Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 09 18. Profesorius Vytautas Landsbergis ir istorinis žygis į laisvę
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Istorijoje iš tikrųjų nėra kito tikslo kaip laisvė. Ir nors imperijos susikuria dažnai ir ilgam, bet nė viena dar neišvengė žūties, jų kelias visada baigiasi aklaviete. Kiekviena imperija iš pradžių tampa galinga, paskui ji pavirsta „blogio imperija“, vėliau... jai ateina galas. Yra teorija, teigianti, esą imperijos iš pradžių atlieka teigiamą vaidmenį, po to „palieka sceną“, o ją keičia kita, vėl iš pradžių „gera“ imperija. Nejaugi vienintelė alternatyva istorijoje – amžinasis imperializmas?
Tokia iliuzija gali atsirasti, jei nepastebėsime vieno aspekto – tiek imperijai įgaunant galių, tiek virstant „blogiu“, tiek žlungant, imperializmui ryžtingai priešinasi kovotojai dėl laisvės. Išeina, kad iš pradžių jie būna „blogi“, o paskui „geri“? Juk vėlesni „gerieji“ tęsia buvusių „blogųjų“ pradėtą misiją! Kaip tai įmanoma? Kartais jie gali būti ir tie patys žmonės, jeigu imperijos gyvenimas trumpalaikis... Tarkime, Hitleris būtų laimėjęs karą? Ar tuomet naciai būtų tapę „geraisiais“, o visi rezistentai – „blogaisiais“? O paskui būtų tekę laukti vokiečių imperijos degradavimo? Taigi „gera imperija“ yra pačios imperijos, imperializmo ir imperialistų ideologija.
Ir žmogus turi susidurti su vergove, kad jam pačiam paaiškėtų, kiek jis vertas savo laisvės, kuri dar ne tik nerealizuota, bet ir neiškovota. Jei neįmanoma jos realizuoti, tai būtina dėl jos kovoti. Tai yra ir žmonijos, ir istorijos tikslas, taip pat kiekvieno žmogaus asmeninė siekiamybė, kuri kovoje tampa visuotiniu ir visiems ne tik reikalingu, bet ir būtinu dalyku. Taigi ta būtinybės kova ir yra tas raizgusis istorijos labirintas. Ir tik tas, kuris vertas laisvės, jį pereina.
Didžiosios imperinės krizės metu, kai galinga SSRS imperija pavirto labirintu, kuriuo mes tikėjomės išeiti į laisvę, profesorius Vytautas Landsbergis buvo tas žmogus, kuris pasakė: „Aš jus išvesiu.“ Prisiminkime istorinį Vytauto Landsbergio fenomeną.
<sk>Tarp didžiųjų istorinių šviesulių
<text>Toje laisvės kovoje visada iškyla šviesiausios istorinės asmenybės, gebančios stumtelėti žmonijos pažangą į priekį. Ir jei kartais kam nors atrodo, kad istorija vystosi šuoliais, turint omenyje įvairius kataklizmus, ypač griaunamuosius karus, tai iš tiesų nedaug į priekį pažengiama. Kur nuvedė Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai? Kur nuvedė mongolų Aukso Orda? Kur nuvedė Sovietų Sąjunga? Kuo baigėsi Napoleono žygiai?
Ir būtent mūsų, naujieji laikai ryšium su Sovietų Sąjungos žlugimu parodė pačią tikriausią istorijos esmę. Imperinis smurtas, „geležinė tvarka“ ir demagogija, skelbianti „pasaulio gelbėjimo“ misijas, susikompromitavo kaip niekada, nes jų žala neabejotina. Yra šiek tiek naudos, bet už ją mokama pernelyg didelė kaina. Lyg būtų sandoriai, kuriais už dešimtį kiaušinių atiduodamas auksinis laikrodis. Taigi kuo daugiau tokios „naudos“, tuo vis gausėja realios žalos.
Daugelis žinomų Vakarų politikų vis dažniau konstatuoja: gyvename naujame pasaulyje. Kaip jame elgtis? Taip, kaip kam atrodo? Nes visur „laisvė“! Individo siekiamybė turėtų būti teisingi poelgiai, tačiau tai paneigia šiandieniniai pasaulio chaosai ir krizės. Taip, tad, griūvant Berlyno sienai, įžengėme į naują istorinę epochą.
Ir to meto istorinėje padangėje pasirodė kiti politiniai lyderiai. Daug tada kalbėta apie Zbignevą Bžezinskį, Popiežių Joną Paulių II, Lechą Valensą, Vaclavą Havelą... Netrukus buvo prabilta ir apie Vytautą Landsbergį. Baltijos kelias, kaip ir Berlyno sienos griuvimas, tapo itin reikšmingu istoriniu įvykiu. Vienas simbolizavo sovietų sistemos, kitas – pačios Sovietų Sąjungos žūtį.
Ir šias politines figūras turėtumėme ir palyginti. Kadangi tai naujųjų laikų šaukliai, tai būtent juos reikėtų ir palyginti. Juos sieja tas pats su to meto jau senstančia tikrove ir istorija siejantis santykis, kuris jų amžininkams iš pradžių atrodė „pernelyg egzotiškas“, o vėliau buvo vadinamas genialiu. Būtent šiems asmenims teko keisti pasaulį, kitaip tariant, suteikti postūmį reikšmingiausiems pasaulio pokyčiams.
Zbignevas Bžezinskis, lenkų kilmės amerikiečių politologas ir politikas, žinomas mokslininkas, pasaulio politinėje arenoje pasirodė gan netikėtai ir iškart visus nustebino. JAV prezidento Dž. Karterio patarėjas saugumo politikos reikalams galbūt ir niekuo neišskirtų iš kitų.
Tačiau prasidėjus sovietų invazijai į Afganistaną, būtent Z. Bžezinskis padarė viską, kad afganų rezistentai gautų iš JAV reikšmingą paramą, nors toks jo siūlymas iš pradžių vertintas prieštaringai. Daugeliui amerikiečių politikų buvo netgi labai nepriimtina remti „tamsius islamistus“, visas Vakarų valstybes vadinančius „šėtono imperijomis“. Vis dėlto Z. Bžezinskis įrodė savo tiesą - būtent po pralaimėjimo Afganistane prasidėjo Sovietų Sąjungos nuosmukis. Kaipgi taip atsitiko, kad jai pralaimėjus gana nereikšmingą pasauliniu mastu karą ir pasitraukus iš teritorijos, iš kurios tikrai nebuvo daug naudos, prasidėjo sovietinės imperijos saulėlydis? O atsakymas čia būtų tiesiog paprastas. Neįstengus per trumpą laiką įsitvirtinti Afganistane kariniu būdu, kaip yla iš maišo pradėjo lįsti labai prastas sovietų administravimas. Azijoje kariavo groteskiška valstybė. Taip komunizmo „eksportas“ buvo sustabdytas, visiškai praradęs „paklausą“, ir visa sovietų politika liko be priedangos. Ir kodėl gi afganai taip priešinosi? Jei sovietų administracija ir jos kontroliuojamos marionetinės vyriausybės būtų gebėjusios ką nors realaus teigiamo pasiūlyti afganams, jie bent jau taip priešiškai nebūtų žiūrėję į „savų“, nors ir kolaboruojančių su Maskva, valdžią. Z. Bžezinskio dėka sovietų „internacionalinės pagalbos“ karą visas pasaulis pamatė kaip totalinį absurdą. Tam nebuvo jokios prasmės! Suprantama, sovietai, sutelkę didžiausias pajėgas, galėjo jį laimėti ir taip išgelbėti „nenugalimos“ Raudonosios armijos prestižą. Tik tam nebuvo jokios prasmės! Jie paprasčiausiai būtų neišmanę ką veikti po pergalės...
Z.Bžezinskis taip pat buvo vienas tų žmonių, kurie sustabdė sovietų karinę invaziją į Lenkiją, kai prasidėjo „Solidarumo“ bruzdėjimai. Pirmiausia amoralu „proletariato valstybei“ prieš sukilusius beginklius darbininkus naudoti karinę jėgą. Antra, pagal demokratijos taisykles, jei opozicija nepatenkinta, tai būtina su ja eiti į derybas. Kai kam šis „lenkas amerikietis“ atrodė naivokas žmogus... Diskusija su Kremliumi demokratijos klausimais laikyta beviltiškiausiu dalyku ir tuščiu laiko gaišinimu. Bet rezultatas buvo pasiektas - sovietai atsisakė invazijos, ir sankcijos prieš „Solidarumo“ lyderius baigėsi vien tremtimi. Sovietų sistema visiškai negebėjo išspręsti tų problemų, kurias lenkų „Solidarumas“ tik iškėlė. Lechas Valensa vėliau tęsė pergalingą žygį prieš komunistinę sistemą: išrenkamas pirmuoju pokomunistinės Lenkijos prezidentu, deda naujos valstybės pagrindus.
Apie Popiežiaus Jono Pauliaus II nuopelnus sunku daug ką pasakyti, nes jų neįmanoma išmatuoti, nebent galima išvardyti. Bet net ir tai ne toks jau paprastas uždavinys, mat ten, kur Bažnyčios Palaimintuoju tapęs šventas žmogus pridėdavo ranką, visur būdavo Dievo pagalba. Jis taip pat buvo vienas iš tų, kurie ryžtingai metė iššūkį dar galingai sovietinei imperijai. 1979 m. Lenkijoje sprendėsi pačios sovietų sistemos likimas. Tą vėliau slaptuose posėdžiuose turėjo pripažinti Kremliaus valdžia ir netgi susitaikyti su būsimu pralaimėjimu Vidurio Europoje. Būtent tuometinio Romos Popiežiaus pozicija ir „Solidarumo“ palaikymas varžė sovietinės imperijos sankcijas. Prie Popiežiaus moralinės pagalbos pridėjus Z. Bžezinskio politinę paramą, karinė sovietų invazija į Lenkiją buvo sustabdyta.
Šiandien netgi būtų sunku pasakyti, kaip didžiausia disidentine figūra Vidurio Europoje tapo čekų dramaturgas Vaclavas Havelas. Čia reikėtų ieškoti paprasto atsakymo. Jis gebėdavo matyti pačius aktualiausius dalykus. Jau žinomas Europoje dramaturgas, galėjęs ramiai ir sočiai gyventi emigracijoje, dėl savo nesavanaudiškumo taps nuolatiniu komunistinės valdžios persekiojimų objektu. Bet galiausiai žlugo pati komunistinė valdžia, lyg atkartodama V.Havelo pjesių siužetus, kurie rėmėsi „negalimumo koncepcija“.
Gerokas netikėtumas pasauliui buvo ir Vytauto Landsbergio pasirodymas politinėje arenoje. Kai visi dar svarstė Sovietų Sąjungos likimą, jis jau buvo jį išsprendęs. Matęs visų sovietinių reformų neperspektyvumą ir tik vieną kelią – laisvę.
<sk>Nuo Baltijos kelio iki laisvės
<text>Dauguma Vakarų istorikų Sovietų Sąjungos žlugimą sieja su Baltijos keliu. Ar nebūtų ji žlugusi ir be to? Be abejo, jos dienos jau artėjo į pabaigą. Vienas po kito einantys tarptautiniai pralaimėjimai, ėdanti korupcija, savanaudiška komunistų partijos politika, tiksliau, nuolatinis piktnaudžiavimas valdžia pasipelnymo tikslais ir vagiliavimas būtų atvedę prie tos pačios sudužusios geldos.
Tik kaip būtų atvedę? Juk Kalnų Karabacho konfliktas prasidėjo dar 1988 metais! Ir tai buvo Sovietų Sąjungos byrėjimo pradžia, kai mirė vadinamoji tautų draugystės idėja. Tokia krizė būtų neišvengiamai peraugusi į tolesnius konfliktus, į daugybę kruvinų karų. Šito neišvengė byranti Jugoslavija, kurioje teritoriniai ginčai virto taikių gyventojų genocidu.
Tuo tarpu Vytauto Landsbergio taikos ir demokratijos koncepcija privertė imperijos byrėjimo procesą pasukti kitu keliu. Atsirado kitų būdų. Ir galutinai įtvirtinus Lietuvos nepriklausomybę, iš buvusios SSRS sukūrus NVS, tuomet buvo protingiausias žingsnis. Beje, šita politinė organizacija, bent jau apibrėžusi nepriklausomų valstybių sienas buvusių „sąjunginių respublikų“ teritorijomis, savaime nebuvo agresyvi. Agresijos momenų ėmė rastis vėliau. V. Landsbergio istorinis indėlis turėtų būti įvertintas kaip pavykusi galimybė taikiai likviduoti Sovietų Sąjungą, kai, griūvant sistemai, savaime būtų nukrypta į Kalnų Karabacho modelį. Neišsivadavusios iš priklausomybės valstybės galėjo griebtis kaimyno sąskaita kuo daugiau būsimai nepriklausomybei. Lietuva, V.Landsbergio dėka išėjusi iš to pragaro, sudarė sąlygas būtent iš buvusių „sąjunginių respublikų“ atsirasti atskiroms valstybėms. Jeigu „jugoslaviškos skyrybos“ būtų įvykusios ir SSRS, tai būtų atnešusios neįsivaizduojamų katastrofiškų padarinių. O juk šito anuomet taip bijojo Z. Bžezinskis! V. Landsbergis kaip tik to ir išvengė.
Šiandien daugelis žmonių jau pamiršto, kokią baisią grėsmę kėlė Lietuvai 1991 m. sausio įvykiai. Informacijos trūkumas, ypač Lietuvoje, taip ir neleidžia iki galo atskleisti tos paslapties. Kai kada tais įvykiais nešvariai spekuliuojama, ypač siekiant pigaus populiarumo ar ką nors sukompromituoti. Pavyzdžiui, Algirdas Paleckis savo „teiginiais“, nieko bendro neturinčiais su realybe, perimtais iš beviltiškai pasenusių sovietų propagandos klišių.
Įsivaizduokime, kas būtų atsitikę, jei tuometiniam Lietuvos vadovui, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui būtų neužtekę ryžto ir sveikos nuovokos, netgi genialumo visiškai neaiškioje situacijoje? Ką jis apie tai žinojo? Ar gali šiandien viską paaiškinti, kaip iš tiesų buvo? Juk kai kuriuos dalykus tebegaubia paslapties šydas. Tuo metu buvusi pučistų priedangos organizacija „Jedinstvo“ skelbėsi lyg ir socializmo „gelbėtoja“, bet iš tiesų tik keikė „buržuazinę fašistinę“ Lietuvos valdžią, nepasiūliusi nė vienintelio socializmo išgelbėjimo varianto. Ir ką gi ji galėjo pasiūlyti, kai socializmas tuo metu greičiausiai byrėjo Rusijoje ir ten sparčiai plėtėsi vadinamasis kooperatyvinis kapitalizmas? Ir jei tuometinis tos avantiūristinės organizacijos lyderis, slaptųjų sovietų tarnybų veikėjas Valerijus Ivanovas šaukė apie „TSRS teritorijos nedalumą“, tai čia jis ir buvo šiek tiek atviresnis... Tik ką tokioje situacijoje buvo įmanoma išsaugoti? Socializmą be Kremliaus paramos?.. Iš tiesų pavykęs pučas būtų atvedęs tik prie Padnestrės varianto. Kitokio kelio „socializmo gynėjams“ ir nebūtų likę. Ar nebūtų šita „Baltikopadnestrė“ - nei valstybė, nei kas - vis ieškojusi „didžiosios Rusijos globos“, nes pati nebūtų sugebėjusi užtikrinti sau stabilumo? Grupė politinių avantiūristų, aišku, troško tik valdžios, nes ir jų „socializmas“ tebuvo vien šūkiai, jie net neįsivaizdavo, kokį istorinį gaisrą kuria.
Šiandien tai jau istorinė praeitis, tačiau esame valstybė, kuri daugiausia kenčia nuo savų biurokratų, ir tik mūsų pačių pilietiškumo ir sąžiningumo stoka trukdo Lietuvą padaryti klestinčią. Šiandien Lietuva patikėta mums ir tik mes galime patys sau įrodyti, kad šito esame verti.
Byrant Sovietų Sąjungai visame tame iškilo profesoriaus Vytauto Landsbergio, didžiojo taikdario,vaidmuo, užtikrinantis jam vietą šalia didžiojo to meto „istorinio pasaulio lūžio“ politikų. Nors gal reikės dar laiko, kad visi lietuviai iki galo suvoktų, jog tuo metu Vilniuje buvo rašomi svarbūs pasaulinės istorijos puslapiai. Ir tai, kas prof. Vytauto Landsbergio dėka Lietuvoje neįvyko, neduok, Dieve, kad kur nors kitur įvyktų.
Knygą „Vytautas Landsbergis“ – jau esu baigęs rašyti. Ji, manau, yra itin svarbi. Prof. V.Landsbergio asmenybė ir veikla – neatsiejama nuo Lietuvos atkurtos Nepriklausomybės. Šiam leidiniui išleisti reikia nemažų lėšų. Kreipiuosi į galinčius paremti dabar: jau š.m. spalio 18 d. prof. V.Landsbergiui sukaks aštuoniasdešimt metų. Iki šio garbaus jubiliejaus telieka tik trisdešimt aušrų. Viliuosi šią žymią Lietuvos istorinę asmenybę gerbiančiųjų, ir galinčių nepagailėti pinigų finansinio atsiliepimo.
Atgal
