Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 08 24. Profesorius Vytautas Landsbergis – tautos atgimimo simbolis
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Kiekvienos valstybės gyvenimą ženklina ne vien istoriniai įvykiai, bet ir istorinės asmenybės, tampriai su tais įvykiais susietos, turinčios įtakos tolesnei šalies istorijos eigai. Ir dažniausiai istorinės asmenybės vertinamos pagal tos šalies politinę įtaką pasauliui, ar bent jau artimiausiems kaimynams, valstybės dydį. Pasaulio istorija keičiasi: kasdien didelės valstybės įtakoja mažesnes. Išlieka stipresni – kartais dešimtmetis ar kitas mažą valstybę ištrina iš pasaulio politinio žemėlapio. O politikus reikėtų vertinti pagal pasiektą rezultatą, ne tik savo tėvynėje, bet ir pasaulyje. Tas pats pasakytina ir apie kūrėjus. Jei kūrėjo darbai išlieka nors trims šimtmečiams, vadinasi žmogus pralenkė laikmetį. Nobelio premijos laureatai tikrai ne visi išliks genijais. Koks reikšmingas Lietuvai ir pasauliui profesoriaus Vytauto Landsbergio ir vilties Prezidento Stasio Lozoraičio 1990 m. kovo 11 d. pasiūlymas LTSR aukščiausiosios tarybos deputatams balsuoti už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Žodis apie Lietuvos apsisprendimą iš aukštos tribūnos suskamba iš Aukščiausios tarybos pirmininko V. Landsbergio lūpų. Salėje balsuota demokratiškai.
Šis istorinis posūkis buvo ir Lietuvos apsisprendimas. Tai genialiausias pavyzdys, kai sutelkta tauta gali nugalėti okupantus protu be ginklo bei pasinaudojant Tarybų Sąjungos įsteigimo spragomis. Laisvas įstojimas ir išstojimas. Bet niekas nedrįso. TSRS ginkluotosios pajėgos – septyni milijonai karių. Kas tokiai milžiniškai prievartos jėgai galėtų pasipriešinti. Bet svarbiausia buvo tai, kad buvo reklamuojama, kad – TSRS politika taikinga. Kartais sukirba klausimas, jei būtų negimęs V. Landsbergis ir S. Lozoraitis. Ar būtų sugriuvusi TSRS. Ar Lietuvos nepriklausomybė būtų atkurta 1990 metais kovo 11 d. – tada visas pasaulis patyrė „lengvą šoką“. Bet ar nors vienas lietuvis gavo „šoką“? Kai tiesiog per kelis mėnesius, profesoriaus Vytauto Landsbergio dėka, buvo brandinamos laisvės ir valstybės suverenumo idėjos? Apstulbinti buvo tik tie, kurie jau visiškai pamiršo, kad tokia šalis, kaip Lietuva dar egzistuoja. O mums, lietuviams, tai buvo šimtmečių siekis! „Jie“ mus visiškai pamiršo, o mes visam pasauliui parodėme, kad kaip ir visi normalūs žmonės, trokštame laisvės ir kaip brandi tauta – valstybingumo. Net gana žymiems to meto Vakarų politikams Lietuva atrodė kaip „visiškai nauja valstybė“...
Ta „nauja valstybė“ atsirado būtent su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Jis buvo kaip tik tas žmogus, kuris sugebėjo įkūnyti daugiamečius mūsų tautos laisvės siekius, vėl grąžinti Lietuvą pasaulio istorijai. Daugelis Vakarų politikų tai vadino stebuklu, netgi daugeliui lietuvių taip sparčiai griūvanti sovietų imperija atrodė, kaip kažkas istoriškai neįtikėtino.
Ant seno pasaulio griuvėsių
Sovietinės sistemos griuvimas nebuvo atsitiktinis reiškinys ar koks istorinis stebuklas. Tai įvyko logiškoje istorinių priežasčių išdavoje. Sovietinė imperija po 1980 m. vasaros XXII olimpinių žaidynių, vykusių 1980 m. liepos 19 - rugpjūčio 3 dienomis Tarybų Sąjungos sostinėje Maskvoje slėpė ir TSRS vadovai draudė nacionalinėje žiniasklaidoje parašyti, kad Maskvos olimpinės žaidynės boikotavo ir nedalyvavo net 64 šalys ir teritorijos. TSRS tampa stagnacijos talismanu. Vis sunkiau sergant tuometiniam TSRS generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, Kremliuje vyksta vis aršesnė užkulisinė kova dėl valdžios. KGB surežisuotoje autokatastrofoje nužudomas Baltarusijos komunistų partijos pirmasis sekretorius Piotras Mašerovas, apie kurį kalbėta, kad šį žmogų TSRS politinio biuro dvidešimtukas turėjo išrinkti artimiausiam TSRS komunistų partijos suvažiavime generaliniu komunistų partijos sekretoriumi. TSRS komunistų partijos narių skaičius buvo net 33 milijonai žmonių. Lietuvoje tada buvo 220000 komunistų. L. Brežnevas dėl silpstančios sveikatos ruošiasi pats atsistatydinti ir ieškojo sau įpėdinio. Dėl baltarusių komunistų lyderio mirties vėliau kaltintas to meto slaptųjų tarnybų vadovas Jurijus Andropovas. Daugumos politinių sąmokslų ir intrigų dalyvis, ir su jo įsikišimu siejama ne viena „savižudybė“ ar nelaimingas įvykis. Tai kaip tik įtikinamiausiai rodo, kad tuometinė sovietų komunistų partija visiškai prarado tikėjimą savo ideologija, ir viskas, kas tuo metu buvo skelbiama, ypač „brandaus socializmo“ idėjos iš tiesų maskavo vien nežabotą valdžios bei turtų troškimą.
Suprantama, kad šitaip sovietiniam banginiui pūvant nuo galvos pačioje to meto sovietinėje visuomenėje vis labiau įsiviešpatavo cinizmas ir materializmas. Kaip tuo metu liaudis sakydavo: vagiama vidury šviesios dienos. Korupcija tais laikais pasiekė neregėtus mastus. Net poliklinikoje už kyšį eidavo vadinami klientai be eilės, net poliklinikose kai sunkūs ligoniai dienų dienas laukdavo gydymo įstaigų koridoriuose, o nesulaukę priėmimo, prašydavo talonėlio kitai dienai. Ir tai vyko pačioje humaniškiausioje pasaulio valstybėje! Nekalbant jau apie kitas, kur kas pelningesnes už mediciną, veiklos sferos, kur tiesiog akiplėšiškai buvo grobstomi milijonai. Galima jau mūsų dienomis svarstyti, kad toks „humanizmas“, paremtas tik šarlataniškomis mokslinio komunizmo ir istorinio materializmo teorijomis, be jokių dvasinių nuostatų, ir galėjo nuo menkiausių materialių pagundų pamažu ima griūti.
Tokia situacija toli neskatina jokių dvasinių idealų. Komunistinio idealizmo burbulas transformavosi į barbarišką materializmą. O tautos išliekamąją vertę tegali užtikrinti - vien tautiškumas, kai opozicija negyvai, regis laidojimo biuras, sistemai. Svarbu, ar tauta sugeba išsaugoti ne vien papročius ir tradicijas, kad pernelyg neprieštaravo ir sovietų valdžia, bet ir dvasines vertybes, savo laisvės siekius. O šito jau imperijos netoleruoja. Jų politiniams vadams vis sapnuojasi imperijų griūtis, išgaruojanti kaip kamparas valdžia ir pasaulinė įtaka. Taip ir atsitiko, bet dėl jų pačių kaltės. Vadinamiems skaldytojams nacionalistams tokioje sistemoje rūpėjo pirmiausia tautos išlikimas.
Į Kremlių įžengus Michailui Gorbačiovui perestrojkos metais ir prasidėjo lietuvių tautai tikri išbandymai... Suprantama, tokiose sudėtingose istorinėse situacijose tautai reikalingas lyderis, kad ji būtų organizuota, sutelkta, o ne pasimestų tarp daugybės įvairių įmanomų politinių idėjų.
Lietuvos atgimimo idėjos buvo labai pliuralistinės. Ir toks pliuralizmas labai praverstų dabar, kada mes iš tikrųjų šiais laikais išgyvename didžiulę bėdą – netrūksta partinio pliuralizmo, partijų net per daug, tik štai idėjų ne vien trūksta, jų apskritai nėra. Ir tuo metu profesorius Vytautas Landsbergis, platesnei visuomenei žinomas tik kaip M. K. Čiurlionio muzikinės kūrybos tyrinėtojas, tampa Atgimimo Sąjūdžio lyderiu, jis tampa Nepriklausomybės atkūrimo akto iniciatoriumi, apibrėžia pagrindinius šiuolaikinės demokratinės valstybės principus, parengia stojimo į NATO ir Europos Sąjungą koncepciją. Pažymėkime, kad visos šios idėjos atsirado, kai Lietuva dar buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Ir Lietuva kol kas niekur nuo to nenuėjo. Ar tų idėjų užtenka, ar tiesiog toliau nesugebama nueiti?
Komunizmo paveldėtojai
Jau kaip dvidešimt du metus gyvename atkūrusioje Nepriklausomybę Lietuvos Respublikoje... Ir tas laikotarpis ne toks jau ir valstybės gyvenime. O naujoji, jau Nepriklausomybės laikais išaugusi karta, apie sovietų laikus žino tik iš pasakojimų.
Tačiau, jei lygintume gyvenimą tokį, koks jis buvo anuo metu ir dabar, tai dauguma jo principų iš esmės nesiskiria. Valdininkų savivalė ir privilegijos, neatsakingas biudžeto švaistymas dalykams, kurie niekam bereikalingi, dvigubi standartai, kai reikia atstatyti teisybę, manipuliavimas „statistiniais duomenimis“, kurie neturi nieko bendro su tikrove, gyrimasis dalykais, kuriais esą „visas pasaulis stebisi“, tik kažkodėl niekas apie juos ničnieko nežino...
Jaunajai kartai, jei jiems įdomi istorija, galime pasakyti: tai buvo pagrindiniai sovietinės sistemos bruožai. Tik visas skirtumas, kad anuo metu tai buvo vadinama tiesiog demagogija, o dabartinės valdžios tai skelbia kaip „tautos ideologiją“. Iš šitaip netgi bando vienu šūviu nušauti du zuikius: paslėpti po tuo miglu pūtimu į akis savo nešvarius darbelius ir sukompromituoti tautiškumą, kad lietuviai prarastų bet kokius idealus, ir juos būtų lengviau valdyti. Jei dalis žmonių tuo patiki, tai tokios ideologijos žala yra tiesiog neįtikėtina. Ypač žalojama jaunoji karta, kuri ne tik patiklesnė, bet, negyvenusi sovietų laikais, neturi su kuo palyginti, tad tų neįtikėtinų panašumų ir nemato.
Šiandieną Lietuvoje matome vis daugiau ir daugiau nuosmukio bei tuščios savigyros. Kaip palyginti mūsų „išgirtąją“ Lietuvą su Didžiąja Britanija, neseniai rengusia olimpines žaidynes? Čia valstybė parodė ne tik savo ekonomines, bet ir kultūrines galias. Ištisas būrys pasaulinio garso menininkų, dalyvavo atidarymo, tiek uždarymo iškilmėse. Aišku, Londono olimpinės žaidynės mūsų laikais tapo proga pademonstruoti šalies galias viso pasaulio akivaizdoje, ir rengimas nustelbia visus sportininkus čempionus ir medalininkus. Aišku, lietuviai sportininkai, kaip „medalių rinkikai“ pasirodė netgi labai gerai, nors daugelis treniruojasi labai prastomis, grynai mėgėjiškomis sąlygomis, netgi nepriderančiomis aukštos klasės sporto meistrui. Bet pagaliau prieikime prie paprastos išvados: mes „patys gražiausi ir nuostabiausi pasaulyje“ neturime netgi futbolo stadiono nacionalinei Lietuvos rinktinei.
O sovietų laikais buvo skelbiama ne panaši demagogija. „Humaniškiausia“ pasaulio valstybė pasižymėjo neįtikėtina teisėsaugos pareigūnų korupcija, kai buvo net eiliniam piliečiui, kokia yra „stavkė“ teisėjams, kad už žmogžudystę nuteistų tik lygtinai. Oficioziniuose laikraščiuose buvo skelbiama apie vis naujus pramonės „laimėjimus“, kai fabrikuose naudota technologinė įranga, kokios Vokietijoje ar JAV jau buvo atsisakyta prieš dešimt metų.
Ir kur toks sąstingis veda, ir kodėl Lietuva, po Nepriklausomybės dvidešimt dviejų metų, vis dar primena nykią sovietinę „oblastį“? Nes valdžioje daugybę metų klesti „obkomai“ – savimi patenkinti biurokratai, be jokios kompetencijos.
Dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė savo „didžiuoju mokytoju“ viešai pavadino Algirdą Mykolą Brazauską, buvusį Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių. Ūkinio „genialumo“ turbūt išmokusį giliausios sovietų sistemos sąlygomis, savo ruožtu periminėjusį „patirtį“ iš bukokų galvų valdyme, bet nuolat užsiiminėjančių rafinuotomis „dvaro intrigomis“ Kremliaus nomenklatūrininkų.
Šitoks paveldas Lietuvą įstūmė į gilią stagnaciją. Nuolatinis materialistinis mąstymas nepriima natūralių visuomenės vystymosi dėsnių, neaprėpia visumos, nesugeba daryti apibendrinančių išvadų. Gyvenama pagal principą: „Man gerai!“ Kaip savo metu gyveno Brežnevas, ir jei jam būdavo gerai, vadinasi, viskas puiku ir valstybėje. Puiku? Milijonai žmonių kankinosi „gulaguose“! Daugelis ten ilgam įkišti pagal pavydaus kaimyno skundą.
Ir dabar Lietuvos valdžioje vyrauja toks pat sovietinis požiūris į valstybę. Jei privilegijuotajai biurokratų grupei, užimančiai svarbius postus yra gerai, vadinasi, ir visoje šalyje viskas puiku. Nežiūrint didžiulės emigracijos, augančios valstybės skolos, žmonių įpuolimo į depresiją ir didžiulio savižudybių skaičiaus. Lietuva tuštėja visais aspektais – Vilniuje teliko 320000 gyventojų, o buvo 650000 – pusė, o daugiausia jauni piliečiai išvyko visam laikui iš Lietuvos sostinės.
Taip pat pasireiškia ir kita didžiulė to komunistinio paveldo blogybė. Pilietinis sąmoningumas tokiai egoistinei ir primityviai valdžiai yra patys didžiausi nuodai! O sąmoningi piliečiai yra tikrai ne tie žmonės, kurie paknopstomis metasi balsuoti už bet kokį „patrauklų“ lozungą ar iškvėpintus melu pažadus, kurie apskritai yra neįvykdomi. Tokie žmonės tėra zombiai, ir valdžia daro viską, kad žmonės būtų kuo labiau zombinami. Vyriausios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas dėlioja rinkėjų balsus jau 18 metų.
Sąmoningi piliečiai yra sąžiningi, kultūringi ir protingi žmonės. Štai ir visa sąmoningumo paslaptis. Jie yra ir patriotai, nes sąvokoje Tėvynė mato viską, kad tik geriausia. Jei mato, kad daug kas blogai, jie drąsiai sugeba nuryti tą karčią piliulę, nes žino, kad matydami problemą, jie galės ištaisyti padėtį.
Valstybė gi turėti rūpintis piliečių gerove, savo šalies kultūros lygiu ir sudaryti žmonėms visas sąlygas, ypač jaunimui, intelektualiniam tobulėjimui. Protas, širdis, valia – šios vertybės palaiko šalies gyvenimą, nes tai yra valstybės augimo ir klestėjimo pagrindas. Visa tai pakeičiama sausais ekonominiais išvedžiojimais, manipuliavimu netikrais skaičiais. Skatinamas amoralumas, žiaurumas ir egoizmas. Kultūra „rūpinamasi“ taip, kad baigia sugriūti daugybė muziejų... Nėra lėšų! Užtat jų per akis vadinamosioms seimūnų turistinėms „komandiruotėms“, neretai kas mėnesį po egzotiškiausias pasaulio šalis. Tai bent meilė Lietuvai, jei dėl kelių palmių leidžiama visiškai sunykti tautos kultūros paveldui! Aukštasis mokslas beveik visiškai perėjęs į „prekybą diplomais“, ir jo vertė visiškai kritusi. Daug žmonių „su diplomais“, bet tik gal vieną iš šimto tokių gali pavadinti savo srities žinovu. Šalyje jaučiasi didžiulis tikrų specialistų trūkumas. Tai pamatai, kai aukštas valstybės tarnautojas prabyla viešai.
Viskas tam, kad kuo lengviau būtų valdyti tamsias mases, o melas būtų priimamas už tiesą.
Ko labiausiai trūksta?
Labiausiai trūksta tų savybių, kuriomis Nepriklausomybės pradžioje pasižymėjo profesorius Vytautas Landsbergis. Tai yra trūksta kūrybingumo, racionalumo ir įžvalgumo. Štai šias savybes jis sugebėdavo kuo puikiausiai susieti! Tautos lyderiu tampa ne tas, kuris pasiskelbia, bet tas, kuris sudėtingomis sąlygomis pasirenka pačius geriausius sprendimus! Būtent 1990 metai ir buvo tikras Lietuvos šuolis, kada šaliai vadovavo Vytautas Landsbergis. Dažnai bandoma apeliuoti į vadovų „organizacinius sugebėjimus“, mokėjimą „suburti žmones“... Bet atsakinga politinė misija yra toli gražu ne mitingas! Tikrais lyderiais tampa tie, kurie tarp daugybės įmanomų sprendimų pateikia geriausią. Štai tuo ir pasižymėjo mūsų Profesorius. Kodėl įžymus kovotas už Lietuvos laisvę išėjo darbuotis į Europos Parlamentą ir veikti penkerius metus kartu su Viktoru Uspaskich, Justu Vincu Paleckiu.
O kodėl šiandien tarytum viskas kitam, ir kodėl taip uoliai stengiamasi „pamiršti“ nuopelnus. Dabar Lietuva statys AE Visagine. Ar ne be reikalo giriamės? Jei jau 25 metai Lietuvos politikai dar tik pastolius stato nacionaliniam futbolo stadionui Šeškinėje. Tai apie kokias didesnes statybas gali kalbėti Lietuvos valdžia.
Atgal
