Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 10 09. Ką mums reiškia demokratija?
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Šita sąvoka mums iš tikrųjų nesako nieko. Dėl kažkokių nežinomų priežasčių mes nusprendėme, kad demokratija – „tai gerai“, o nedemokratija – „tai labai blogai“. Kaipgi mes gebame daryti išvadas apie dalykus, kurie visiškai neapibūdinami? Čia iš karto susiduriame su tam tikru mąstymo stereotipu, kadangi, kaip pasirodė, šioje situacijoje mes apskritai nieko nemąstome. Tegalima tik nurodyti šio demokratijos mito kilmę. „Perestroikos“ laikais vakariečiai smarkiai kritikuodavo Sovietų Sąjungą, sakydami, kad šalyje nėra demokratijos, o štai Vakaruose demokratija – esminis visuomenės principas. Ir jie buvo tam tikra prasme teisūs. Juk negalima kalbėti apie kokią nors demokratiją šalyje, kurią valdo viena partija. Vakarų valstybėse tų parlamentinių partijų būna mažiausiai dvi, o kai kur politinių partijų gali rasti bent keliasdešimt.
Ginčai, kad partijų skaičius gali nulemti pilietines laisves ar ekonominę gerovę, yra visiškai beprasmiški, kadangi sąsajų tarp politinės demokratijos formų gausumo ir valstybės raidos dar niekam šioje žemėje atrasti nepavyko. O lietuviai galvoja: jeigu šalį valdo ne vienintelė komunistų partija, – jau yra demokratija, ir vien dėl šito kada nors savaime, be jokių pastangų ateis geresni laikai. Šitokiu labai paplitusiu mąstymo stereotipu puikiausiai naudojasi klaninės struktūros. Vadinasi, jei gali balsuoti ne už vieną klaną, bet rinktis iš dviejų, o retkarčiais atsiranda galimybė pabalsuoti ir už kokį nors smulkesnį klanelį, tai ir yra visa lietuviška demokratija. Bet iš esmės viskas išeina taip, kaip pasakojime apie senovės graikų didvyrį Heraklį. Vos jis nukirsdavo hidrai vieną galvą, jos vietoje iškart ataugdavo dvi. Vadinasi, esmė lieka ta pati, t.y. ne kiekybė pereina į kokybę, bet iš kokybės atsiranda kiekybė.
Tai labai svarbus principas. Juk lietuviškos politinės partijos kaip tik dauginasi tokiais pačiais būdais, t.y. vienai subyrėjus, iš jos atsiranda mažiausiai dvi. O ideologija nė trupučio nesikeičia. Programos beveik niekuo nesiskiria, jokių konkrečių įsipareigojimų, vien „rūpintis, siekti“ ir t.t. Ir kiekviena partija bando įrodyti rinkėjams (jeigu negeba pateikti realios savo programos), kad ji sąžiningesnė už kitas. Šiandien jau niekas nepretenduoja į „epochos protą, garbę ir sąžinę“. Bet, kalbant apie smulkesnius laiko požiūriu mastus, visos paminėtos partijų savybės išlieka. Ir kiekvieną kartą tokia kadencijos „garbė, protas ir sąžinė“ geba visais trimis požiūriais beviltiškai susikompromituoti. Ir atveria kelius į valdžią opozicijai. Ir vėl niekas nesikeičia. Vėl „sąžinė, garbė“ ir t.t., ir pan. Ideologijoje kartais sukeičiamas tų savybių eiliškumas.
Akivaizdu, kad politiniai klanai negeba suteikti politiniam gyvenimui jokios įvairovės, o drauge ir valstybei bent kokių realių perspektyvų. Nors politinių partijų vis gausėja, bet politinė stagnacija įsitvirtina bauginančiomis tendencijomis. Partijos ieško propagandos formų, tačiau ne idėjų. O idėjų, reikia pripažinti, jos apskritai neturi.
Štai jums paprasčiausias įrodymas, kad pati demokratija, kaip politinės valdžios forma, negarantuoja nei pilietinių laisvių, nei ekonominės gerovės ar politinio šalies prestižo. Pasakyti, kad reikia to ar ano, kaip mokė senovės graikų filosofas Aristotelis savo veikale „Politika“, būtų pernelyg paprasta. Pirma, tų gerų pamokymų kas nors turi vis dėlto ir klausyti. Antra, jeigu jau viskas taip blogai, be to, niekas neklauso nei protingo žodžio, nei savo sąžinės balso, iš kur visa tai atsiranda? Turbūt ne demokratija ar kokia nors kita politinės valdžios forma čia kalta. Bet mes jau paneigėme vadinamąjį demokratijos stereotipą.
Taip žingsnis po žingsnio ir įrodysime, kad lietuvių tautą tiesiog apsėdęs klaidingas stereotipinis mąstymas. Netgi ne mąstymas, o stereotipų jau suformuotas požiūris. Kita vertus, būtent stereotipai ir formuoja požiūrius. O mąstymas – atvirkščiai. Jis viską neigia. Kai neigimas nueina taip toli nuo stereotipų, kad sukelia net abejonių savo teisumu, tada protas analizuoja tikrovę ir dar labiau įsitikina, jog stereotipai visuomet būna klaidingi. Tai paprasčiausios ideologinės nuostatos, jei turime galvoje kokią nors politinę grupuotę, arba bėgimas nuo mąstymo, jeigu stereotipams pasiduoda atskiri žmonės. Ir šitokia nemąstymo vienybė sukelia iliuziją, kad tarp „viršūnėlių“ ir „šaknelių“ įsigalėjęs visiškas tarpusavio supratimas ir tiesiog pavydėtina minties darna. Matome, kad leniniečių laikų „vieningą“ ideologiją pakeitė demokratijos ir daugybė kitokių stereotipų, ir tai iš esmės tas pat.
Bet vienas skirtumas vis dėlto atsiranda. Bolševizmo laikais buvo viena vientisa politinė grupuotė, kuri valdė ir visą ideologiją, o šiandien į valdžios viršūnes iškyla tie, kurie geriausiai geba operuoti masių sąmonę pavergusiais stereotipais. Ir jeigu demokratijos kūrimą suprantame kaip įvairių stereotipų gamybą ir piktnaudžiavimą jais, tada ir liaudies valdžios sąvoką turime atmesti kaip visišką loginę nesąmonę. Valdoma liaudies ar tautos vardu, bet žiūrima vien savo interesų.
Kita vertus, dar viena didžiulė stereotipo iliuzija, kuriai linkęs pasiduoti dabartinio lietuvio protas: demokratijos sąvoką mes tapatiname su Vakarų visuomenės pilietinėmis teisėmis. O juk žodį „demokratija“ esame pasiskolinę iš senovės graikų! Ir tai neturi nieko bendra su tokia grynai futurologine sąvoka kaip „socializmas“, XIX amžiuje išvesta prancūzų filosofų utopistų. Graikams demokratija buvo realus dalykas. Jeigu mums tai kas kita negu graikams, vadinasi, tuo pačiu žodžiu mes vadiname du skirtingus dalykus.
Štai jums dar vienas mąstymo stereotipas, arba „stabilaus“ požiūrio iliuzija.
<sk>Kodėl mums neįmanoma sugrįžti į senovės Graikiją?
<text>Atsakymas paprastas. Neturime laiko mašinos. Bet elgiamės blogiau, negu ją turėtume ir naudotume. Vartojame sąvokas, kurios tuo metu reiškė viena, o šiandien į jas kuo ramiausiai kišame ką kita, apie ką tų pačių graikų nė žodeliu neužsiminta.
Graikams demokratija buvo liaudies valdžia, ir daugiau nieko. Jiems, beje, buvo kuo puikiausiai žinomos ir kitos valdžios formos, kurias lyginant ir atsirado tos tradicinės ir mūsų tebevartojamos politinės sąvokos. Graikija iki Aleksandro Makedoniečio atėjimo buvo ne valstybė, bet civilizacija. Ją sudarė daugelis nedidelių valstybėlių, kartais apimančių tik vieną miestą, pavyzdžiui Atėnus. Skirtingai negu dabartinei Vakarų Europos civilizacijai, kuri sudaryta iš demokratinių valstybių, beveik vienu metu peržengusių feodalizmo etapą ir monarchinę valdžią, graikų civilizacijai buvo ypač būdingas politinio valdymo formų pliuralizmas. Senojoje Graikijoje tuo pačiu metu galėjai susidurti ir su monarchija, ir su aristokratija, ir su demokratija. Europai, išskyrus iš dalies viduramžių Lenkiją, aristokratijos valdžios forma apskritai nebuvo būdinga. Jeigu ji trumpai ir pasireikšdavo, kaip antai Prancūzijoje, tai vis tiek išlikdavo bent jau formali monarcho valdžia, o aristokratijos diktatūra labai greitai žlugdavo. O apie skirtingų valdžios formų atskirose valstybėse sugyvenimą apskritai negalėjo būti nė kalbos. Užtat Graikijoje toje pačioje valstybėje kartais valdžios forma pasikeisdavo greičiau negu per dešimtmetį. Ir nebuvo jokios sekos „demokratiškumo“, arba kolektyvizmo, požiūriu, – kad iš pradžių viešpatautų vienvaldiška monarchija, po to grupinė aristokratija, o jau paskui valstybės valdymas pereitų į visuotiniuose rinkimuose gavusių įgaliojimus tautos atstovų rankas. Ne, ten valdžios formos keisdavosi tik priklausomai nuo jų sekėjų apsukrumo, o dažniausiai nuo gebėtos sutelkti karinės jėgos.
Būta ir retesnių valdžios formų. Pavyzdžiui, plutokratija, arba turtuolių valdžia. Ji buvo būdinga ir prancūzų Trečiajai Respublikai, o žlugo itin gėdingai (baigėsi Paryžiaus Komunos įvykiais, visišku prancūzų armijos sutriuškinimu kare su Prūsija dėl Elzaso ir Lotaringijos sričių). Genialusis E.Zolia (E. Zola) tam išimtiniam šalies istorijos laikotarpiui skyrė ištisą dvidešimties romanų ciklą „Rugonai-Makarai“.
Graikijoje plutokratija dažniausiai įsigalėdavo kolonijose. Galimas daiktas, jos ir padėjo atsirasti pirklių respublikoms (Venecijai), o Genujoje pirkliai ir aristokratai dėl valdžios be perstojo riejosi ir su ginklais rankose.
Bet esminės valdžios formos Graikijoje liko monarchija, aristokratija ir demokratija. Graikų filosofas Aristotelis savo „Politikoje“ kalba, kad jos visos gali būti ir geros, ir išsigimti. Jis gan išsamiai aprašo išsigimimų mechanizmus. Monarchija pagal Aristotelio modelį išsigimsta į tironiją, aristokratija – į oligarchiją, o demokratija... Kiti graikų filosofai tai iškrypimo rūšiai sugalvojo gana vulgarų terminą „kakokratija“, t.y. šūdo valdžia. Jeigu kuri nors valdžios forma išsigimdavo, graikai ją tučtuojau stengdavosi pakeisti kita, t.y. netobulindavo nei demokratijos, nei aristokratijos. Nuvertus vieną karalių, retai kada sostą užimdavo kita dinastija, dažniausiai sąmokslininkai aristokratai ar sukilusi liaudis įtvirtindavo ir savo politinę santvarką. Graikams esminis politikos principas buvo ne tradicijos perimamumas, bet kitokio metodo pasirinkimas. Štai čia ir šuo pakastas.
Lietuvoje labai atsargiai reikia vartoti sąvoką „demokratija“, kadangi paprasčiausiai neturime jokių kitų valdžios formų, su kuriomis galėtume ją lyginti. O kiekvienas apibūdinimas atsiranda vien tik iš tų savybių, kurios aptariamą dalyką išskiria iš kitų. Jokio dalyko vien „iš savęs“ apibūdinti neįmanoma.
Dabartinės Lietuvos politinė santvarka labiausiai primena oligarchiją, kurią sudaro tam tikras branduolys kakokratijos principu veikiančių partijų, arba klanų. Čia nėra tarp skirtingų grupuočių, net jeigu įtartume jas oligarchiškumu ar plutokratiškumu, kaip viduramžių Genujoje, nesuderinamų politinių principų. Nors konfliktai tarp klanų nuolat plyksteli, kai vadinamosios opozicinės partijos staiga nepaprastai energingai pradeda skleisti kompromituojančią medžiagą, o paskui, kai jau tauta laukia gan žiaurios atomazgos, ypač korumpuotiems politikams ir aukšto rango valdininkams, pamažu viskas grįžta į senąsias vėžes. Galima įtarti, kad mirtini priešai susitaikė. Jeigu tokiems „skirtingiems“ kairiesiems ir dešiniesiems įmanoma susitaikyti, vadinasi, esminių prieštaravimų jų politinėse ideologijose nėra.
Atgal
