VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2012 06 22. Kodėl?

Valstybės laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Algirdo Pilvelio pokalbis su dr. psichologu Seimo nariu Gediminu Navaičiu

Galima kalbėti apie smulkius ginčus, asmenines simpatijas ir antipatijas, kurių būna kiekvienoje grupėje. Tačiau esmė – principinės nuostatos, kurias norėčiau išsamiau paaiškinti.

Gal kam pasirodys, kad pradedu pernelyg iš toli, bet manau Jūsų laikraščio skaitytojams labiau rūpi bendrieji Lietuvos reikalai. Todėl tiesiai paklausčiau: „Ar esame patenkinti gyvenimu Lietuvoje, šalies ekonomine padėtimi ir valdymu?“ Daugelio atsakymas numanomas. Bet Lietuva itin sėkmingai pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš ketvirtį amžiaus laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė rinkos ekonomiką, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė.

Mums siūlo šio neatitikimo paaiškinimus. Mums kalba apie sovietinę praeitį, jos poveikį verslumui, dorovei ir pilietiškumui, bet nepaaiškina, kodėl šios praeities poveikis nesilpsta, o regis netgi stiprėja. Mums kalba apie ekonominius sunkumus, globalinę krizę, bendrojo vidaus produkto (BVP) smukimą, bet nepaaiškina, kodėl jo kilimo metai nepadarė pastebimos įtakos visuomenės savijautai.

Aš, kaip ir Jūs, kažkada tikėjau panašiais išvedžiojimais, maniau, kad labiau profesionalūs politikai bei valdininkai gali išspręsti Lietuvos problemas. Kodėl iki šiol nepadarė? Negi valdžioje kažkokiu mįslingu būdu susirenka patys blogiausieji, norintieji kenkti žmonėms?

Tai klausimai į kuriuos ieškojau atsakymo dirbdamas Seime. Manau, kad šiandien atsakymą jau žinau. Jį bei savo patirtį ir idėjas pristačiau šiais metais išleistoje knygoje „Geriausias pasirinkimas: laimingesnės Lietuvos galimybė“, kurioje pateikiau Lietuvai naują nors pasaulyje vis labiau plintantį požiūrį į ekonomiką ir politiką. Sulaukiu keleliokos tūkatančių elektroninių ir paparastų laiškų, skambučių be atsiliepimų, iš žmonių, kurie nori permainų, tiki jomis ir pritaria laimingesnės Lietuvos idėjai.

Kelias iš aklavietės tai pripažinimas akivaizdaus fakto - valstybės sėkmę lemia trys kapitalo rūšys – fizinis (gamybos priemonės), finansinis (pinigai) ir socialinis (žmonės, jų tarpusavio ryšiai, juos skiriančios ar jungiančios vertybės). Lietuvos valdžia vis dar vadovaujasi atgyvenusiomis nuostatomis ir labai rūpinasi biudžetu bei naujomis statybomis. O žmonės jai rūpi labai mažai. Netgi suskaičiuoti, kiek piliečių paliko Tėvynę, kiek vaikų nelanko mokyklos, ji nesugeba. (Nors galvijų apskaita pakankamai tiksli).

Kiek galėdamas stengiausi pakeisti tokį partinių ideologijų nulemtą požiūrį. Dėl to mano ir partijos vadų priešprieša vis stiprėjo. Galiausiai aš likau prie savo nuomonės, jie prie savo.

Ką darysit toliau?

Tai tikrai nėra svarbus klausimas. Daug svarbesnis klausimas – kuria linkme eis mūsų šalis. Manau, kad galime būti laimingiausia ir turtingiausia visuomenė Lietuvos istorijoje. Tam yra visos prielaidos. Vietoj to mums siūlo svarstyti išgyvenimo galimybę. Mes galime būti modernių valstybių ekonomikos ir visuomeninių santykių pokyčių lyderiais, nes esame mažiau varžomi tradicijų, nes esame nepatenkinti savo gyvenimu ir norime permainų. Vietoj to mums siūlo užkampio, nuolankiai vykdančio galingųjų nurodymus vietą.

Mums siūlo ir toliau eiti tradicinės rinkos ekonomikos keliu ir nepastebėti idėjos, kad turto gausėjimą turi papildyti laimingesnių žmonių skaičiaus augimas. Gal metas perimti ir ją?

Interesų grupės, sisteminės partijos, jas aptarnaujanti žiniasklaida stabdė ir stabdys naujų sprendimų pasirinkimą, tačiau vis sunkiau nepastebėti nuolat pasikartojančių ekonomikos krizių, nemažėjančio nusikalstamumo, demografinės situacijos blogėjimo. Bandymai spręsti šias ir panašias problemas pamiršus žmones, siekiant tik didesnio ekonomikos augimo ir vartojimo nėra sėkmingi ir vargu ar tokie bus, nes niekas nedrįsta klausti, kiek dar turi išaugti BVP, kad jų neliktų. Nedrįsta, nes atsakymas aiškus – ir 10, ir 100 proc. padidėjimas problemų neišspręstų.

Ramiai galiu pasakyti: „Dariau, ką galėjau, kad laimingesnės visuomenės idėja taptų Lietuvos realybe. Dar prieš kelerius metus ji buvo menkai žinoma, šiandien apie tai pavyko papasakoti daugeliui, o mano pasiūlyti ir Seimo priimti įstatymai ją priartino.“

Ir vienas žmogus, matantis tikslą, gali daug nuveikti. Neturiu turtingų finansinių remėjų, neturiu įtakingų partijų paramos. Manau, kad tai mano privalumas, nes mano palaikymą ateinančiuose Seimio rimkimuose lems ne manipuliacijos, ne dovanos ar reklama, o idėja. Kanidatuosiu kaip nepartinis kandidatas. Jei žmonės palaikys toliau dirbsiu laimingesnės Lietuvos labui.

Atgal