Kultūra
10 05. Tarptautinė knygotyros konferencija „Mokslo kūrėjai“
Šarūnas Šimkevičius
Komunikacijos ir informacijos mokslai, gimę humanitarinių ir socialinių mokslų sankirtoje, šiandien peržengia jų ribas ir formuojasi kaip savarankiška mokslų sritis. Informacijos ir visuomenės komunikacijos reiškinių ir procesų mokslinių tyrimų poreikis, naujų tarpdalykinių tyrimų krypčių ir mokslinių disciplinų radimasis, mokslo komunikacijos tinklaveikos visuomenėje savitumai lemia pokyčius tradiciniuose dokumentinės komunikacijos moksluose.
Mokslų akademijoje rugsėjo 27 – 28 d. vykusi konferencija yra tradicinė, jau 20 – oji, nuo 1991 – ųjų organizuojama Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto. Šių metų konferencijos tikslas – sutelkti Lietuvos ir užsienio knygotyros bei jai artimų kodikologijos, dokumentotyros, mediotyros ir kitų humanitarinių mokslų tyrėjų jėgas diskusiniams šių mokslų istorijos ir šiandienos klausimams aptarti, akcentuojant, kas buvo šių mokslų kūrėjai, ir kaip jie kūrė, kaip skleidė savo idėjas.
Konferencijos dalyviai
Pirmąją konferencijos dieną ketvirtadienį buvo pristatytas pranešimas „Knygos istorija: mokyti ir (ne)išmokti“ (Prof. dr. Leslie Howsam, Vindzoro universitetas (Kanada). Apie „Joachimą Lelewelį – dokumentinės komunikacijos mokslų kūrėją Lietuvoje“ papasakojo prof. dr. Aušra Navickienė iš Vilniaus universiteto. Kitas pranešimas buvo „Knygos istorija Suomijoje nuo XVIII amžiaus iki mūsų dienų“
(Prof. dr. Tuija Laine, Helsinkio universitetas (Suomija). Kaip tikino bibliofilas Gintautas Trumpis, jis šioje konferencijoje dalyvavo ypač dėl doc. dr. Larisos Dovnar iš Baltarusijos kultūros ir menų valstybinio universiteto (Baltarusija) pranešimo „Iki ir po Vaclovo Lastauskio: baltarusių mokslas apie knygą personalinės knygotyros kontekste“. Vaclovas Lastauskis Kaune 1923 – 1927 m. leido laikraštį „Kryvič“. Aš ir pats dažnai paskaitinėju seną baltarusišką periodinę spaudą, ypač įdomūs tekstai, kur baltarusiai svarsto savo tapatybės klausimus. Reikšmingesniu Vilniaus baltarusių leidiniu buvo „Krynica“. Su šiuo pavadinimu susijusi ir pirmo mano baltarusiško leidinio įsigijimo istorija. Nors periodinę spaudą renku nuo 1983 metų, bet pirmą leidinį man pavyko įsigyti tik 1992 metais. Tai net nebuvo pats laikraštis, bet tik jo leidinys, nes laikraščiai leisdavo ir knygas, atspaudus. „Krynicos“ leidinukas buvo apie žymų baltarusių spaustuvininką P. Skoriną. Kainos, kurios užsiprašė savininkas negalėjau sumokėti, bet turėjau šį tą mainams, kas jam atrodė „košerniau“. Tai liudija, kokia reta yra senoji baltarusių periodinė spauda. Beje, tais pačiais metais mainais įsigijau ir savo pirmą baltarusišką laikraštį. Norėtųsi surinkt daugumą baltarusiškų periodinių leidinių. Baltarusių periodinė spauda pasirodė net vėliau, nei lietuviška. Pradžią davė Kostas Kalinauskas su nelegaliu leidiniu „Mužyckaja prauda“, ėjusiu Vilniuje 1862 – 1863 metais. Kadangi buvo sukilimo laikai, tai Kalinauskas pasirašinėjo slapyvardžiu Jasko haspadar z pad Wilni. Tačiau tik 1906 metais pasirodė pirmu baltarusišku laikraščiu laikomas leidinys „Nasza dola“, redaguojamas ir leidžiamas I. Tukierkieso. Patys leidėjai ir antraštę jam parinko – pirmasis baltarusių laikraštis kaimo ir miesto darbininkams. Šis laikraštis buvo spausdinamas M. Rommo spaustuvėje, buvo dvi laidos – lotyniškais ir kirilicos rašmenimis. Beje, čia jau reikia atkreipti dėmesį, kad dalis leidinių buvo spausdinami ne tik dviem laidom, bet ir viename laikraštyje būdavo tekstų ir kirilica ir „polskomis literomis“. Leidinys nustojo eiti 1906 metais, iš viso pasirodžius 6 numeriams.
Tais pačiais 1906 metais pasirodo ir pirmasis baltarusiškas iliustruotas laikraštis „Nasza niwa“. Šis laikraštis irgi turėjo dvi versijas: lotyniškomis ir kirilicos rašmenimis. Nuo 1912 m. leidžiamas jau tik kirilicos rašmenimis, o 1915 metais sustojo ir ši laida. 1912 metais dar buvo leidžiamas leidinys „Zbornik „Našaj niwy“ irgi dviem versijomis.
1912 metais pasirodo ir pirmasis baltarusiškas humoro laikraštis „Krapiva“, redaguojamas S. Plauniko. Tais pačiais metais Vilniuje pasirodo ir pirmasis laikraštis ūkio klausimams – „Sacha“, kuris nuo 1913 perkeltas į Minską. 1914 m. išleidžiamas pirmas meno laikraštis – „Dzen štukarstva“. Tai buvo vienkartinis leidinys, kurio tekstas buvo net 5 kalbomis: lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių ir žydų.
1906 – 1918 metų laikotarpis baltarusių periodinei spaudai buvo reikšmingas, tuo metu pasirodė daugelio temų laikraščių pirmtakai, nors patys laikraščiai neišsilaikė ilgai. Paminėtina ir tai, kad baltarusiškos spaudos centras buvo Vilniuje. Iš viso Vilniuje 1906 – 1918 metais ėjo 14 baltarusiškų laikraščių.
Vilnius baltarusiškos periodinės spaudos leidybos centru išliko ir tarpukariu, neskaitant Minsko, nes buvo sukurta ir tarybinė Baltarusija. Kadangi Vilniuje viešpatavo Lenkijos cenzūra, tai kai kurie baltarusių periodikos istorijos momentai labai panašūs į lietuvių. Uždarinėjan leidinius, į madą atėjo vienkartiniai, arba vieno, kelių numerių leidiniai. Apipavidalinimas tas pats, tik pavadinimas kitas. Tokie buvo „Bielaruski zvon“ (1921), „Dolia pracy“ (1928), „Dumka pracy“ (1928), „Narodny zvon“ (1930), „Sila pracy“ (1928), „Slova pracy“ (1928) ir kiti. Pastebėsiu, kad jų pavadinimuose dažnai kartodavosi žodis „darbas“: „Da pracy“(1928), „Dolia pracy“(1928), „Dumka pracy“(1928), „Golas pracy“(1928), „Naša praca“(1927), „Praca“(1927), „Prava pracy“(1927), „Reha pracy“(1928), Sciag pracy“(1928), „Sila pracy“(1928), „Slova pracy“(1928), „Volia pracy“(1928), „Za pracu“(1928), „Zara pracy“(1928). Dalį tokių leidinių finansuodavo komunistų partija. Svarbesnis nelegalus komunistinis laikraštis buvo „Červony sciag“. Prie tokių priskirtini ir – „Balšavik“, „Maladi komunist“, „Partijnik“, „Partrabotnik“, „Vestki SSSR“.
Aišku, leidinių pavadinimuose populiarus buvo ir žodis „baltarusiškas“ – Vilniuje ėjo „Bielaruskaja dumka“, „Bielaruskaja gazeta“, „Bielaruskaja krinica“, „Bielaruski radni“, „Bielaruskija vedamasti“, „Bielaruski zvon“, „Bielaruskaja žizn“, „Golas belarusa“, „Sin belarusa“.
Su „Michailo Nikolajevičiaus Kufajevo knygotyros mokykla 1920-aisiais“ supažindino habil. dr. Natalija Konstantinovna Lelikova (Rusijos nacionalinė biblioteka (Rusija). Apie Richardą Atiką Antiką (1901–1998) ir jo vaidmenį Estijos knygotyros moksle pasakojo Ilmar Vaaro iš Tartu universiteto Viljandi kultūros akademijos (Estija). Apie „Levą Vladimirovą – informacinės visuomenės teorijos
pradininką Lietuvoje“ supažindino doc. dr. Regina Varnienė iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Docentė pabrėžė Levo Vladimirovo įdiegtų inovacijų svarbą. Gal neatsitiktinai buvo cituojamos prof. Domo Kauno mintys apie Levą Vladimirovą. Profesorius tikrai nebuvo lietuvis, nors Lietuvoje ir nugyveno visą amžių, nebuvo ir rusas, su kuriuo bent jau viešai tapatinosi. Vadintinas autonominiu intelektualu, įsikūrusiu europietiško pobūdžio tarpkultūrinėje erdvėje. Jis galėjo neklystamai įvertinti teorinių mokslų naujoves, kartkartėmis lankydamasis užsienyje ir dirbdamas Jungtinėse Tautose bibliotekos direktoriumi, įgijo patirties ir matė taikomųjų tyrimų plėtros perspektyvą. Darnus ir patrauklus buvo Levo Vladimirovo asmeninis knygų pasaulis. Tikriausiai galima pasakyti ir kitaip, tačiau aš norėčiau Profesorių vadinti Knygų civilizacijos asmenybe. Pats Levas Vladimirovas yra teigęs, kad knyga jį sukūrė kaip žmogų ir mokslininką ir buvo jo tikrasis gyvenimas. Kad tai suprastum, reikėjo paklausyti jo pasakojimų apie caro valdžios išvežtų senojo Vilniaus universiteto bibliotekos knygų paieškas ir grąžinimą, retų leidinių istorijos tyrimus ir atradimus, pokalbius apie iš Vakarų kolegų gautus naujus knygotyros veikalus. Profesoriaus asmeninė biblioteka buvo labai gausi ir turtinga šiuolaikinių mokslo ir informacinių leidinių, dažnai paženklintų žymių pasaulio žmonių dedikacijomis. O štai apie profesorės Vandos Stonienės: mokslo kūrėjo asmeninė biblioteką pranešimą turėjo pristatyti Eglė Taraskevičiūtė, bet negalėjus jai atvykti, su šiuo tekstu klausytojus supažindino Iveta Jakimavičiūtė. Profesorės Vandos Stonienės asmeninė biblioteka nebuvo labai gausi, dalykinio pobūdžio. Pranešimo autorė dėkojo profesorės artimiesiems, kurie irgi dalyvavo konferencijoje, leidusiems susipažinti su šia biblioteka. Apie „Viktoro Lyrovo įnašą į bibliografijos mokslą
ir praktiką“ kalbėjo prof. dr. Osvaldas Janonis (Vilniaus universitetas). Pranešimą „Ludwikas Stolarzewiczius (1891–1960) – pirmosios personalinės bibliografijos rodyklės autorius Lietuvoje“ skaitė dokt. Nijolė Raudytė iš Vilniaus universiteto. 1924 m. Vilniuje buvo išleistas „Bibljografja mickiewiczowska“. Man su Mickevičiaus vardu siejasi viena labai įdomi istorija. Kartą skaičiau internete straipsnį apie lobius. Straipsnio iki galo perskaityti net nesugebėjau, kai aptikau informaciją apie rastą labai įdomų XIX amžiaus pabaigos — XX amžiaus pradžios lobį, kuris buvo paslėptas knygoje. Tai pakankamai keista istorija. Tai buvo lenkiškas leidinys — Adomo Mickevičiaus poezija, išleista Varšuvoje 1888 metais. Ji priklausė vienam smulkiam Vilniaus antikvarui, kuris ilgai ir atkakliai bandė parduoti šią knygą turistams, o vėliau nusprendė iki geresnių laikų padėti ją į asmeninę biblioteką.
Visgi kartą jam kažkaip šovė mintis, kad knyga kažkokia neįtikėtinai sunki. Jis atkrapštė galinę nugarėlę ir ten rado dvylika paslėptų auksinių imperijos monetų — Nikolajaus II šešias penkių rublių (1897 (1), 1898(3), 1899(2), penkias dešimties rublių (1899(3), 1900(1), 1901(1) ir vieną penkiolikos rublių auksinę monetą (1897). Trakų istorijos muziejus šias monetas įsigijo 2007 metais. Aš pats turėjau vieną tomą šio 1888 leidimo Mickevičiaus, ji kažkada priklausė kunigui Pranui Bieliauskui ir kaip tik tuo laikotarpiu buvau pardavęs. O straipsnyje nebuvo paminėta, kuriame tome rastas lobis. Nemiegojau visą naktį, negi tai maniškis egzempliorius. Sarmatijausi kreiptis informacijos tiesiogiai į Trakų muziejų, nes mėgstu pirmiausiai pats paieškot, pasiraust. Todėl pradžioje kreipiausi į Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininką Vilmantą Dunderį. Jis surado leidinį apie lobius, kuriame buvo detalesnė informacija. Ir man palengvėjo, sužinojus, kad lobis buvo „Poezye Adama Mickiewicza“ I tomas, išleistas Varšuvoje. Maniškis egzempliorius buvo antrasis šio leidimo tomas. Tik tada galėjau užbaigti skaityti anksčiau minėtą straipsnį. 12 kėdžių personažai tikrai ne iš piršto laužti. Jei išgirsite kokiame antikvariate „Večernyj zvon“ ir pamatysite kokį personažą, kratantį Mickevičiaus knygą prie ausies, nenustebkite, juk „12 kėdžių“ personažai tikrai ne iš piršto laužti...
Apie „Skaitymo istorijos tyrimus panaudojant Google ir kitas skaitmenines priemones“ supažindino doc. dr. Ilka Mäkinen (Tamperės universitetas (Suomija). Pozityvu dabar Google daromos įvairių straipsnių kopijos, nes interneto senbuviai dalies senesnių interneto straipsnių jau pasigenda. Tiesa, dažnai straipsniai paieškoje kartojasi. Apie „Latvijos bibliotekų istorijos tyrimus: autorius ir tyrimų publikacijas“ pasakojo prof. dr. Viesturs Zanders iš Latvijos universiteto (Latvija). Kaip teigė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos atstovės, iš pranešimo akivaizdu, kad latviai toliau pažengę už lietuvius, nes turi net ir monografijas, skirtas bibliofilams, kurių bibliotekos vėliau tapo valstybinėmis. Reikia tikėtis, kad ateityje ir mes turėsime monografiją apie Tadą Vrublevskį. Su „Skaitymo istorijos tyrimų tendencijomis XX a. antrojoje pusėje: Europos paradigmomis ir Latvijos pavyzdžiu“ supažindino Lilija Limane (Latvijos nacionalinė biblioteka (Latvija). Antroji konferencijos diena prasidėjo pranešimu „Apie knygotyros istorijos tyrimų poreikį ir naudą: mokslotyrinės analizės bandymu“ (Prof. habil. dr. Krzystof Migoń, Vroclavo universitetas (Lenkija). Apie „Lietuvos knygotyros publikacijų tarptautinę sklaidą: bibliometrinė analizę“ kalbėjo dr. Giedrė Mikninė iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos. t Prof. habil. dr. Domas Kaunas iš Vilniaus universiteto supažindino su „Šaltiniotyrinio naratyvo tradicija Martyno Jankaus atsiminimuose apie lietuvių spaudos draudimo veikėjus“. Apie Juozo Keliuočio žurnalistikos teoriją Henri Bergsono filosofijos perspektyvoje kalbėjo dr. Andrius Gudauskas (Vilniaus universitetas (Lietuva), o apie „Knygos ir knygos mokslo populiarinimą Estijoje XX a. pradžioje“ - doc. dr. Aile Möldre (Talino universitetas (Estija). Su „Regioninės knygos kultūros tyrimais Lietuvoje“ supažindino dokt. Tomas Petreikis iš Vilniaus universiteto. Apie „Dokumentinės komunikacijos terminologinių išteklių kūrėjus Lietuvoje“ kalbėjo dr. Nijolė Bliūdžiuvienė (Vilniaus universitetas). Pranešimą „Knygos istorijos komisija (1966–1990) kaip Latvijos knygotyros tyrimų rėmėja ir organizatorė“ pristatė Jana Dreimane iš Latvijos nacionalinė bibliotekos (Latvija). Dokt. Inga Liepaitė (Vilniaus universitetas) kalbėjo apie „Mokslo apie knygą žinių sklaidą Vilniaus Mažvydo knygos bičiulių klubo veikloje (1977–1981)“. Su „Dokumentiniu paveldu ir skaitmeninėmis technologijomis: saugojimo principų tyrimu“ supažindino prof. dr. Tiiu Reimo, dokt. Karin Oolu iš Talino universiteto (Estija). Toliau sekė pranešimas „Dėl skaitmeninės humanitarikos įtraukimo į semantinį žiniatinklį: Kroatijos Viduramžių rankraščių ir inkunabulų tyrimo atvejis“, parengtas prof. dr. (PhD) Mirna Willer, Marijana Tomić (Zadaro universitetas (Kroatija). Konferenciją baigė diskusija ir Hibolire narių pasitarimas.
Per pertrauką kartu su bibliofilu Gintautu Trumpiu užsukome į Lietuvos nacionalinį muziejų. Gintautas nauja knyga papildė savo tremties temos kolekciją. Aš ėjau tikėdamasis nusipirkti Almos Braziūnienės knygą „Bibliofilija kaip asmenybės raiška: Kazio Varnelio biblioteka“, kurią 2008 metais išleido minėtas muziejus. Nors ruošiausi pirkti tik vieną, bet išėjau nešinas trimis knygomis. Kaip neprisiminsi taisyklės, kad kolekcionavimas prasideda tarsi nekaltai... Dar įsigijau šias knygas: „Kultūros istorikas, muziejininkas Vincas Žilėnas“ ir Nastazijos Keršytės „Lietuvos muziejai iki 1940 metų“. Pastarąją knygą buvau jau skaitęs anksčiau. Gavau ir Almos Braziūnienės dedikaciją. Dar norėjosi įsigyti Aldonos Snitkuvienės knygą apie Egiptą, bet nusprendžiau palaukt, gal atpigs. Varvinau seilę ir dėl naujos Domo Kauno knygos apie Platerį, bet teko susilaikyt. Kaip moralinę kompensaciją įsigijau atpigusį „Knygotyros“ 57 tomą.
Teko susitikti su archeologu Povilu Blaževičium, kuris be savo tiesioginio darbo dar ruošiasi įsteigti Vilniuje žaislų muziejų. Naujo muziejaus kūrimas – nemenkas iššūkis net ir turint tam pakankamai lėšų. Povilui perdaviau vieną lietuviško tarybinio samizdato religinį paveikslėlį, kuriame pavaizduoti vaikai, tiesiantys žaislus Marijai. Tikėsim, kad Povilui pasiseks ir žaislų muziejus Vilniuje bus.
Atgal
.jpg)
