Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 09 28. Lietuva be Vytauto Landsbergio?
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Kaip mes galėtume įsivaizduoti Lietuvą be Vytauto Landsbergio? Jeigu tai vienas mūsų valstybės ir Nepriklausomybės simbolių? Iš tiesų mūsų valstybė jau seniai gyvena be jo, nors ir su jo darbais. Tarytum gyvename iš jo „indėlio palūkanų“, kurios jau, deja, baigiasi. Pasimetimas politiniame šalies gyvenime akivaizdus.
Lietuva blaškosi tarp „krizių“ – ekonominių ir kitokio pobūdžio, vis laukia, kol galutinai „kris į duobę“, iš kur jau galės „kopti“. Tik niekaip joks politikas negali apibrėžti ar bent apytiksliai nustatyti tos „duobės“, nes tai paprasčiausiai neįmanoma. Daug valstybių istorijos raidoje išnyko iš pasaulio žemėlapio, matyt, taip ir nesulaukusios „išganingosios duobės“, iš kur būtų galėjusios „džiaugsmingai“ kilti... Šiandien jos tapusios (kai kurios prieš kelis šimtmečius) paprasčiausiomis provincijomis ar net ir tokių nelikę, o kai kurios buvusios sostinės – jau maži miesteliai, kone bažnytkaimiai. Ar Lietuvai gresia toks likimas? O gal tapsime kokia tautine mažuma kitos valstybės sudėtyje, o gal ir to neliks?
Ar lietuviai tiki tokiu pavojumi? Turbūt nė vienas! Kaip bebūtų blogai, o Lietuva išliks. Ir jei kas nors ir pateikia tokią pesimistinę prognozę, tai tik tam, kad „pašokiruotų publiką“ ir patrauktų į save daugiau dėmesio. Ir gerai, labai gerai, kad lietuviai pačias baisiausias pesimistines prognozes pateikia tik dėl juoko. Bet iš kur tas slaptas optimizmas, kad dar gebame ciniškai pasišaipyti pro ašaras? Juk to tokio slapto, vidinio pasitikėjimo savimi perėmėme būtent iš Vytauto Landsbergio. Aišku, visai kitas dalykas tie, kurie Lietuvai linki vien blogo, bet tai žiaurūs ir kietaširdžiai žmonės, egoistiškai galvojantys vien apie save, savo naudą, ir Lietuva darosi „bloga“ tada, kai jiems nebelieka ko vogti.
O daugumai lietuvių tiesiog trūksta impulso, todėl jie niekaip ir negali išspręsti to amžino klausimo: „Ką daryti?“ Ieškoma „stebuklingų modelių“ ne tai Švedijoje, ne tai dar kur nors kitur, o paskui nusikliedima iki „duobės“. Bet toks be impulso ir bedvasis požiūris visiškai negeba įsivaizduoti Lietuvos kaip klestinčios, išsivysčiusios šalies, ir „valandos mesijai“ siūlo vien trumpalaikius vaistus, kurie, beje, niekada nepadeda.
Cezariškas pralaimėjimas
Kaipgi Vytautas Landsbergis nustojo būti „didžiausiu lietuvių tautos autoritetu“, ir dabar matome šį politiką lyg ir nuošalyje, kai valstybės gyvenimui įtaką daro visiškai kiti žmonės? Nors populiari versija teigia esą tai „komunistų sąmokslas“, bet priežastys čia slypi kur kas gilesnės. Jeigu apie 1990-uosius metus visą Lietuvą gebėjo suburti Atgimimo Sąjūdis, tai vėliau tautos susitelkimo neliko, ir tą misiją nesėkmingai perėmė daugybė prisikūrusių partijų, kurių nariai troško tik valdžios ir turtų. Ir daugybė „pliuralistinių“ idėjų pasirodė visiškai tuščios, nes, išskyrus turto troškimą, jos daugiau nieko nereiškė. Bet ar čia tikroji tautos pakrikimo priežastis? Ar visada tautą kažkur turi vesti „tvirta ranka“?
Kokių gi panašumų atrastume istorijoje? Juk ten apstu atvejų, kai didžiulė kai kurių pasaulinių lyderių sėkmė pasibaigdavo visiška katastrofa! Ir teorijos, kodėl taip atsitiko, įtikinamai to nepaaiškina. Pavyzdžiui, Gajus Julijus Cezaris, įtvirtinęs galingą imperiją, žūsta nuo sąmokslininkų durklo. Patys gi sąmokslininkai greitai pralaimi pilietinį karą... Ir tai sunkiai suprantamas dalykas. Kodėl gi tokie silpni Romos respublikonai, beveik niekieno nepalaikomi, ryžtasi perversmui? Sunaikinti Cezarį dar visiškai nereiškia paimti valdžią Romoje! Nejaugi jie šito nesuvokia?
Napoleonas pralaimi Vaterlo mūšį ir gyvenimą turi baigti tremtyje. Ko vertos teorijos, kad prieš prancūzų kautynes su anglais smarkiai palijo, todėl klimpo artilerija... Taip pat vėlavo kai kurie pulkai. Kodėl anglams niekas nevėlavo? Kita vertus... Kodėl pralaimėjęs vieną mūšį, Napoleonas taip ir neįstengė atsirevanšuoti? Juk anksčiau jis taip pat ne visada laimėdavo... Bet sutelkdavo jėgas naujoms kautynėms ir įrodydavo, kad priešo sėkmė buvo laikina. Pagaliau laimėti ar pralaimėti karą per vienerias kautynes yra apskritai retas dalykas...
Bet tarp šių įvykių galima atrasti istorinę jungtį. Ir vienas, ir kitas imperatorius buvo ne tik karvedžiai, bet ir reformatoriai. Ar jie ne pernelyg daug sumanė keisti? Keičiama tik tiek, kiek priima visuomenė. Būdami kariškiai, jie pernelyg pasitikėjo savo karine galia. Cezario pagrindiniu priešu tapo ne sąmokslininkas Brutas, o daugybė interesų grupuočių, kurios stengėsi destabilizuoti padėtį imperijoje ir tuo pasinaudoti. Gynė spėjamai respubliką, bet iš tikrųjų siekė tik politinės naudos sau. O Napoleonui nedaug kuo būtų padėjusios ir laimėtos Vaterlo kautynės. Tai dar nebūtų reiškę, kad jis pajėgus laimėti karą prieš Angliją. Juk praradęs beveik visą kariuomenės branduolį nesėkmingame kare Rusijoje, vargu ar jis buvo pajėgus bent jau gynybiniam karui prieš britus. O jo pralaimėjimą tragiškai priėmė ne visa Prancūzija, o tik šalininkai, vadinami bonapartistais. Ir liko tik šių didžiųjų istorinių asmenybių pėdsakai, geriau ar prasčiau realizuojamos jų idėjos.
Galima pasakyti, kad profesorius Vytautas Landsbergis tokio likimo nesusilaukė, niekas jo nesiruošia nei nužudyti, nei ištremti. Bet juk jis nėra ir kariškis, kad savo idėjas įgyvendintų tokiais būdais, kurie sukelia ir atitinkamą karinį atoveiksmį. Gi Lietuvoje „cezariškas“ ir „bonapartiškas“ prof.V. Landsbergio pozicijų praradimas prasidėjo po nesėkmingų rinkimų.
Tik kaip politikas, iš pradžių buvęs toks „geras“, taip greitai tampa tokiu „blogu“? Iš tiesų jis nepablogėjo nė per nago juodymą. Tik keletas jo politinių klaidų pagaliau jam politinėje arenoje paliko daugiau garbės vaidmenį, įvertinus jo nuopelnus Nepriklausomybei, o realią terpę užėmė kiti „asmenys“, toli gražu nei tokie garbingi, nei tokie įžvalgūs?
Tik kaip prof.V.Landsbergiui pritrūko įžvalgumo? Jeigu jis gebėjo parodyti puikų politinį talentą ekstremaliausiomis sąlygomis? Jis padarė keletą „cezariškų“ klaidų, anuomet tiesiog nenorėjęs pastebėti, kad ekstremalios sąlygos pakito. Tai yra jis jau laimėjo „savo karą“ ir kariauti jam neliko su kuo.
Atstovauti visai tautai – ne jos daliai
Šitaip neseniai per savo rinkimų kampaniją pasakė JAV prezidentas Barakas Obama. Jis dar pridūrė: „Aš atstovauju ir tiems, kurie už mane nebalsavo, ir privalau būti jiems geras prezidentas, nes jie tokie patys piliečiai kaip ir tie, kurie už mane balsuoja.“ Labai gražios ir kilnios frazės, nors ir primena garsųjį Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV posakį: „Valstybė – tai aš.“ Lietuvoje politinė institucija, kai šalis kovojo dėl Nepriklausomybės, atstovaujanti visai tautai, buvo Lietuvos Atgimimo Sąjūdis. Kai jis akivaizdžiai per anksti buvo suskaldytas į partijas, tai komunistų partija, iš tikrųjų neatstovavusi niekam, tik sau, kaip politinius konkurentus gavo daugybę partijų partijėlių ir tapo joms „lygi“. Prof. V.Landsbergis, šioje situacijoje palaikęs išimtinai tremtinių ir rezistentų interesus, teliko tik tautos dalies atstovu... Kai A.Brazausko „performuoti“ komunistai skelbėsi atstovaują lietuvių tautai. Suprantama, jie, kaip ir anksčiau, atstovavo tik sau, o vykdė monopolinio kapitalizmo politiką. Bet atstovavimo tautai nišą vis dėlto užgrobė.
Taigi galima pasakyti, kad Sąjūdis buvo performuotas į partijas per anksti, o realios visų Lietuvos piliečių programos konservatorių partija, esą Sąjūdžio idėjų tęsėja, ir neturėjo. Kaip populiariausia to meto politinė asmenybė prof. V.Landsbergis tapo tarytum tos partijos vėliava, ir viskas perėjo tik į „reitingų“ klausimą. O reitingai, kaip žinome, svyruoja. Kaip ir dauguma partijų, konservatoriai neišvengė idėjinio blaškymosi, skaldymosi dėl politinių ambicijų ir visiško kai kurių vadovų nekompetentingumo.
Šiandien atstovauti visiems Lietuvos žmonėms bando daugybė „mesijų“, o realios koncepcijos, kokią anuomet turėjo ir vykdė profesorius Vytautas Landsbergis, niekas neturi. Ir čia buvo reali jo klaida, tenkintis tik „savo elektoratu“. Juk valstybę sudaro visi žmonės, o ne partija ir tie, kurie už ją balsuoja.
Karas su Rusija ar šešėliais?
Lietuvos santykiai su Rusija labiausiai komplikuoti išlieka iki šiol, nors po Nepriklausomybės paskelbimo praėjo daugiau kaip dvidešimt metų. Jokių poslinkių geryn nematome, pagaliau tam nededama jokių pastangų. Kas gi laimi tokiame „šaltajame kare“ tarp Lietuvos ir Rusijos? Visą laiką ir besąlygiškai čia skina pergales rusų dujų kompanija „Gazpromas“. Jai tas karas neša tik vis didesnį pelną Lietuvos sąskaita. Kitų nugalėtojų paprasčiausiai čia nėra!
Kitas dalykas, jog Lietuva tikrai nėra toks priešas, kad Rusija turėtų jos rimtai bijoti. Trys milijonai gyventojų prieš beveik šimtą penkiasdešimt milijonų. Viena mažiausių Europos valstybių prieš didžiausią pasaulio valstybę. Tai ką Lietuva ruošiasi pagąsdinti? Tai ne Dovydo kova prieš Galiotą, o naudingas Rusijai propagandinis triukas.
Rusijos vadovai Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas pasiskelbę didžiais reformatoriais ir dėka šitų lozungų jų „Vieningoji Rusija“ gana patikimai laikosi valdžioje. Dėka lozungų, bet ne pačių reformų, kurių nemaža dalis tiesiog nenusisekusi. Kas kaltas, kad nepavyksta „išgelbėti“ Rusijos? Priešai! Žinoma, Lietuva pernelyg maža, kad galėtų realiai pakenkti... Bet Rusija turi labai daug priešų! Ją supa beveik vien priešai... Kai tiek daug priešų, tai nieko keista, kad Rusijoje tiek daug blogų dalykų... Rusija šiuo metu be „priešų“ gyventi negali. Bet ir su tais „priešais“ tuo pat metu palaikomi normalūs ekonominiai santykiai. Bet pikčiausias „priešas“ yra Lietuva, tik jos neverta smarkiai bijotis... Ir štai tame politiniame žaidime Lietuva tik pralaimi ir krauna vis didesnius pelnus „Gazpromui“. Labai lengvai lietuvių politikai pasiduoda rusų propagandos provokacijoms. Žinoma, jie už „santykių gerinimą“, bet tik tokiomis sąlygomis, kurios kartais atrodo gana keistokos.
Lietuvai gi užtektų laikytis bendros Europos Sąjungos politikos Rusijos atžvilgiu. Ir rusai patys būtų priversti ją išbraukti iš priešų sąrašo! Ir neturėtų kuo pateisinti savo diskriminacinės ekonominės politikos Lietuvos atžvilgiu. Ir jeigu prof.V.Landsbergis čia matytų kokią nors alternatyvą, rusai patys būtų priversti „pasirašyti taiką“, nes priešo jau nebelikę. Taigi nauja santykių raida čia įmanoma, o prof. V.Landsbergis, deja, tapo savo paties politikos įkaitu. Anuo metu, kai jis vadovavo Sąjūdžiui, o šiek tiek vėliau ir Lietuvos valstybei, tokia politika buvo vienintelė teisinga. O šiandien? Ar visa Europos Sąjunga kvailesnė už Lietuvą? Ar Lietuvai jau nereikia sąjungininkų esant politinėje ir ekonominėje sąjungoje, ir labai įdomu būti „vienišu kariu“, vykdančiu „kovines misijas“ vien „Gazpromo“ naudai?
Pokyčių metas
Pokyčiai yra ne entuziastingos viešųjų ryšių akcijos, o būtinybė. Ir tiek daug sričių, kur jei reikia, pavyzdžiui, santykiuose su Rusija, įmanoma kai ką net... pamiršti! Bet kiekvienas dalykas anksčiau ar vėliau save primins. Ir skaudžiai, jei būsime tokie užmaršūs augančiai užsienio skolai, didėjančiai emigracijai, keistenybėms švietimo srityje ir pan.
Lietuva sustingo. Ir didžioji klaida, atvedusi tautą prie sąstingio, buvo ta, kad iš principo tapo pamirštos Vytauto Landsbergio idėjos. Joks pateisinimas, kad jis esą pasitraukęs iš didžiosios politinės įtakos sferų. Juk didžiosios politinės ir istorinės asmenybės vertingos idėjomis, o ne tuo, kad jie „tokie yra“. Kiekvienas žmogus kvėpuoja tuo pačiu oru, geria tą patį vandenį. Taigi niekas iš esmės fizine prasme nesiskiria nuo nieko. Skirtumai yra dvasiniai. Ir tai, kas „ateina iš aukščiau“, turi būti priimama kaip sava.
Ir Lietuvai, pasimetusiai beidėjiškume, visados išliks tas pats pavyzdys – profesorius Vytautas Landsbergis. Ir kad tas pavyzdys nebūtų vien „garbės vėliava“, o taptų postūmiu realiems pakyčiams, reikia mažiau galvoti apie save, o daugiau apie Lietuvą. Tik tada mūsų šalis, patyrusi tiek istorinių negandų, taps klestinčia ir stipria valstybe, taps Tėvyne kiekvienam, o ne vien tiems, kurie apie tai daug kalba. Lietuva yra mūsų Tėvynė be jokių kalbų. Taigi reikia rimtų darbų jos labui, jos žmonėms.
Atgal
