Kultūra
10 02. >„Žemaičių kultūros savastys: nuo Vilniaus kalvų prie baublio slenksčio“
Egidijus Mažintas
Lankydamasis Žemaitijoje aplankai viską kas buvo susieta su tėvų ir protėvių gyvenimu, savo vaikyste, jaunyste, su iškiliais šio regiono žmonėmis. Žemaičių sueigose ne tik Vilniaus Mokytojų namuose, negali neatsistebėti susirenkančių žmonių iniciatyvomis. Ilgametė Vilniaus Žemaičių pirmininkė Dalia Dirgelienė sugeba rasti kiekvienam žemaičiui valandėlę, per kurią asmuo sugeba lanksčiai pristatyti savo kūrybinius sumanymus, supažindinti ir praturtinti žemaičių kultūrą ne tik raiška, bet ir spaudiniais. Tarp žemaičių renginių nuolat galima sutikti leidinio „Žemaičių kultūros savastys: Nuo Vilniaus kalvų prie Baublio slenksčio“ (sudarytojas dr.V.Jocys) autorių kolektyvą; nuo vadybininko, istoriko, garbaus profesoriaus iki aktyvaus kraštotyrininko. Tada perskaitęs šią knygą pagalvojau, kad galėtų ši ilgai ir kruopščiai apmąstyta knyga tapti tradicine. Praplečiant ateityje leidinio „Žemaičių savastys“ autorių kolektyvą ir supažindinti su dar nežinomomis žemaičių kraštotyros, menotyros, istorijos, kalbotyros, architektūros, tautodailės, filosofijos, prigimtinio tikėjimo raiškos bei raidos faktais. Ir jų tyrinėjimu. Atidengiant vis naujus žemaičių savasties klodus ir erdves. Ir autoriui linkėjau atkreipti dėmesį į ypatingą žemaičių klojimo teatro istoriją. Ypač Plungėje, Raseiniuose, Telšiuose. Kaimo klojime, paskendusiame gūdžios girios vienkiemyje, skambėjusi daina, šokis, vaidinimas padėjo išugdyti lietuvininkus, kurie tapo tėvynės gynėjais, padėjo savo galvas kovose dėl krašto laisvės. Išugdė nuostabius menininkus, mokslininkus, artojus ir audėjas, kalvius ir mąstytojus, agronomus ir inžinierius. Vaidinimo tradicija, kuri skaičiuoja šimtmečius. Džiugu, kad KU prof. P.Bielskis leidinyje, pateisino sudarytojų lūkesčius, ir straipsnyje pateikia senuosius ir naujuosius žemaičių vaidintojų darbus, kurie vienaip ar kitaip susiję su Žemaitijos kultūriniu kaimo tradicijos paveldu. Turėjusio milžiniškos įtakos gyvajai dvasinei tautos raidai.
Knygoje kompleksiškai, nuosekliai su atsakomybe, apmąstoma paskutinių dešimtmečių Žemaitijos kultūros situacija, susidariusi po virsmų, ir tarsi norima pasakyti, kad menas ir mokslas niekada nebus užbaigtas. Kaip ir knygos gyvenimas. Jis tęsiasi ir keičia mus. Ir ta pati knyga po kelių metų jau atrodo pakitusi. Ši knyga padeda užpildyti ir išsilavinimo spragas. Aš su dideliu apmaudu apgailestauju, kad tautinė švietimo reforma nepriklausomoje tėvynėje , švietimo židiniuose, mokyklose, gimnazijose nebuvo įgyvendinta. Mokiniai daugiau buvo supažindinami su kitų šalių gyvenimu, žmonėmis, šalia esantys kultūros klodai liko nežinomi ir nesuprantami. Nes šalies švietimo institucijų skiepytas nepasitikėjimas lietuvišku paveldu, orientuojant jaunimą vis mokytis iš Vakarų, davė savo dividendus. Dr.V.Jocio knyga, tikimės užpildys ugdymo spragas. Knygynuose skaitytojas gali sprandą nusisukti nuo užsienyje leidžiamų ir verčiamų knygų gausos. Ypač brangintina, kad knygoje „Žemaičių savastys“siekiama nustatyti esamas regioninės kultūros saviraiškos formas. Skyriuose „Žemaičių kultūros tyrimai“ bei „Žemaičių folkloras ir originalioji kūryba“ atskirais pjūviais yra gvildenamos istorijos, kalbotyros, knygotyros, folkloristikos, muzikologijos ir kt. etninės kultūros problemos. Skaitytojas čia ras žinių apie sukaktis, buvusius ir būsimus Žemaitijos regiono renginius, naujausius leidinius bei kt. naujienas.
Kiekvienas keliaujantis Senuoju Žemaičių plentu ar greitkeliu galės aplankyti pasirinktinai didžiuosius ar mažuosius pakelės muziejus, pasigrožėti K. K. Šiaulyčio akvarelės vaizdais, klausantis čia prie leidinio pridedamas kompaktines garso plokšteles (CD): „Žemaičiuose“ - Povilo Girdenio įdainuotas tėvo Alekso Girdenio žemaitiškas eilės bei „Raseinių krašto dainos: 1 rinkinys“– atliekamas „Visi“ folkloro ansamblio. Daugumas Raseiniuose skambėjusių dainų yra unikalios ir susišaukia su Maironio skiepyta tradicija: gyvenkime ir mylėkime savo kraštą ir gerbkime senąją savo protėvių dainuojamąją tradiciją. Joje ir yra mūsų istorija.
Knyga kaip indas, kuris netuštėja
Leidinyje, skirtame Muziejų (2012) ir Tarmių (2013) metams, kompleksiškai apmąstoma Žemaitijos kultūros erdvė, per regioninės šios kultūros saviraiškos formas. Jų įvairovė atsiskleidė ne tik Vilniuje, Žemaičių dienų renginiuose (2012-03- 02–04). Daugumoje žemaičių renginių stengiasi dalyvauti dažnas žemaičiu save laikanti pilietis, ir užsispyrė sugeba aplėkti plačius žemaičių telkinius ir renginius. Juos pagarsinti ir prisidėti prie žemaitiškų tradicijų propagavimo. Apie nenutrūkstamą Vilniaus ir žemaičių krašto jungtį pratarmėje mena VU prof. Viktorija Daujotytė. Pirmuose dviejuose skyriuose „Žemaičių kultūros tyrimai“ bei „Žemaičių folkloras ir originalioji kūryba“ atskirais pjūviais yra gvildenamos istorijos, kalbotyros, knygotyros, folkloristikos, muzikologijos ir kt. etninės kultūros problemos. Trečiajame skyriuje „Sukaktys, kronika, naujienos“ pateikiama žinių apie sukaktis, buvusius ir būsimus renginius, naujausius leidinius, turistinius maršrutus bei kt. naujienas.
Juozo Pabrėžos straipsnyje „Žemaičių šnektos – bendrinės kalbos turtas“ išryškinamos tos žemaičių tarmės (kalbos) fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos ypatybės, kurios yra išskirtinės, unikalios, archajiškos ir kurių neturi lietuvių bendrinė kalba ar kitos tarmės. Petro Bielskio straipsnyje „Žemaičių šnektos ir teatras“ atskleidžiamos žemaičių šnektos, jų pasaulėjautos ir teatro sąsajos. Nubrėžiamos žemaičių teatro raidos gairės, plačiau užčiuopiant XX–XXI a. pr. situaciją. Tomas Petreikis publikacijoje „Dabarties žemaitiškoji knyga“ nagrinėja paskutinių dviejų dešimtmečių žemaitiškąją knygą. Atskleista autorių sudėtis, repertuaro sandara, kalbinė struktūra, leidybinė ir poligrafinė kultūra liudija apie žemaitiškos raštijos brandą ir galimas pozityvias permainas. Virginijus Jocys publikacijoje „Dionizo Poškos Baublys ir jo simbolinis paplitimas Lietuvoje“ nagrinėja D. Poškos 1812 m. įsteigto pirmojo viešo senienų muziejaus Baublio simbolinę sklaidą Lietuvoje. Plačiai paplitę jo analogai yra asociatyvinės kilmės, todėl jų kultūrinė reikšmė ne vien tik praturtina esamą aplinką, bet ir populiarina Baublį.
Leidinys mus nuolat maitina mintimis, išgyvenimais
Dabartinė Žemaitijos folkloristikos situacija nagrinėjama Rūtos Vildžiūnienės „Folklorinio judėjimo Žemaitijoje gyvastis“ ir Loretos Sungailienės „Žemaitijos regiono folkloro ansambliai: raidos tendencijos, veiklos kryptys, nūdiena“ publikacijose. Folkloro judėjimas Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, 9-ame dešimt. išgyvenęs pakilimą, šiandien nebe toks masiškas. Folklorinių ansamblių išlikimui kyla vis naujų grėsmių, keičiasi jų repertuaras ir kt., bet tai nesumenkina ansamblių įtakos regioninei kultūrai. Daivos Vyčinienės ir Evaldo Vyčino straipsnyje „Raseinių krašto dainos: 1 rinkinys“ ir to paties pavadinimo kompaktinėje (CD) garso plokštelėje, pateiktoje prieduose, supažindinama su šio krašto dainomis, jų rinkimu, tyrinėjimu ir įdainavimu, VISI folkloro ansamblio veikla. Originalią žemaitišką kūrybą „Apie vargstančią zylutę, nelaimingą senbernį ir vargšą studentą kaimo šventėje“ pristato Povilas Girdenis, įdainavęs tėvo Alekso Girdenio žemaitiškas eilės kompaktinėje (CD) garso plokštelėje „Žemaičiuose“, pateikiamoje priede. Pagirtina, kad prie knygų pridedama unikali galimybė supažindinti su krašto dainomis. Jų pasiklausyti. Važinėdamas po gimtąsias Raseinių apylinkes 2011/2012m.m. su „Versmės“ ekspedicijomis vis mažiau išgirstu dainuojant žemaitiškai. Šalies švietimo sistemoje neformaliajam ugdymui, deja, skiriamas nepakankamas tautiškumo ir patriotizmo skatinimo kriterijai. Todėl neformalus ugdymas mažuos šalies miesteliuose ir kaimo vietovėse tapo subkultūromis, su afrikiečių šokiais, ir anglų kalba dainuojamų kūrinių epidemija. O miestelių talentų šou 95proc.yra ne lietuviški. Tokią išvadą susidariau aktyviai juose lankydamasis.
Knygoje slypintis gerumas, kurio trūksta bendravime ir kasdienybėje
J. Pabrėžos straipsnyje „In Memoriam: Aleksas Girdenis“ atskleidžiamas žymaus žemaičių kalbininko A. Girdenio indėlis į kalbotyrą ir regioninę kultūrą. Edmundas Žalpys išryškina Žemaičių festivalio, Pasaulio žemaičių šventės ir Žemaičių Šlovės Žvaigždės apdovanojimo istoriją. Milda Ričkutė supažindina su 2012 m. Žemaičių dienų Vilniuje renginių kronika. Sigita Dacienė ir Inga Krikščiūnienė pateikė numatomų Žemaitijos regiono etninės kultūros renginių programą 2012 m. antrajai pusei. V. Jocys straipsnyje „Su ąžuolo ženklu“ plačiau pristato Šilalės kraštiečių draugijos veiklą, Dionizo Poškos premiją ir jos laureatus. Žemaičių plento istoriją ir turistinį muziejinį maršrutą V. Jocys pateikia publikacijoje „Muziejų kelias Žemaičių plentu“.
P.S. Kiekvieną knygą skaitome su paslaptimi. Ypač tada, kai ji liečia mūsų senąją kultūrą, papročius, tradicijas. Iš kiekvienos knygos pasimokome, susimąstome, nes tai praturtina mūsų žinias, praplečia mąstymą, o kai kada ir ugdo asmenines savybes, vertybes. Ši knyga yra iš tų retų, bet brangintinų atvejų, kada autoriai keliaudami senųjų mūsų protėvių žemaičių kultūros paveldo takais ir keleliais Žemaičių Plentu link D.Poškos Baublio, stengiasi supažindinti skaitytoją su naujais požiūriais į senus gerai pažįstamus objektus, ir padeda juos atrasti iš naujo. Tuo pačiu neįkyriai stengiasi praplėsti mūsų akiratį. Rasti grožį ne svetimose valstybėse, o čia šalia mūsų. Garbingų autorių kolektyvo paruoša knyga „Žemaičių kultūros savastys: Nuo Vilniaus kalvų prie Baublio slenksčio“, tapo tradiciškai išimtine, kurią skaitydamas kaupiu asmeniniame dienoraštyje, savo mintis. Labai apgailestauju, kad rašydamas šios knygos recenzija atsiunčiau būtent savo dienoraščio asmenines mintis, kurios nusėdo š.m.rugsėjo mėn.29d.šeštadienio „Lietuvos aido“numeryje, straipsnyje “Istoriks V.Jocys klaus: Kas do laiks ir do gadyni Žemaičiūse?
Kiets istoriks T.Petreikis atsaka: Nein oška iš karklyna, Eiropėn, nenuor, uot!” neatitinka knygoje esančios tikrovės. Mano asmeninio dienoraščio mintys, be abejo, nesutampa ir negali sutapti su garbių istorikų vyr. redaktoriaus V.Jocio ir istoriko T.Petreikio ir kt. autorių straipsniais ir mintimis šiame leidinyje. Labai apgailestauju, ir kolegų atsiprašau. Nes recenzijos autoriaus asmeninės mintys nugulusios knygos recenzijoje yra mano, ir tik mano, be abejo jos nėra garbaus autorių kolektyvo bei sudarytojų. Apgailestauju. Pagarbiai atsiprašau Jūsų -Eg.Mažintas
Atgal
.jpg)
