Jokia jėga nepajėgs  sustabdyti žiaurumo ateityje, jeigu  dėl to niekas nepakrutins piršto dabar

Kokia buvo kultūrinė Vokietijos reikšmė anų laikų Europai? Milžiniška. Tai iš tiesų buvo ne tik galingiausia, bet ir kultūringiausia Europos valstybė.

Prisiekiu savo tėvu, nušautu rugpjūčio 23 d. prieš šešiasdešimt penkerius metus.

Keletą kartų kreipiausi į aukščiausiąją dabartinę Lietuvos valdžią, prašydamas apriboti antstolių veiklą, tačiau iš Lietuvos valdžios tegavau tik pažadus.

Yra dvi neatsiejamos sąvokos – tai Laisvė ir Tėvynė. Kadangi jos viena be kitos prarastų reikšmę, taptų neaiškiomis ir, geriausiu atveju, galėtume apie jas pasakyti tik ką nors labai neaiškaus. Tačiau tą jų sąsaja juntama, ji tarytum įaugusi mums į kraują, ir būtent toje sąsajoje vyksta visa žmonijos istorija.

Kai prieš keliolika metų steigiau Reformų partiją ir aktyviai dalyvavau politikoje, bet tuometinė partijos programa nė kiek nepraradusi aktualumo ir šiandien. Netgi dar daugiau, atsiranda įspūdis, lyg būčiau ne partijos programą sudarinėjęs, o kūręs „Utopiją“ kaip Tomas Moras.

Politikos žiaurumas dažnai pasireiškia tuo, kad aukščiausią šalies valdžią per savo statytinius stengiasi užgrobti įvairios neaiškios grupuotės, dažniausiai oligarchinės. Jau tokių statytinių atsiradimas nedviprasmiškai rodo, kad ta tikroji ir slaptoji valdžia turi pakankamai priežasčių nesiviešinti ir dangstytis demagogijos „perlais“ besižarstančiomis marionetėmis. Kokią gi valdžią atneša ant pečių marionetės? Tai daugiau primena sąmokslą „demokratijos sąlygomis“, nes demokratija taip pat galima manipuliuoti, jei tam skiriami didžiuliai pinigai.

Dabar skelbiama, kad jau 2015 metų sausį Lietuva įsives eurą. Ir tai reiškia, kad Lietuva bus tikros demokratiškos ekonomikos šalimi. Bet demokratiška ekonomika neįmanoma nedemokratinėje šalyje, taigi euras yra ir tam tikras europietiškos demokratijos rodiklis, taigi Lietuva tarytum galutinai užsirašo į demokratiškų šalių draugiją.

Sovietų laikais buvo įvairių „taikos“ ir „paramos skurstančioms Afrikos valstybėms“ fondų, į kuriuos pinigai rinkti prievarta. Paprasčiausiai žmonėms išskaičiuodavo iš algos arba liepdavo nemokamai „į taikos fondą“ atidirbti šeštadienį.

Kad teismai ir teisingumas nėra vienas ir tas pats dalykas, turbūt pasakytų, devyniasdešimt devyni nuošimčiai Lietuvos gyventojų. Betgi teismai kaip tik turėtų atstatyti teisingumą ten, kur jo nėra. Ar gali būti jiems priskirta kokia nors kita funkcija? Bet štai vienas teisėjas yra pasakęs, kad „tai yra primityvus ir populistinis teismų supratimas.“

Lietuva dabar ruošiasi referendumui, turėsiančiam nulemti, ar Lietuvoje žemė bus parduodama užsieniečiams. Ir tai iš tiesų toks pat reikšmingas ir lemiamas istorinis momentais, kaip Sąjūdžio metai, kada buvo pasirašoma už Lietuvos nepriklausomybė.

Kodėl sakoma, kad viltis apleidžia paskutinė? Bet kai ir ji neišvengiamai tolsta, kas gi tada belieka? Iš ko gali atsirasti nauja viltis? Ir kas gi tie juodi paukščiai, kurie ant sparnų nusineša paskutinę viltį? Nelaimės krankliai? Ir išties apima didžiulė neviltis, kai matai naikinamą  ir žlugdomą, skolose skandinamą Valstybę, keliaklupsčiaujančias prieš „stebuklingus“ skandinaviškus bankus vyriausybes, kai pajunti lėtą mūsų Valstybės agoniją...

Siaurame, ankštame pasaulyje dažnai gyvena žmogus, nors turi daug turtų arba naudojasi beveik neribota valdžia. Ankšta yra milijardieriaus salelė, nusipirkta kur nors pietų jūrose, ankšta yra diktatoriaus vila, kurią saugo keliasdešimt slaptųjų tarnybų agentų. Ankštas yra pasaulis, kuris yra uždarytas, izoliuotas nuo žmonių. Toks pat ankštas, kaip pelės urvelis, kuriame žmonių santykiai kupini įtampos, neapykantos, pavydo. Ir didžiulis karo laukas yra ankštas, nes jame mirtis suranda šimtus tūkstančius aukų, jame viešpatauja neapykanta.

Tautos galia ir stiprybė nematuojama voltais, džauliais, svarais ar kokiais kitais fiziniais vienetais. Tautos galia ir stiprybė taip pat neišmatuojama nei teritorijos plotu, nei gyventojų skaitlingumu. Juk ir didžiosios valstybės bei tautos kažkada tokios nebuvo.

Jeigu jums pasitaiko sutikti blogą žmogų, tai suprantama, kad tai atneš didelę nelaimę. Bet jei jūs sutinkate Juozą Edvardą Petraitį, tai patirsite trisdešimt tris nelaimes, tai yra tiek, kad niekada to žmogaus gyvenime nenorėsite matyti. Trisdešimt trys nelaimės, tai, ko gero, kiek reikia sunaikinti ką tik nori. Lietuvai teko nelaimė priglobti Juozą Edvardą  Petraitį, milijonierių iš Australijos, čia tapusį dar ir politiku, bandžiusiu kandidatuoti į prezidento postą, kuris niekada nepamiršta pasigirti, kad jis yra Kembridžo universiteto (Anglija) teisės mokslų daktaras.

Ar žmogus vertas būti žmogumi? Prisimindami garsiąją rusų klasiko Maksimo Gorkio frazę: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“, galime iškart suabejoti, ar kiekvienas žmogus yra vertas vadintis žmogumi. Ar užtenka jau vaikščioti n keturiomis, kaip žvėriui, o atsistoti ant dviejų kojų, ir turi teisę pasivadinti žmogumi?

„Lietuvos Aido“ puslapiuose skaitome dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnius apie asmenybes, jubiliejinius, religinius bei kultūrinius renginius, darbus, skirtus Bažnyčios ir dvasininkijos tyrinėjimams.

Lietuvos teisėsauga yra korumpuota ir politizuota. Ir viena, ir kita tarpusavyje kuo puikiausiai suderina. Ir ne vien. Viena be kito negali gyventi, nes politika turi būti atsieta nuo teisėsaugos, o korupcija ir prasideda nuo tam tikros institucijos, kur ta politika yra visai nepriderama, politizavimo.