Kultūra
09 28. Žemaičių šnekta
Dr. Egidijus Mažintas
Lietuvos edukologijos universitetas
„Žemaičių šnektos iki šių dienų sugebėjo išlaikyti nemažai unikalių, archaiškų, senesnių įvairios kalbos formų, kurių šiandien nebegirdėti bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse“-įsitikinęs doc.J.Pabrėža, knygoje „Žemaičių kultūros savastys. Nuo Vilniaus prie Baublio slenksčio“(sudarytojas ir vyr.redaktorius dr.Virginijus Jocys. Knyga, kurią per pavakarę godžiai kaip skilandį prarijau, skiriama Žemaičių dienoms Vilniuje 2012.03.02-04, Muziejų, Maironio, Tarmių metams. Šiandien susitikome su dr.V.Jociu, stebukladariu, užsispyrusiu languotu švarku apsivilkusiu žemaičiu „Versmės“ leidykloje ir porinu klausdams: „ar žemaičiai vieningi? V.Jocys galva linksi. Ar šių dienų komiksai ir juodi feljetonai, kad Lietuva tai „mažoji Rusija“, o šalis ne teisinė, o teisminė ar liečia žemaičius? „Nelieč“įsitikinęs V.Jocys, keliaujantis žemaičių pasakorių takais ir vieškeliais nuo gimtų Šilalės krantų, link Raseinių, pro Gargždus, Rietavą, Varnius, Kretingą link Vilniaus žemaičių.
P. Girdenis su gitara
Kodėl žamaičiai neskuba Europon?
O kodėl žemaičiai neina Europon pagalvojau. Ir pats sau atsakiau, kad ten nieko nėr...Nei sau pavyzdžių, nei ko ten išmokti gali, nei ką parsivežt nori. Visko ir gimtinėje pakanka. Ir kunigaikščiai seniau į Europą buvo gražiai nusispjovę, nesiveržė ir nieko ten gera nematė. Tik Europa kaip vėjavaikė merga, ne visai gal pilno proto visa laiką čia prie Nemuno ėjo ir negavo ko norėjo. Išvyta vėl veržėsi, be kultūros ir moralės, siūlė nupirkti svetimus dievus. Pigesnius, vietoj dešimčių įvairių lyčių dievų-Perkūno, Velnio, Žemynos, Gabijos, Visagalio-porą vyriškų ypatų iš Izraelio išvytų, ir tų pačių iš šventų dvasių įkvėptų. Nepatiko, kad užsispyręs žemaitis savo protu gyvena, ir nenori su nieku geru dalinti. Jei nenori dalintis, tai reikia atimt. Praėjus daug šimtmečių, XXIamžiuje ėmė pagaliau ir pasigavo. Uoliai kvietė siūlė lietuviui dalinti kaimus, neauginti nieko ką gali parduoti. O premijas dalijo tiems pas ką dirvonuos žemelė nedirbama veerkė. Apleista ir nevaisinga. Samdinių reikėjo. Nedirbk lietuvi, mes tau visko atvešim. Vergus iki tol tiekėme visam pasauliui. Išsilavinusius. Nedurnus. Ir Ignalinos atominę hidroelektrinę siūlė, kaip mat uždaryti. Kaip ir žemės ūkio bendroves palaidoti, kad takai į jas užželtų. „Visko duosim“. Kaip ir N.Chruščiovas žadėjo komunizmą ant durtuvų atnešti nuo jo valdymo laikotarpio. Tik SSR nespėjo. O ES Žadėjo. Ir davė, tai davė. Tėvelis mano, žemaitis Feliksas, nuo Viduklės sakė, o „kam uždaryt Ignaliną, jei reaktorius ten geras buvo, kur tokį ir palaidosi, kirmelės ir visa kas gyva apsivers. Dar mažiausiai tris šimtus metų pakaktų gimtinei ir kaimynams padėtumėm. Juk Černobylį sugriovė ne panašus reaktorius, kaip Ignalinoje, bet slavams būdingas nerūpestingumas, tinginiavimas ir aplaidumas darbo vietoje, girtuokliavimas ir abejingumas prietaisų parodymams, nereagavimas į darbo drausmės nusižengimus. Europiečiai tokių slaviškų niuansų nesupras. O valdžioje derybininkai tik popieriniai, šiaudadūšiai pataikūnai, širdyje –subinlaižiai ir buvę stribų anūkai. Tokia gvardija, viską išparduos, ką prisiplėšė, iš ištremtų pokaryje, taip ir dabar tokie patys: neliks lietuviui vietos savam krašte ir į duobę pagal seną paprotį teks pasikavot su rusiškom kolhozuose dalintomis obligacijom prisidengus kaip pokary. Štai tėveli, Feliksai ir išsipildė Tamstos pranašystė. Viena bėda, nesivalkioja. Tuoj ir kitos Giltinės prisistato. Europa akis užsidengė, ausis užsikimšo, kai vietoj vienos trys atominės Bėdos kaip štykai su poliais sulindo žemėn ir sutartyse-Lietuvoje- Visagine, Karaliaučiuje(pas maskolius) ir prie Ašmenos(gudus), Baltarusijos teritorijoje. Trys baubai, kaip slibinai, apraizgys Nemuną, o šis kaip ir pridera senukui turės ir nugaišti beaušindamas šių slibinų karštą kerštą(elektros energiją). Jau dabar šiais metais, Nemunas, kaip sudžiūvęs senelis dar labiau sulyso, vos velka savo vandenis kilpomis po kraštą. Ar nebus kaip koncentracijos stovykloje rašytojo B.Sruogos „klipatėlės“, neužvers kanopų kokioje duobėje su visomis išvirusiomis žuvimis ir žvejų tinkluose verkiančiais girtais nuo radiacijos šamais ir upėtakiais. Ačiū Aukščiausiajam, kad žemaičiai neskuba Europon, mielas skaitytojau.
Visiukai ant kalnelio Klaipėdoje
Kas bus kas nebus, bet žemaitis nepražus
Jei Lietuva išnyks žemėlapiuose, po 70 metų. Tai Žemaitija liks ir po 1000 metų. Tam V.Jocys ir rašo knygas vis apie žemaičius ir Žemaitiją. Jei sutiksite jocius amerikose, urugvajuose, vokietijose, ar gudijose, maskoliuose, gali kalbinti jį žemaitiškai. Ir neapsiriksi. Šioje pavardėje žemaitiškos tautos genetinė raida įspyrė savo randą. Stipriau, nei tėvo rykštė: „ Būk žemaičiu, o lietuviu suspėsi prisibūti. Ir vis tiek iš lietuvių kur bebėgsi jei paklydai. Atgal žemaičiuosna sugrįši, jei neprisikiaulysi priims, pabars ir patars: Gaila, kad Lietuvos prie savęs neprisijungėm, nebūtume leidę dėl tokios kekšės kaip „Ech, ta Ropė“ (ta Europa), galvą pamesti. „Bet V.Jocys galvos nepametė, nepaklydo. Jo adresas nepasikeitė, susiranda žemaičių visur ir su jais darbą dirba, knygas leidžia, apie tai ką žino. Kits kiets žemaitis Petras Jonušas, kaip didžiavyris tūlas milžinas dieną iš dienos aplenkėjusiame ir kitomis kalbomis marmaliuojančiame Vilniuje žemaitiškus volus per Lietuvą paleidžia. Ėch kaip globalistai, pataikūnai ir stribų stribai pokario partinių ir komjaunuoliškų aktyvų gvardiečiai siunta. Ir Konstituciniame teisme, ir Vyriausybėje, ir Seime, ir ministerijose knibžda sovietinių partkomų instruktoriai ir greitai persidažiusios bobelės. Jos kaip diržinskaitės vis į valdžią taiko, ir kazimierinėms taiką su maskoliais vis žada. „Tarybų valdžia pilius visos Lietuvos elektrifikacija“. Su nuolaidomis už tautinių idealų atsisakymą ir laisvės suvaržymus. Nekritikuok ir nestreikuok. Sėdėk ir gerk vodką pigesne kaina ir svetimas mintis ciktuok. Tik kad mes pamirštumėm savo laisvės kovotojus(vienintelius laisvus žmones, kurie laisvi į mišką išėjo ir laisvi mirė, kai visi kiti, tame tarpe be mažų išimčių visi sutiko būti vergais ir pavergtais samdiniais) ir juos toliau banditais, vadintumėme, ir negali atleisti „miško broliams“, kad sutrukdė Kremliaus Pilkajam Kardinolui M.Suslovui marksistiškai suslavintą rusifikacijos formulę prie Nemuno įdiegti: „Lietuva be lietuvių“. Išvertus „Lietuvą su saujele VKP(b) auklėtų lietuvių kalbančių rusiškai ir diegiančių brolybės idėjas kaip šiuo metu ES“. Nors lenkai ir pirmininkavo ES 2010-12m.tačiau tik vokietė Merkel su prancūzijos Šarkozy viską sprendė, lenkų Buzekui, nepavyko net prie jų laiptinės pasitrinti ir pasiklausyti, kaip šie du už trijų marių už devynių spynų ES likimą pagal Trockio scenarijus kuria. P.Jonušui ir V.Jociui Žemaitija buvo ir liko visas pasaulis. Kur bebuvo jiems žemaitis ir už velnią gražesnis, ir už negrą baltesnis. Nepavyko sovietams, tai pavyko tai Ropėj, Europai susidoroti ir apkvailinti kraštą ir gana nedurnus lietuvius į biurokratinės nomenklatūs pelkes susumti. Tik žemaitis nepakluso.
Zujūnų baublinė
Žemaičių plentu beriedant
„Pro Babtus, Ariogalą, Raseinius, Viduklę, Nemakščius, Kryžkalnį, Kaltinėnus, Laukuvą, Rietavą, Gargždus keleiviniai autobusai iš Kauno į Klaipėdą ir atgal pravažiuodavo du kartus per dieną. Senasis Žemaičių plentas yra vertingas kelių tiesybos techninės raidos paminklas. Pradėtas tiesti 1929m.o baigtas 1939m....tebeveikia ir dabar“-rašo dr.V.Jocys. Mokslininkas džiaugiasi, kad „Žemaičių plentas spartino paplentėse esančių miestelių kaimų ir net atskirų ūkių augimą, tvarkymąsi: šalia plento vienur kitur imta statyti pienines, lentpjūves, kitas mažesnes įmones“.
Visa Žemaičių plento tiesyba kainavo daugiau kaip 13 milijonų litų, o pavarčius plento tiesimo išlaidų auditą, buvo konstatuota, kad visi išleisti pinigai liko savajame krašte. „Žemaičių plento tiesimas buvo puikus valstybės inžinierių profesinio pasirengimo ir darbštumo, vadybos, marketingo pavyzdys. Mielas Kolega, V.Jocy, Žemaičių plento prasmė yra daug svarbesnė. Keliaudamas Jūsų ir kitų straipsnių autorių pasakojimų takais, parengiau modulį, kaip edukacinę sistemą ugdant jaunąją lietuvininkų kartą. Skaitydamas pagal šią knygą susiteminau Lietuvos arba žemaitijos studentų laisvalaikio organizavimo specialybės modulį kolegijoms, arba aukštosioms mokykloms, universitetams: Būk tautiškas ir patriotiškas pilietis. Šis modulis tiktų ir turizmo agantūroms, kurios ketina vežti ir supažindinti emigraciniuose telkiniuose gyvenančius tautiečius. Jie grįžę į Lietuvą , kur nėra lietuviškais pavadinimais pavadintų kavinių nesiruošia ten klausyti ir trankios anglų kalbos ritmų. Nuo jų pavargę jie ilgisi tautinių dainų ir lietuviškos aplinkos. Tad senuoju Žemaičiu plentu gali daugiau ką išmokti ir pamatyti, nei nuo 1989m.praplėstu ir „pagerintu plentu“. Jame sunakintos mūsų plento kultūros juodos dėmės: kuo greičiau pravežti visus pro Žemaitijos provincijos miestelius ir kaimus. Nes, kokia gėda ten mažai europinių remontų, ir europinių pinigų plovimo plakatų, kurie kaip erkės žemina, lietuvį, kad atrodo, kad kokius statinius stato tik ES. Nenusimink, skaitytojau, žemaičių miesteliuose daugiau tautinės aplinkos ir lietuvybės, nei Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, Druskininkuose ir t.t.. Ir tuo reikia ne gėdytis, bet didžiuotis. Kad žemaičių miesteliai ir toliau nepasiduotų plasmasinių ir stiklinių statinių vajui, praryjančiam tradicinę tautinę architektūrą. Patikėkit, už 20 metų visi ieškos savitų anų senų architektūros stilių ypatumų, o europiniai pastatai liks kaip ir stalinizmo eros laikotarpiu statyti monolitiniai blokai vergams ir pavergiesiems kaliniams.
Knygos viršelis
Laisvalaikio kultūros ir socialinių žemaičių prigimtinės renginių kultūros samprata. Dionizo Poškos Baublys. Tyrinėjimo istorijos keliais, nuo Žemaičių plento per muziejus ir kraštotyros takais, link prigimtinių dvasdinių tikėjimų ir kultūrinės sąvasties.
Žemaitiškos laiko ir erdvės samprata žemaičių šventėse, miesto žmonių laisvalaikio kultūroje. Kalendorinių sistemų kaita, kalendorinių papročių kūrimasis ir raida.
Žemaičių kalendoriniai papročiai. Tradicinis metų kalendorius: šventės, apeiginės datos, etninės atminties ženklai, paveldas ir jo renovacija modernioje visuomenėje.
Žemaičių šeimų laisvalaikio papročiai. Vestuvių, krikštynų ir kitų šeimos apeigų paveldas, inovacijos, prasmingumas ir taikymas. Šeimų albumai, istorijos, genealogijos medžiai.
Žemaičių bendruomeninio sambūvio laisvalaikio renginių papročiai. Papročių teisė, Žemaičių plento ir D.Poškos Baublių komunikavimo galimybių įvairovė ir jų įtaka tautiniam bei pilietiniam mentalitetui.
Materialusis laisvalaikio socialinių renginių paveldas ir tautodailė. Muziejų kelias Žemaičių plentu ir dabarties žemaitiškos knygos evoliucijos paveldas. Materialinio ir dvasinio paveldo santykis buities reliktuose: namai, drabužiai, kulinarinis paveldas. Tautodailės paveldas, renovacijos, interpretacijos ir naujų kūrybos formų galimybės.
Kompaktinis diskas
Socialinė žemaičių tautosaka. Tautosakos rūšys ir žanrai. Tautosakos tekstų išmintis, juose glūdinti etninės kultūros atmintis. Liaudiškosios išminties svarba ir pritaikymas šiuolaikinės gyvensenos ir bendrabūvio aplinkybėmis. Liaudies kūrybiškumas pasakojamojoje ir smulkiojoje tautosakoje. Numatomų žemaičių dienų Vilniuje ir kt.miestuose marketingas. Žemaičių folklorinio judėjimo upėmis. Su ąžuolo ženklu.
Žemaitijos ir žemaičių laisvalaikio renginių klasifikavimas. Laisvalaikio veiklų bei pramogų rūšys. Aktyvios ir pasyvios, grupinės ir individualios pramogų organizavimo formos. Veiklų adaptavimas pagal dalyvių poreikius; asistavimo problemos.
Žemaitiško renginio scenarijaus kūrimas. Šventinis scenarijus. kūrimas. idėja, tema, tikslai. Darbo grupės sudarymas. Renginio plano sukūrimas, scenarijaus rašymas. Aktyvumas renginyje: dalyvavimas ar stebėjimas. Etinės ir estetinės normos, organizuojant renginius. Renginio dramaturgijos ir režisūros ypatumai
Laisvalaikio socialinio renginio organizatoriaus veiklos ypatumai. Renginio organizatoriaus vaidmuo ir funkcijos. Renginių organizavimo skirtingose vietose galimybės ir tvarka. Renginių vieta ir laikas. Tvarkos ir švaros reikalavimai renginių metu. Renginiai, kuriuos draudžiama organizuoti. Renginio organizatorių ir dalyvių teisės, pareigos ir atsakomybė. Sėkmingai baigę šį kursą studentai, nesvarbu ar jie būtų teisininkai, ar vadybininkai, inžinieriai, ar pedagogai turėtų pagilinti savo profesines kompetencijas, bet ir įgyti kultūros studijuodami, žemaičių gyvenimas, kaip kultūringo žmogaus ugdymo institucija, kryptimis.
„Girios ir kalnai pulkais aprėdyti,
Laukai keltuvų pulkais privaryti,
Dirvoj piln javų, o arklop pristojęs
Džiaugias artojas“
-rašė nuo Lipkiškės, netoli Nemakščių, Raseinių apskrityje laisvųjų menų ir filosofijos magistras Saliamonas Mozera Slavičinskis 1646m.. Nenukrypdamas nuo silabines eilėdaros, poetinės kalbos grynumu ir gražumu galinėjosi su lietuvių prozos kalba. Puikiai mokėjęs gyvąją žemaičių šneką S.Slavočinskis stengėsi ir darbavosi kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žemaitijos žmonės gimtąją kalbą galėtų kuo dažniau girdėti. Knygos „Žemaičių savastys....“pabaigoje muzikinė tautosaka. „Raseinių krašto dainose“ įrašytos ir galima pasiklausyti 20 dainų, kurias atlieka folkloro ansamblis Visi“. Ir kitame CD Povilas Girdenis atlieka savo tėvo prof. Alekso Stanislovo Girdenio žemaitiškai parašytas dainas. „Kita vertus, žemaitiškoji knyga lenkia visus kitus Lietuvos regionus, kurie net kartu neatsveria šios kūrybinės gausos. Tai dar kartą liudija apie subetnoso skirtingą etninę brandą, kuri ir akumuliuoja visus šiuos bibliologinius procesus“ rašo Tomas Petreikis suradęs žemaitiška tarmee parašytas 66 knygas ir 37 muzikinius garso įrašų diskus išleistus mūsų krašte. Šios knygos straipsnyje „Dabarties žemaitiškoji knyga“, jaunas mokslininkas įsitikino, kad“ žemaitiškoji knyga turi visas būtinas sąlygas kokybiškai funkcionuoti regiono informacinėje, komunikacinėje erdvėje ir akumuliuoti regioninius procesus“.
.jpg)
