Gyvename blogai, gyvensime dar blogiau... Jeigu neatsiras koks nors „mesijas“ ir nesugalvos stebuklingo „metodo“, kuris išgelbės jei ne pasaulį, tai bent Lietuvą. Tokia sektantiška ideologija pagrįstos, deja, ne vien politinių partijų programos, kai jos veržiasi į rinkimus, bet bandoma ją įbrukti ir visai mūsų visuomenei paverčiant pastarąją „stebuklo banda“.

Šita sąvoka mums iš tikrųjų nesako nieko. Dėl kažkokių nežinomų priežasčių mes nusprendėme, kad demokratija – „tai gerai“, o nedemokratija – „tai labai blogai“. Kaipgi mes gebame daryti išvadas apie dalykus, kurie visiškai neapibūdinami?

Kaip mes galėtume įsivaizduoti Lietuvą be Vytauto Landsbergio? Jeigu tai vienas mūsų valstybės ir Nepriklausomybės simbolių? Iš tiesų mūsų valstybė jau seniai gyvena be jo, nors ir su jo darbais. Tarytum gyvename iš jo „indėlio palūkanų“, kurios jau, deja, baigiasi. Pasimetimas politiniame šalies gyvenime akivaizdus.

Jei paklaustum bet kurio žmogaus, koks šioje žemėje didžiausias turtas, tai ką jis atsakytų? Daugelis žmonių ilgam susimąstytų... O prancūzų poetas Polis Eliuaras atsakė šį klausimą net nesusimąstęs. „Didžiausias turtas šioje Žemėje yra žemė, tik ji nepakankamai vertinama.“ Lyg pranašas būtų taręs žodį.

Kai kam šis „lenkas amerikietis“ atrodė naivokas žmogus... Diskusija su Kremliumi demokratijos klausimais laikyta beviltiškiausiu dalyku ir tuščiu laiko gaišinimu.

Istorijoje iš tikrųjų nėra kito tikslo kaip laisvė. Ir nors imperijos susikuria dažnai ir ilgam, bet nė viena dar neišvengė žūties, jų kelias visada baigiasi aklaviete. Kiekviena imperija iš pradžių tampa galinga, paskui ji pavirsta „blogio imperija“, vėliau... jai ateina galas. Yra teorija, teigianti, esą imperijos iš pradžių atlieka teigiamą vaidmenį, po to „palieka sceną“, o ją keičia kita, vėl iš pradžių „gera“ imperija. Nejaugi vienintelė alternatyva istorijoje – amžinasis imperializmas?

Pažadų  tinklas  užmeta auksines gijas kuo plačiau, taip viliodamas žuvelę plaukti gilyn, susivilioti masalu, pasiduoti, nekreipiant dėmesio į kaimyną, net į šeimos narį. Politikui svarbu laimėti. Nespėjusias ataušti nuo plojimų rankas svarbu panaudoti į delną įspraudus biuletenį. Demokratinėmis sąlygomis, deja, žmonės vorele tempiami prie vienos tiesos urnos, kurioje bus ir tavo vienas balsas.

Pamestas kursas. Daugiau dulkių, negu oro slysta šiandienos širdimis, o tu išskirtinė Tauta, vagoji Tėvynę trimis milijonais noragų. Iries. Įsimetė blogis kaip po varnalėša tūnanti rupūžė, rengiasi įšokti į rinkos atspindžius – tada užkietėja peristaltika, matematika įlementuota, Nerimi neria į Nemuną toliau atgal į Baltijos akis nebaltiškas.

Dabarties tragedija yra tokia skausminga, o koks patsai tos tragedijos nutylėjimas? Dar tragiškesnis. Tragiška yra pati mūsų Lietuvos dabartis: jos visuomeninė ir politinė sąmonė silpniausiai rezonuoja tuos dalykus, kurie yra bendražmogiški, nepolitizuoti.

“Dabar pamąstykite, mano draugai ir mylimieji, apie širdį, kuri talpina savyje visas jūsų širdis, apie meilę, kuri apglėbia visas jūsų meiles, apie dvasią, apie balsą, apimantį visus jūsų balsus, ir apie tylą, didesnę už visas jūsų tylas ir nepavaldžią laikui“ – rašė Chalilis Džibranas.

Lietuvos žmonių partijos sąraše pirmuoju įrašytas ilgametis Kauno "Žalgirio" krepšininkas, 2012 m. Europos krepšinio senjorų čempionas Anatolijus Čupkovas. Pragmatizmo konkretumas ir artimumas faktams jums gal būt pasirodys esąs patraukliausias jo bruožas.

Kiekvienos valstybės gyvenimą ženklina ne vien istoriniai įvykiai, bet ir istorinės asmenybės, tampriai su tais įvykiais susietos, turinčios įtakos tolesnei šalies istorijos eigai.

Kuriam visuotinį gėrį, viliojam rinkėjus, skelbiame reitingus - „Vilmorus" skelbia - Seimo rinkimus laimės oligarchai. Mes praskolinome Lietuvą - iš visų jėgų dirbome - sulaužėme stuburą infliacijai. Mes rūpinamės tik mūsų dauguma moderni jėga -įveiksime tiesą.

Lietuvos Prezidentei drįsau pasiūlyti pasimokyti iš Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio. Su kauke susigyvenusi, vien dėl reitingų tempia save žemyn. Tauta perprato, kas slepiasi po šypsena. Trys metai. Atsirasti laiku ir vietoje neva reikšmingai kažkokią esmę pareiškia, ir vėl mėnesiui dviems pradingsta. Ne kartą Prezidentei žiniasklaida priminė - bandymai įtikti didžiai daliai rinkėjų, negalvojančių ir tematančių tik šypseną ir pagrasinimus vienam ar kitam pareigūnui praktiškai nieko nedarant, netgi pakritikuotiems veikėjams jokia jėga, o tik tuštumo mugės žiežirbos.

Viltis, neviltis, pražūtis, korupcija. Prezidentė kartą prabilusi: „neregėto masto korupcija“, tuojau pat nutilo. O gal buvo užčiaupta? Drįstu priminti pasaulio pamilto Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Tuo metu, kai mane pasiekė žinios apie naujus sunkumus, norėčiau dar kartą pareikšti Jūsų Eminencijai savo solidarumą su brangiąja lietuvių tauta. Reiškiu karštą troškimą, kad praeities patirtis taptų  išeities iš dabartinės įtemptos padėties kantraus ieškojimo laikotarpiu. Patikėdamas Gailestingajai Motinai šį karštą troškimą, kuris plaukia iš mano sukrėstos širdies gelmių, prašau kilniai lietuvių tautai ir jos dvasininkams Dievo palaiminimo.“

Referendumas dėl AE kartu su Seimo rinkimais patariamuoju statusu - tai neturintis privalomosios galios referendumas ir tėra vien politinis Seimo partijų žaidimas, kuriam bus išleista net 4 milijonai biudžetinių lėšų. Patariamasis referendumas yra valstybės lėšų švaistymas niekingiems partijų žaidimams, masalas rinkėjams vilioti, kad jie ateitų į rinkimus, nes partijų programos – demagogiški pažadai. Visi rinkėjai jau įsitikinę ir negarbinguose Seimo partijų rinkimuose neketina dalyvauti. Tokia pažiūra į rinkėją, kai vien visokiais masalais jis viliojamas, tėra  Seimo partijų nepagarba rinkėjui. Tai vertinčiau kaip nesubrendėlių, o ne Seimo partijų elgesį.

Kritiškas darbas, o ne pagyros – pavyzdžiui per žiniasklaidą girdėjau prezidentės trijų metų sukakties kalbą – žmonėms reikia duoti kažkokią prošvaistę. Jeigu būtų pasakyta kokią nors arba šiokią tokią prošvaistę, tai būtų kiek realiau, arčiau realybės. Toliau sakoma – „Auga ekonomika – tai jos rezultatais turi dalytis visi.“ Iš to galima suprasti, kad tik kai kam yra naudinga ekonomikos augimas, bet kol kas iki šiol nesidalijama ir vyriausybė priešinasi minimalaus atlyginimo padidinimui.

“Lietuvos Aido“ vyriausiasis redaktorius kalbina Seimo narį Naglį Puteikį.

Kur pasuko Lietuvos demokratija? Kaip nugalėti besikerojančią diktatūrą Lietuvoje? Tauta pergyveno įvairias diktatūras. Amžiams  žaizda išliks žmonijos istorijoje diktatoriai Rudasis Adolfas,  ir raudonasis Josifas, kurie žiauriausios savo diktatūros metodais pražudė milijonus nekaltų žmonių.

Valstybės laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Algirdo Pilvelio pokalbis su dr. psichologu Seimo nariu Gediminu Navaičiu