Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 09 04. Surasti save
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
“Dabar pamąstykite, mano draugai ir mylimieji, apie širdį, kuri talpina savyje visas jūsų širdis, apie meilę, kuri apglėbia visas jūsų meiles, apie dvasią, apie balsą, apimantį visus jūsų balsus, ir apie tylą, didesnę už visas jūsų tylas ir nepavaldžią laikui“ – rašė Chalilis Džibranas. Dvidešimt trečiaisiais atkurtos nepriklausomybės metais rengiami eiliniai svarbūs rinkimai į Lietuvos Seimą. Ar džiaugsmas ir be širdgėlos dvasios kiekvienoje piliečio širdyje plaka – laukimas visada vargina. Praėjus šventei tik išrinktieji laimingais veidais bursis į koalicijas. Kaip sugauti savo žvilgsnį atėjus prie urnos balsuoti, jei telikus iki lemiamos akimirkos mėnesiui ir savaitei, tokios apatijos lyg rengiantis padaryti blogį, ir tu turi belstis į savo nesuterštą širdį, į svajų nupintą būsimą tavo likimą, ketverius metus virs aistros dėl šildymo kainų, nesvarbu, kokia žiema bebūtų. Mūsų siela dažnai yra mūšio laukas, kuriame protas ir išmonė kariauja šviesa ir tamsa. Mus sekina tokia kova. Neseniai atgimėm iš imperijos pelenų. Kokį mes sukūrėme branduolį savo nuovoka, kad tiek skausmo kas žingsnis? Pats renkiesi, koks pasitikėjimo laipsnis vėjais siunčiamais iš teleekranų: tie patys alsavimai, liaupsinimai savo nuveiktų darbų, mus degina jų žodžiai, tarsi būtume visi įstatymų pažeidėjai. Per ketverius metus premjeras Andrius Kubilius paseno dešimčia metų – dirbo su meile, niekas negali prikišti jam, kad dirbo tik sau. Kad žmones apkrovė mokesčiais, kurių nei vienas premjeras nedrįso įvesti. Toks malonumas, toks troškimas, tokia jo išskleistų sparnų esybė – mūsų troškimų nepateisino, bet tai yra lysvė, kurioje kapstosi valdžia, ir troškimų žydėjimas, vaisius jiems, o ne gerovė kiekvienam. Nenoriu kietai vien kalbėti ir mokyti politiką, ir aš toks pats, bet ką šiandien gali partija, kuriai valdžia neskiria nė lito, o sau milijonus ant svarstyklių deda.
Nesinori ištirpti tokioje tamsoje, ir dar per anksti man gerti iš tylos upės. O kai žemė pareikalaus, tai ir dangus pritars. Viskas sudėliota, visi nusipelnę tik tiek, kiek atseikėta mūsų svajonėms plisti į beribę tolumą žvelgiant.
Surasti save, o paskui eiti į valdžią. Valdyti kitus savo proto erdve. Bet jei žmogus nemato savęs, vadinasi, palyginti nėra prasmės su protingesniu už save. O valdžia save mato aiškiarege, todėl knieti tiems valdovams patarti: pažiūrėkit, kiek sugriovėte ir suskaičiuokite, kokie srautai skolų gula ant kiekvieno vargšo Lietuvos piliečio ateities, jo ainių atminty išliks tas tolimas premjeras nuo žmogaus širdies. Jis pakenkė ir sau, jo padarytas blogis kiekvienam tai nusikaltimas ir bausmė, nes laukai nulipdyti iš praeities ir ateities neduoda tiek vaisių, kiek turėtų duoti.
Pabūgę žmonės nuo valdžių, kurios dvidešimt treti metai mielai ir meiliai žiūri tik į save, nors jie vaikšto tarp mūsų kaip žvakės šviesa su negera, net agresyvia nuotaika. Jų santarvė su liaudimi - vien miglos, melas, pūtimas smilkalų. O kad jūs geriau gyventumėte, žmonės, tai mūšio laukas tarp gėrio ir blogio, tai didis laikas, ir jis ne miegui skirtas aukštose kėdėse, o valdyti protingai, sąžiningai, teisingai. Bet jei vien idėjų neturėjimas, tie keturi metai - jų nepakaks.
Česlovui Juršėnui atsibodo sėdėti Seime, bet ar jis nori prabilti tomis pačiomis lūpomis tik kitais žodžiais? Vargu. Ar žmogus, tuščiai malęs lie-žuviu, sudildė ne tik dantis, ne tik išdžiovino burnos skliautą. Kiekvienas gyvenimas dyla, kol išnyksta. Kiek Seimo narių per dvidešimt trejus metus patraukė Anapilin, tiesiai iš Seimo kėdės? Savo pasipūtimu A.Kubilius nekelia pavydo nei vienam, jis pralenkia Č.Juršėną. Bet Prezidentės – jokiu būdu. Ji apsipylusi bijūnų žiedais, jos galia, jos tvarumo tiesos ar melas, sunku pasakyti, bet kada nors pabandysiu para-šyti apie ją straipsnį. Jai dar liko valdyti Lietuvą beveik du metus.
Piliečiai matuoja jos žaibus, apkabinimus, pareiškimus, kai kalba įvairiuose renginiuose, ji pataiko į dešimtuką. Ją myli, ja pasitiki gal trečdalis paprastų žmonių. Nekalbėsiu apie intelektualų ratą. Ji nulipdyta iš to paties molio, kaip ir Algirdas Brazauskas. Tai jos pareiškimas per buvusio prezidento laidotuves. „Reitingų prezidente“ vadinama politikė kol kas nei karto neprabilo iš aukštos kėdės nuoširdžiai, įsimintinai bei filosofiškai. Perregiu Prezidentės vaidybą, ir tariamąjį jos nuoširdumą, išlydint į Parolimpines žaidynes olimpiečius daug kas pasimatė. Kodėl aš toks kritiškas? Jei tu vienas ir neglobojamas valdžios, padarai kai ką gera kitiems - tu pakenki daugiausia sau, nes kalbėti atvirai pavojinga ne tik Lietuvoje. Bet jaučiuosi kaip koks laukas, kaip jūra su mūsų sesėmis žuvimis ir nesu sau svetimas. Gal tik truputį svetimesnis sau esu vardan to vargano, nuolat skriaudžiamo valdžios žmogaus, kurio sielą jaučiame visi kartu, norint jai padėti reikia drąsos ir ištvermės. Aš esu tarsi langas, mano lyra be juodų šešėlių. Bet ji šeimininkė ne vien pusiausvyroms, kartoju gyvenimą ne aklą, aš susieju lietuvių tautą su Kristaus atspaudu to laiko dvasia, nes Viešpaties siela išlaikė mūsų pasitikėjimą juo, o blogis yra valdžios nelaisvė, bukumas, jų potraukiai, tikslai žemi ir aistros bulvarinės, geltonai blaškos, gieda, apdainuoja, jie sotinas, trindamiesi aukštose kėdėse, susireikšmina, tenkina tik savo alkį. Vienas Lietuvos politikas, norėdamas tapti prezidentu, sukuria keturių žodžių kombinaciją: „Žmonės nusipelnė gyventi geriau“, ir ši jo lyra vos nelaimėjo rinkimų... Išvada: nori posto - gražbyliauk originaliau už konkurentus. Valdžia save sukompromitavo, o žmonės nekenčia apgavikų, todėl Rinkimų įstatymas pakeistas - tereikia tik 25 proc. atėjusių prie balsadėžių ir rinkimai laikomi įvykusiais ir teisingais, o trys ketvirčiai rinkėjų gali nedalyvauti. Tad kaltinkime tik save dėl rezultatų.
Ar surado save nors vienas valdininkas? Norėčiau paklausti Vytauto Landsbergio, juk jis, jo drąsa, jo pasiaukojimas buvo ir mūsų viltis. Mes rieškučiomis sėmėme tą gėrį ne iš kažkokių tolimųjų jūrų, o iš Baltijos kelio.
Kad galėtume giedoti ir būti išgirsti, matau profesorių V.Landsbergį švenčiantį 80-ąsias metines - tai įvyks spalio 18 d. Baigiu rašyti apie šį genialų tautietį nedidelės apimties knygą. Drįstu prašyti gerų, tikinčių prof. V.Landsbergio talentu žmonių paramos:
VšĮ "Lietuvos aido" fondas, at.sąsk.: LT484010042402801262, DNB bankas, banko kodas: 40100. Knygos leidybą parėmusiųjų pavardės ir sumos bus paviešintos tituliniame lape.
Iš anksto dėkoju.
Atgal