Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 09 07. Vilties priešai
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Dabarties tragedija yra tokia skausminga, o koks patsai tos tragedijos nutylėjimas? Dar tragiškesnis. Tragiška yra pati mūsų Lietuvos dabartis: jos visuomeninė ir politinė sąmonė silpniausiai rezonuoja tuos dalykus, kurie yra bendražmogiški, nepolitizuoti. Šioje bendražmogiškos kančios akivaizdoje galėtų vykti mūsų vidinis nacionalinis susitaikymas. Šioje akivaizdoje visi – ir kairieji, ir dešinieji esame sužeistieji, todėl galėtume nekaltinti vieni kitų, o padėti vieni kitiems. Jums knieti išmatuoti laiką, tai nepavyks, per trumpas gyvenimas, o laikas begalinis ir neišmatuojamas. Laiką mums maga paversti tėvyne, kurios širdy sėdime ir stebime vieni kitų esybės dulkes, medžius, žvaigždes, skonį, sielos tiesą, liežuvį ir metų laikus. Mūsų namai tai didesnysis mano kūnas, jis auga šviesoje, bręsta tyloje ir vėjyje, giraitės ošime ar kalvos spenelyje – kuriame žali takai, mūsų pusiausvyra ant laiko svarstyklių svyruoja. Kai vienas iš jų sėdi dešinėje, kitas miega kairėje. Galėčiau surinkti jūsų namus į saują ir kaip sėjėjas išbarstyti juos po miškus, pievas, gatves, po sapnus net tada, kai jūsų kūnas sapnuoja, kai sugrįžta į aušrą, kai pereiti, perskristi Lietuvėlę svyruojant svarstyklių lėkštėms tėra aki-mirka gėrio, nulipinta iš tėvų, senelių, prosenelių vil-ties, ir ta gelmė tiesa mūsų žodžių, o žodžiuose širdis tarsi nematoma, ir labai ryškiai matoma, ir ją netrukus išvysime, bet kvėpavimas viltimi nesiliaus. Nepasiti-kėjimo potvyniai reiškia nesuvokti virpulio ar tylos - sako, moko, gyvenimo ritmas, ilgesingi srautai vargina, semia, naikina, bet žinau – nesunaikins visų. Dvidešimt dvejus metus kitaip jaučiu, matau, bet Lietuva nespėja išsilaisvinti – dvasia yra žudoma gilioje žemės širdyje tyliai, apiplėštasis žmogus yra ir mano širdis, sunkiai prislėgtas, aš pasmerktasis, per daug nukentėjau nuo savųjų nedorėlių. Šitaip nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi pamiškių kaimai pokaryje ir dabar naikinami žmonės, tauta, kalama kaip kokie vergai prie nekaltų medžių pakelėse. Tai ne fantazija, tai aktas, tai direk-tyva tokiems supratimams. Nesunku įžvelgti nepalan-kumą viskam, valdžia save vadina Nepriklausomybe, laiko visagaliais - Viešpatie, atleisk man už tokį palyginimą, o Tautą niekina. Jiems eiti į Seimą negailint visų. Jie įsikalė principą – eiti negailint visų – tai toks valdžios kamertonas suskaldytoje visuomenėje, o jie turėtų būti mūsų tikėjimas ir abejonės, ir laisvė, ir vėl tikėjimas savo paties, mūsų ateitimi. Jie atsakingi, bet jų dvasia neišlaisvinta, jie prisirišę prie savo kietaširdiškumo. Paminėsiu - rekordiškai – tik per tuos du dešimtmečius tampa tur-tuoliais ir dar pasipūtėliais – vilos Baltijos ir Vidur-žemio jūros pakrantėje, net Lietuvos draustiniuose – štai koks saulėlydis, nužmogėjimo paukščiai - žuvėd-ros. Kiek ilgai išbus savo tokioje širdyje? Jų vaikai ir artimieji nešioja melą savyje, tegu nors jie prisipažįsta, pernelyg didelio atotrūkio savaime negalėjo būti -reikėjo nuolat apvoginėti žmogų, kuris neįstengia pasipriešinti. Sunčiami antstoliai atimti paskutinį būstą, o antstolių atlyginimas per 2011 m. pasiekė rekordinę atlyginimo sumą - po milijoną. Dažnai tokį praturtėjimą visos tautos sąskaita įvardinčiau – atviras plėšimas, naudojantis politika, kuri Lietuvoj skleidžia žudymo sparnus. Politika Seimo partijoms, regis, malonumas, pildantis troškimus, kartu atsitvėrimas aukšta, galinga tvora priešrinkiminiuose debatuose, nors priešrinkiminiuose debatuose žarstomi pažadai rinkėjams. Nesunku pastebėti liežuviu malančius netuščiai, vien apgaulės sultingos, o koks „gerumas“: balsuokite, žmonės, už bukumą, vietoj išmonės ir proto, vietoj pasišventimo tėvynei - visi be kaukės že-ria pažadus, nekliudomi, tyčiodamiesi, bet neužduoda klausimo sau: ar aš buvau geras dvasia, ar tik apgavikas, sėdintis valdžioje? Tikroji tamsa - Lietuvoje rinkimai. Jei nėra siekimo, jei net aušros nesimato, tik tamsa, o valdžios siekimas koks aklas, kai nėra rimtos progra-mos, kai stinga tvarkos, tuščias triūsas, tokiai meilei žmogui – kiek dorų tautiečių triūsia ne savo žemėje. Valdžia - vien beširdžiai, ir jiems laisvė yra tik pinigai, pelnas, pramogos. Iš dangaus niekas nekrenta. Šian-dien statomos smėlio pilys pačios save ištirpdo Baltijos pakrantėj. Jie – valdžia. Jie apsipratę su šuns akimis eina į Katedrą, klaupiasi prie altoriaus, kai filmuoja juos iš arti, per šventas Mišias. Koks glaudus vidinis ryšys su Kryžiumi, kuriuo pergalę prieš blogį pažymėjo Viešpats. Visais atvejais melas apsišvietusių žmonių neveikia. Gerai, kad sėjamas blogis iš aukštų tribūnų nieko nereiškia Dangui.
Bet žemėje pažadus reikia tesėti. Grynas melas panašus į absurdą, piešiamas pasaulis žmogiškos prigimties šaknimis svarbi mūsų gyvenimui ne tik detalė. Pažadas yra sąlytis su Visagaliu. Ar suglumęs, save sugniuždęs melu žmogus gali jaustis visagaliu, sėdėdamas valdžioje? Jei ta kėdė pasiekta vien apgavystėmis. Bet jie – valdžia. Jie bendrauja, padeda, paremia tik save, o rinkėjai jiems tereikalingi tik prieš pat rinkimus.
Rinkėjas kvailinamas, tiesiog tyčiojamasi iš žmogaus, nes žmogus težino viena – vis vien valdžia bus buvusieji tėvynės išdavikai, komunistai, jų palikuonys. Nusivylimas auga, žmogus klausia savo širdies, jis nežino, ar iš viso eiti į tokius surežisuotus rinkimus.
Lietuvos paprasti žmonės, rinkėjai, teturi labai miglotą supratimą. Regis, iš jų atimta teisė būti savimi, ir, nors Lietuva nepriklausoma dvidešimt dvejus metus, pesimizmas plečia savo ratą. Regis, niekas negirdi naujų pozicijų, keturios Seimo partijos vėl valdys Lietuvą keturis metus. Neketinu tapti pranašiškuoju redaktoriumi, kad nieko gero tikėtis žmogui neteks. Visi pripratinti arba apsiprato, kad kiekviena žiema brangs. Tas skurdinimo tešmuo, švelniai tariant, užklys į kiekvienus namus tuštesnis. Apie žadamą Lietuvos ekonomikos augimą nekalbėsiu, grandinė šuns kaklą slėgs ir ją panešti kasmet bus sunkiau. Žarstydami pažadus, politikai protingus rinkėjus verčia ne-dalyvauti rinkimuose iš viso.
Kartą vienas sąjūdietis, berods, S.Geda parašė: "Nupiešti šunį lengviau, nei paimti Kremlių". "Štai tipiška paranoja", - pridūrė. Ar nekyla klausimas, ar įmanoma įveikti šmėklą, kuri beveik kiekvieną griau-na dvidešimt dvejus metus bukais pažadais. „Neris yra žudoma“, - sakė Vincas Kisarauskas. Jam buvo atsakyta – šitaip mes daromės europiečiais, kad ateityje vardan šventos ramybės bus stengiamasi palikti pakrantėje daugiau augmenijos. Netiesa, kad šitaip sutvarkyta Neris tapo europietiška. Netiesa ir tai, kad šalies kaimuose yra dar vienas kitas likęs jaunas drąsus kaimietis, o senutės kupinos kankinamos tuštumos, gali atsisakyti paimti dešimtlitę ir balsuoti ne pagal savo sąžinę.
Tas ir kitokias sąžines vėl suskaičiuos nenuilstantis Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas, jau dvidešimt metų tvirtai remiamas keturių Seimo partijų ir Prezidentės. Jis irgi praradęs skonį, mėgaujasi ne tik valdžia, bet ir didele alga.
Tai ES ir kitose demokratinėse valstybėse neįsi-vaizduojamas pastovumas su neregėtos korupcijos kvapu. Kuo kvepia valdininkų dvasia, jei susidaro įspūdis, kad lietuvių tauta jiems – tai ir jų besipildančių vilčių pamatas. Tauta mato save teisinga, bet nieko sau padėti neįstengia. Jos vilties priešai yra bedvasė valdžia. Ar neatsibosta ponaut skurde?
