Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 10 20. Vertybių krizė
Algirdas Pilvelis
Gyvename blogai, gyvensime dar blogiau... Jeigu neatsiras koks nors „mesijas“ ir nesugalvos stebuklingo „metodo“, kuris išgelbės jei ne pasaulį, tai bent Lietuvą. Tokia sektantiška ideologija pagrįstos, deja, ne vien politinių partijų programos, kai jos veržiasi į rinkimus, bet bandoma ją įbrukti ir visai mūsų visuomenei paverčiant pastarąją „stebuklo banda“. Šiaip ar taip, vis dėlto nemažai žmonių tiki, kad nepriklausomai nuo jų esama kažkokio stebuklingo metodo kaip viduramžių alchemikų „filosofinis akmuo“, kuriuo palietus surūdijusios geležies gabalą šis virstąs aukso luitu. Taigi ir gali būti kažkokia teorija, jei ne Lietuvoje, tai Vakaruose, jei atrasta ne vieno „genijaus“, tai sukurta grupės „autoritetingų mokslininkų“.
Nesąžiningiems politikams belieka tik „įsikurti“ prieš rinkimus toje laukimo erdvėje ir porai mėnesių pasiskelbti arba „mesijais“, arba truputį kukliau – ekonominių „išradėjų“ grupe. Taip ir atsiranda „gelbėtojų nuo krizių“, gramzdinančių valstybę vis į gilesnę užsienio skolų duobę, ar juos keičiančių „šviesaus gyvenimo nešėjų“, kurie jau po pirmo turo, dar nesulaukę antrojo, jau baidosi kaip velnias kryžiaus kai kurių savo pažadų.
Tai kas čia su mumis darosi?
Vertybių krizė? Nėra vertybių!
Kokias gi pamatines vertybes įkūnija šis „stebuklo“ modelis arba aklas tikėjimas juo? Kas už to slypi? Tinginystė, kvailumas, godumas, tamsumas? Tai apie kokius politinius „gelbėtojus“ galima kalbėti, jei visuomenėje sąmoningai skatinama tinginystė, žmonės kvailinami, be to, dar pakurstomas jų godumas. Taigi tik per tokias ydas ateinama į valdžią, nes būtent šitaip labai lengva ateit į valdžią, o paskui šitaip išsėdima kadenciją valdžioje, patiems kritikuojant „mesianizmą“ kaip neįvykdomą utopiją ir tuo pat metu nieko realaus nedarant Lietuvos naudai (tik besirūpinant savo privilegijomis, vien savo nauda). Taigi vardan trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto visuomenė pačia tikrąja žodžio reikšme tvirkinama, jos protas nuodijamas tuščiausiomis utopijomis.
Atsitinka dar blogiau. Lietuviams taip diegte diegiamas menkavertiškumo kompleksas kitų tautų akyse. Kadangi nemažai žmonių tiki „modeliu“, tai visiškai nemąsto, atpranta mąstyti, tad ir jaučiasi menkesni už kitus. Va, kai kada nors turėsime „modelį“, tada visam pasauliui nušluostysime nosis... O kol laukiama tos nušluostymo šventės, tol... negebama pasirūpinti savimi! Skurdas, emigracija, moralinis chaosas.
Iš visų tų ydų atsiranda dar ir kita. Dvasinis nuopuolis. Pats baisiausias nuopuolis, koks begali būti, ir jo terpėje kuo sėkmingiausiai klesti visokie „mesijai“ ir visokios stebuklingos ekonominės „metodikos“. Išeitų, kad dorovės principų smukdymas, pamynimas yra pats naudingiausias bet kuriai valdžiai dalykas? Bent jau dėl to, kad gan atlaidžiai žiūrima į neatsakingus, susikompromitavusius ministrus, už savo darbelius, padarytą valstybei ir visuomenei žalą jiems pakanka tik atsistatydinti, nė vienas nebuvo nubaustas, dar nepateko į grotuotus valdžios namus.
Štai ir išėjo „idealus pilietis“, koks jis turi būti valdžios akimis. Tai kraupiausias zombis, koks begali būti. Bukakaktis, godišius, agresyvus, linkęs vogti ir apgaudinėti, kažkam visą gyvenimą nežinia už ką kerštauti, taip pat laižyti batus „ponams“ iš Vakarų – gal kokį eurą jam numes...
Negali būti pilietiškumo be dorovės!
Vienintelio argumento ir vienintelio dalyko mums užtektų, kad visa šita ydų ir išsigimimo sistema sugriūtų. Užtektų dorovės, kuri visam tam prieštarauja ir šitokius dalykus atmeta bei pasmerkia. Pirmiausia doras žmogus niekada nebus tinginys. Kadangi tinginiu dažniausiai rūpinasi kiti, o jis dar ir už savo išlaikytojus gyvena kur kas sočiau ir turtingiau. Jam ir įstatymai visada geri, nes jei pralenda į valdžią, tai atsiduria „prie lovio“, ten jį išlaiko mokesčių mokėtojai, kurių didesnė dalis skursta. Taigi doram žmogui bus gėda šitaip elgtis ir jis dirbs naudingą darbą. Tik darbas skatina iniciatyvą ir žmogaus gebėjimus mąstyti. Jei nori gyventi geriau, kad ir materialine prasme, turi ką nors sugalvoti. Štai tikriausias kelias prie didžiųjų techninių žmonijos išradimų ir meno šedevrų. O žmogaus, kurio turtai neviršija jo gebėjimų ir galimybių, negalima vadinti nei godžiu, nei nesąžiningu. Jeigu valdininkai, valstybės pareigūnai bus sąžiningi, pareigingi, tai nebus valstybėje proto krizės. Kol esama būdų „prasisukti“, „pralįsti“ nesąžiningais būdais, apgaule ir melu, tol visuomenėje neišvengiama proto vertybių krizė. Taip vis labiau grimztant į skurdą, nes vogti galiausiai nelieka nieko, atsiranda svajonės apie „geradarį“, kuris nežinia iš kur paims maišus pinigų ir visiems išdalys, arba „mokslininkus“, sukursiančius mašinėlę, kuri dirbs ir mąstys už žmogų, o pati reikalaus tik šiek tiek elektros. „Ekonomistai“ paleis į apyvartą dar vieną nesąmonių „piramidę“...
Taigi proto krizė yra neatsiejama nuo dorovės nuosmukio.
Tarp Platono ir Tomo Moro
Platono „Valstybė“, antikos filosofo veikalas, rašytas 360 m. pr. Kr. Platoniškoji valstybė remiasi teisingumo idėja. Jokios kitos idėjos, kuri taptų valstybės pagrindu ir nėra. Pagaliau valstybė, kuri negyvena teisingumu, turi gyventi melu, ir tai veda į neišvengiamą pražūtį. Pagal Platoną, valstybės valdytojai, kurie privalo būti vien išmintingi žmonės, turi tobulintis penkiasdešimt metų! Tiek turi trukti „mokslai“. Iš tikrųjų tai nuolatinis žmogaus tobulėjimas, jo siekis pakilti raidoje nors laipteliu aukščiau. Tik tokie žmonės verti valdyti valstybę. Tie, kurie visą gyvenimą tobulinasi. Juk gyvenimas nestovi vietoje, viskas kinta, ir joks žmogus, laikantis save protingu, niekada nesiskelbs visažiniu. Ką žinojai vakar, tiko tik kokiai nors konkrečiai situacijai. Platono mokytojui Sokratui priklauso garsioji frazė: „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Štai toks nežinojimo žinojimas ir neleidžia žmogui sustoti vietoje, ir jis visą laiką tobulėja. Netgi galima pasakyti, kad toks platoniškasis valstybės valdytojas pirmiausia puikiai valdo pats save. Ir tokius žmones, ne kitokius, nuo seniausių laikų įprasta vadinti elitu. Jeigu Platono laikais būtų ėję bulvariniai savaitraščiai (pas mus pirmuosiuose jų puslapiuose visada išsišiepę seimūnai), tai tų laikų Atėnuose pirmieji tokių leidinių puslapiai... būtų tušti! Arba toks leidinys, jei pirmieji jo puslapiai būtų užpildomi banaliomis spalvotomis nuotraukomis, vadintųsi „Kvailiai“.
Tomo Moro, Bažnyčios paskelbto šventuoju, veikalas „Utopija“, pasirodęs 1516 m., tapo netgi bendriniu pavadinimu. Šiais laikais nerealūs planai vadinami utopijomis. Bet tame krikščioniškojo „komunizmo“ vadovėlyje yra vienas esminis dalykas, į kurį būtina atkreipti dėmesį. Fantastinėje krikščioniško autoriaus saloje Utopijoje labai humaniški įstatymai... nėra ir mirties bausmės... Yra tik viena išimtis. Iš ateistų atimama pilietybė! Ir tai pati baisiausia bausmė, kokiai tik begali būti pasmerktas Utopijos gyventojas. Taigi galima prieiti prie akivaizdžios autoriaus idėjos: doriems žmonėms, tai yra tikintiems Dievą, galima patikėti viską, jie vis vien nenusižengs, nereikia jų ypatingai sergėti, kad ko nors blogo nepadarytų, o jei bedievis, tai, savaime suprantama, ir nedorėlis, anksčiau ar vėliau ims vogti, apgaudinėti ir pan. Pagal Tomą Morą išeitų, kad vien teisinga krikščionių religija yra bet kokio gėrio valstybėje ir žmogaus teisių bei laisvių garantas, visokio piktnaudžiavimo stabdys.
Vis dėlto šis žvilgsnis į garsiuosius utopinius veikalus yra ne programa, siūlanti viską įgyvendinti paraidžiui, o tik stimulas pagalvoti, kodėl šie autoriai savo valstybių modelius rėmė ne „ekonominiais stebuklais“, o dorovės pamatu. Ir didžių autoritetų bei „mesijų“ juose lyg ir nėra. Platono valstybę turi valdyti išminčiai, o Tomo Moro Utopijoje, nors ir yra karalius, kuris prižiūri bendrą tvarką, visi piliečiai gali būti renkami į bet kurį postą ir dėl to chaoso nekyla. Kadangi pagrindinis valdovas yra dorovė, kurią palaiko krikščioniškoji religija. Ir tai yra esmė. Negalėdami sukurti nei Platono valstybės, nei Utopijos uoliai kuriame kažką kardinaliai priešinga. Štai to kurti ir nereikėtų!
Antielitas ir antireligija
Juk kiekvienas kunigas, jeigu jo akivaizdoje imtume kritikuoti, kad religija esanti „nemoksliška“, ramiai atsakytų, jog Evangelija yra ne fizikos vadovėlis ir religija moko žmogų elgtis dorai ir smerkia nuodėmę. Betgi kiekvieną „tikėjimą“, jei tik nemaža grupė jį išpažįsta, galima pavadinti religija. Tokia mūsų dienų „religija“ vadinama „Mamonos kultu“. Tai materialinių gėrybių garbinimas, kuris visiškai nereikalauja iš žmogaus jokių dorovinių pastangų. Materialinė gėrybė savaime yra vertybė, besąlygiškai, kaip talismanas, todėl visai nesvarbu, kokiais būdais ji įgyjama. Jeigu įgyjama neteisėtu būdu, apgaudinėjant, vagiant ar plėšikaujant, tai tik dar labiau „pakelia“ jos vertę. Ji buvo to verta! Pinigai yra to verti! Ir tik skurdžių minios parodo tokio gyvenimo vertę ir išskirtinumą. Pagal minėtą kultą kitų vertybių visuomenėje nesama - jos paprasčiausiai netoleruojamos, sumenkinamos, paniekinamos ir pamažu „panaikinamos“, tai yra paskelbiamos „nevertybėmis“, „utopijomis“ ir pan. Jas pakeičia neįvykdomi ekonominiai „modeliai“ ir nemokšos „mesijai“.
Priešingai, dvasinių ir dorovinių vertybių gali siekti kiekvienas žmogus. Čia yra jų esminis skirtumas. Ir nereikia laukti „kada nors“, ko iš tikrųjų niekada ir nebus, dorovinės ir dvasinės vertybės visada yra čia ir dabar.
Naująjį „elitą“ sudaro publika, kurios nei padoria, nei protinga nepavadinsi. Tai gauja gudrių, piktų, ištroškusių pripulti „prie lovio“ ir pripažįstančių tik valdžios, pinigų galią bei malonumą matyti bulvariniuose savaitraščiuose spalvotus savo atvaizdus. Jiems visada tereikia tikrų „zombių“ ir „runkelių“, kurie juos garbintų. Taigi toks „elitas“, iš esmės mankurtiškas, visur aplinkui teskleidžia mankurtizmą.
Todėl žmonės ir bėga iš Lietuvos kaip iš kokios pragaro pragarmės. Nuostabiausiame pasaulio krašte – Lietuvoje naikinamos tikrosios vertybės. Gresia kažin koks chaosas – ar tai piliečiai tik be valstybės, ar valstybė tik be piliečių, ar dar kažkas fantasmagoriška. Kadangi atsisakoma dorovės pamato ir jis keičiamas ore skrajojančiais mitais.
Sovietmetis, paremtas vien materialistine ideologija, puikiai padėjo, kad būtų sukurta tokių amoralių tendencijų terpė. Sovietų ideologiją galima pavadinti dirvą, kurioje, kiek besėtum grūdus, joks geras derlius neišaugtų arba retkarčiais prasikaltų šiurkščiažolė. Pasėta piktžolių, tai jos čia puikiausiai suvešėjo! Viską, kas gera, užgožė. Taigi neišravėjus šitų piktžolių, joks gyvenimas čia niekada negerės. Vieną krizę keis kita, nejaugi ateis tokia juoda diena, kai paskutinis lietuvis išvyks emigracijon. Galbūt liks saujelė „ponų“, prisivežusių čia vergų azijiečių... Tik kokiam „ponui“ tie vietiniai ponai tarnaus?
Vien dorovinis, dvasinis valstybės ir visuomenės pamatas ir yra ta dirva, kuri visą laiką augina gerą derlių.
Atgal
