paveldas nyksta, aižėja, kinta, nes į gyvenimą, įsiveržė nauji „vėjai“, kurie griovė ir naikino etniškumą ir lietuviškumą. Pakanka prisiminti, kaip karingieji ateistai aničai, skleidė „naujo“ gyvenimo tradicijas, uidami sakrališkumą, griaudami koplytėles ir koplytstulpius, draudę partizanų ir tremtinių dainas, skatinę tariamą internacionalizmą, niekinę bažnytines apeigas ir religines šventes, skleidę „socialistinę“ dirbtinę gyvenseną. Kolūkmetis buvo vienas iš būdų suardyti per ilga susiformavusią kaimo sanklodą, naikino sodybas, vienkiemius, varė žmones į greitomis įkurtas bespalves gyvenvietes, kuriose bandyta „ugdyti“ naują bendruomenę. Žmonės nesipriešino, bet nematė jokios rytdienos kaimo perspektyvos.
Šiandieninis Lietuvos kaimas gyvena keistoką pereinamąjį laiką, tam tikrą ekonominės sumaišties ir dvasinio nuopolio metą, kai labai vangiai ir sunkiai sugrįžtama į natūralų, materialiai nepriklausomą būvį su buvusių tradicijų tąsa, su jauno žmogaus įsitvirtinimu visose kaimo gyvenimo sferose. Toji rytdienos perspektyva pamažu įgyja realumą, nes ūkininkai vis efektyviau kuriasi savo žemėse – plečia sodybas, kultūrina dirvas, ieško naujų grūdų ir galvijų veislių. Tai teigiami poslinkiai, kuriais negalima nesidžiaugti. Nors dar yra nemažai apleistų dirvonuojančių žemių (tai vietos savivaldybių aplaidžia), bet žemėtvarkininkai tarsi eina į pabaigą, tvarkydami laukų masyvų ir miškų registrus. Kolūkmetis perdėm sumaitojo nuosavybės prioritetus, sužlugdė dalies buvusių kolūkiečių iniciatyvą, neskatino individualios veiklos.
Kaimas gražus savo gamtovaizdžiais: piliakalniais, giraitėmis, kalvomis, ozais, upių vingiais, ežerų skaidruma, vieškelių padulkomis, viensėdžių, sodžių, miestelių ir bažnytkaimių jaukumu. Dažname kaime stovi kryžius ar atstatyta koplytėlė, kalena gandrų porelė, nuošalumoje parūksta pirtelė, kiemuose veši darželiai ir gėlynai, klevų ir liepų paunksmėse stūkso pavėsinės, gretimais suspindi prūdelių akys. Jau nebereikia į aukščius kelti televizijos antenų, o atlaidų dienomis visas kaimas sumarguoja automobiliais, sukrykštauja vaikaičiais, suskamba sambūrininkų daina. Tai ne vizijos paveikslėlis, o tikrovės atspindys. Kaime nebe naujiena folkloro grupė ir moterų vokalinis ansamblis, audėja ir armonikininkas.
Atmintys vis sugrąžina į senolių ir tėvų sodybas, kurios kūrėsi smetoninėje Lietuvoje, po pažangios žemės ūkio reformos. Entuziazmo būta nepaprasto, ko labai stokoja dabartinis kaimas. Esama nemažo įtingio ir apsileidimo, tam tikros mąstymo ir veiklos inercijos, kai vis dar pagalvojama, kad kažkas iš pašalės atneš, apipiniguos, suplanuos. Taip gyvenime nebūna. Valia tikėtis iš darbščių tėvų vaikų, kurie pasiliks savo gimtavietėje, nepabėgę į europas. „Grįžti į kaimą, į tėvų žemę“ – turėtų būti pirmutinis partijų programų šauksmas, visuomenės kreipinys. Struktūriniais fondais ir labdaromis jau pasinaudoja vis daugiau kaimiečių. Regisi, bręsta kaimo bendruomenių indėlis, naujos žemdirbystės kryptys (ne vien tiktai rapsininkystė) – linai, kmynai, kanapės, braškės, serbentai, vyšnios turėtų sparčiau rastis. Yra iš ko pasimokyti, yra gražių verslininkystės pavyzdžių. Abiturientų gviešimasis į teisės, ekonomikos, medicinos ir vadybos studijas yra perdėm ažiotažinis, manant, kad tai nepaprastai pinigingos specialybės. Nieko panašaus nebus, nes po kelerių metų rasis šių specialistų perteklius. Galbūt dar atlygio nelygiavertiškumas neskatina rinktis humanitarinių, inžinierinių specialybių, kur paklausa visuomet bus didelė.
Didžioji seimūnų dalis ir partijos, užuot kritikavusios vienos kitą, geriau sutelktų intelektines jėgas spręsti esminių kaimo, problemų. Nesirūpinti kaimu – tai nesirūpinti valstybės ateitimi, tai kirsti vieną svarbiausių ekonomikos plėtotės šakų, naikinti kaimo visuomenės sluoksnį. Vaikams, gimusiems kaime, visuomet norisi sugrįžti į gimtinę, kurioje džiaugtasi saulėtekiais ir saulėlydžiais, kurioje dirbta įvairiausi žemės ūkio darbai. Čia visuomet laukta palankių orų šienapjūtei ir rugiapjūtei, stengtasi perprasti gamtos paslaptis. Čia grybauta ir žuvauta, šokta vakarėliuose, melstasi „mojavose“, bendrauta su giminėmis ir kaimynais. Tieji vaikai labai gerai mena pirmuosius kolūkių kūrimosi metus, kai visu smarkumu naikinta senoji bendrabūvio sankloda, prievartingai atiminėti gyvuliai, žemė, pastatai ir padargai. Žmonės stebėjosi stribukų brutalumu ir partinių instruktorių nenuovokumu; sėta į šlapią dirvą, imta auginti kukurūzai ir koksagyzai, kurie visai netiko Lietuvos gamtinėms sąlygoms. Drausta sėti dobilus, o šešiasdešimtyje arų (didžiojoje kaimo patyčioje) uždrausta sėti rugį ir kvietį, sumažintos ganyklos, nes buvo galima auginti tik vieną karvę, o arkliai iš pirmų dienų buvo nusavinti.
Pirmasis kolūkmečių dešimtmečis buvo skurdo ir vargo dienos, be jokios perspektyvos. Slogu prisiminti badaujančius galvijus, girtaujančius pirmininkus ir brigadininkus, menkiausią uždarbį už socializmo išdvėsą – darbadienį. Vyrai ėmė girtauti, prasidėjo viešos ir slaptos vagystės, „suklestėjo“ ateistų „auklėjimai“. Mokykla taikėsi prie maskvietiškų mokymo programų. Laimei, tėvai ragino ir skatino vaikus siekti aukštojo ar specialiojo mokslo, kas sudarė sąlygas įsitvirtinti miestuose, kuriuose pragyvenimas sąlyginai buvo lengvesnis.
Kada tvirtai ant kojų atsistos šiandieninis kaimas, kada pilnai susiformuos ūkininkystės verslas, kada žemės ūkis taps pajaminga šaka, kada jaunimas nenusigręš nuo kaimo gyvensenos? Šie retoriniai klausimai nėra laužti iš piršto, jie yra ir bus aktualūs šiandien ir rytoj. Kaimo idilės laikai, regisi, jau yra praeityje. Tiktai labai, labai norisi, kad kaiman sugrįžtų toji geroji valstietiškoji dvasia, atgaivinanti ir sustiprinanti kaimo žmogų tikėjimu rytdiena.
Atgal
.jpg)
