Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 07 03. Valdžia tolsta nuo visuomenės
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Kur pasuko Lietuvos demokratija? Kaip nugalėti besikerojančią diktatūrą Lietuvoje? Tauta pergyveno įvairias diktatūras. Amžiams žaizda išliks žmonijos istorijoje diktatoriai Rudasis Adolfas, ir raudonasis Josifas, kurie žiauriausios savo diktatūros metodais pražudė milijonus nekaltų žmonių. Žinoma, laikui bėgant diktatoriai nelieka nenubausti. Ar sukilimai, ar ginkluotas pasipriešinimas jiems - visų geriausias būdas nugalėti diktatūrą. Diktatūrų susirėmimas nieko gero neduoda. Nors kartais jos lyginamos. Kai kurie jų ideologijos skirtumai nieko nelemia. Didelio skirtumo jų ideologijoje nesama. kaip tai įvyko, kai XX a. viduryje rudasis fašizmas kovojo su raudonuoju bolševizmu. Deja, pastarasis, padedamas Vakarų „demokratijų“, sutriuškino rudąjį fašizmą jo citadelėje Berlyne. Šį kartą nepasikartojo tai, kai kovodami vienodos jėgos antikos gladiatoriai arba žvėrys žūva abu. Gaila, kad taip neatsitiko praeitame kare. Būtų išsaugota dešimčių milijonų žmonių gyvybių.
Būna atvejų, kai vienodos jėgos priešininkai (pozicija ir opozicija) kovodami tarpusavyje, taip nustekena valstybę, jog būtina imtis keisti valdžią iš pagrindų. Vienoje barikadų pusėje – įsigalėjusios oligarchinės partijos, kitoje – engiami ir išnaudojami žmonės, vejami ir iš savo namų į kitas šalis irgi vergauti.
Deja, lemiamais pavadintų Seimo rinkimų (2012 m.) balsus skaičiuos 18 metų neteisėtai sėdintis pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Į kuriamą Lietuvos sąrašą jokiu būdu negalima traukti visokių perbėgėlių ir intrigantų, teistų, susikompromitavusių asmenų.
2008 metais prieš pat Mindaugo karūnavimo išvakares žinomas kolekcininkas Edmundas Armoška Radvilų rūmuose atidarė savo kolekcijos parodą, kurioje eksponavo ir retą nepaprastai vertingą nežinomo XVI a. dailininko paveikslą - ikoną „Švenčiausioji Dievo motina su kūdikėliu“, kurios stilistika artima LDK dailės tradicijoms.
Neteisybių ir savivalės paveldas prieš šių metų Seimo rinkimus įgyja vis didesnę įtaką. Maironis rašė: „Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai. Jie mylimą Lietuvą gina, kam nusviro galva, tam dangaus angelai vainiką iš deimantų pina.“
Šie metai paskelbti Maironio kūrybos metais. Kiek lietuvių savanorių kovėsi vaduodami Lietuvą iš bolševikų, bermontininkų ir kiek lietuvių didžiausių nepakartojamos dvasios galiūnų 1917 metais kūrė ir būrėsi apie mūsų patriarchą dr. Joną Basanavičių ir „Lietuvos Aidą“. Jie kovojo, nepalūžo, laimėjo. Lietuvos valstybę sukūrė ir paskelbė 1918 metų vasario 16-osios dekretu. Tai buvo tarsi vilties ir kompetencijos komanda.
Mindaugo karūnavimo - Valstybės dieną švenčiame gana tamsiomis dienomis. Sočiai gyvena valdžia, aukštieji valdininkai, griebdamiesi visokių būdų didinti savo algas (beveik tūkstančiu litų per mėnesį), o paprastiems žmonėms nelieka nei tų 50 Lt, nepaisant jokių Konstitucinio teismo aiškinimų. Kodėl didėja visoks atotrūkis tarp valdžios ir valstybės piliečių, paprastų žmonių, kurių pečiais ir remiasi valstybės visi iškovojimai.
Jau dvidešimt antrus metus Lietuva mini Valstybės dieną. Minint vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo ir jo žmonos Mortos karūnavimo 759-ąsias metines, už įvairius laimėjimus teikiamos valstybinės premijos. Linkėčiau, kad kitais metais Mindaugo karūnavimo 760-osios metinės jau būtų minimos Valdovų rūmuose.
* * *
Liepos 6-ąją švenčiame pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę - Valstybės dieną. Ta proga norėtųsi atsigręžti į prieštaringus istorijos vingius ir prisiminti pirmąjį ir vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą - asmenybę, pranokusią savo epochą politine strategija, valstybiniu mąstymu, mentalitetu, dvasine jėga. Taigi žiupsnelis kontroversiškų Lietuvos istorijos nuotrupų…
Istorikai spėja, kad Lietuvos valstybė jau buvo sukurta ir vieno valdovo sujungta dar iki pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo. Deja, tik apie jį turima tikslių istorijos duomenų. Istorijos šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju. Nesunku atspėti, kodėl lietuviai jam suteikė tokį garbingą vardą. Jis tuo metu (XIII a. pradžioje) gebėjo vykdyti tokią lanksčią politiką, kuri niekais pavertė begales Kryžiuočių ordino planų.
Labai reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis - krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 m. kovo 1 d. (data spėjama). Tada iškilmingai pakrikštyti Mindaugas su žmona Morta ir dviem sūnumis Rukliu ir Rupeikiu bei daugeliu karių. Valdovui priėmus krikštą, 1251 metai, kai kurių istorikų nuomone, laikytini Lietuvos krikšto pradžia. Taigi Mindaugas yra ne tik valstybės suvienytojas, bet ir krikštytojas. Mokykliniuose vadovėliuose teigiama, kad Lietuvos krikštytoju laikomas didysis kunigaikštis Jogaila, o krikšto data - 1387 metai. Apsikrikštijęs Mindaugas pastatė savo valstybės sostinėje Vilniuje pirmąją Katedrą, kurios liekanų prieš keletą metų surasta dabartinės Vilniaus Arkikatedros požemiuose.
Tais laikais tik Popiežius suteikdavo valstybių valdovams, jo manymu, to vertiems, karaliaus vainiką. Mindaugas sulaukė Popiežiaus leidimo vainikuotis Lietuvos karaliumi, ir 1253 metų liepos 6 dieną jis ir kunigaikštienė Morta užsidėjo karūnas. Tai buvo didžiulis Lietuvos valstybės laimėjimas, nes tuomet Popiežius įkūrė tiesiogiai Šventajam Sostui pavaldžią Lietuvos vyskupiją, o pirmasis Lietuvos vyskupas Kristijonas net išrūpino teisę įsteigti aukštąją mokyklą. Taigi dar viduramžiais Lietuvai buvo atsivėrusi galimybė integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai tautos kultūrai.
Šias šviesias viltis ir puikias galimybes nutraukė klastingas karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 m., kitaip pakreipęs tolesnį Lietuvos valstybės likimą.
Šventės atgarsiai dabar
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena jau buvo minima tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje. Praėjęs okupacijos penkiasdešimtmetis, kai visa, kas tautiška, kas žadina patriotinius jausmus, gaivina istorinę atmintį, buvo visokiais būdais persekiojama ir slopinama, Mindaugo karūnavimo prisiminimą išbraukė. Atkūrę nepriklausomybę, stengiamės kuo daugiau sužinoti apie senąją mūsų valstybingumo istoriją, ypač Mindaugo valdymo laikotarpį, kai būtent jis yra tikrasis Lietuvos krikštytojas, o ne didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas, kurie Lietuvos krikštijimą tęsė po maždaug 130 metų.
Lietuvos Respublikos parlamentas 1990 m. spalio 25 d. įstatymu „Dėl švenčių dienų“ liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, paskelbė valstybės švente.
Atgal
