Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 01 10. Ar kaimynas visada vertas žmogaus vardo?
Algirdas Pilvelis
Ar žmogus vertas būti žmogumi? Prisimindami garsiąją rusų klasiko Maksimo Gorkio frazę: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“, galime iškart suabejoti, ar kiekvienas žmogus yra vertas vadintis žmogumi. Ar užtenka jau vaikščioti n keturiomis, kaip žvėriui, o atsistoti ant dviejų kojų, ir turi teisę pasivadinti žmogumi?
Bet žmonės, kaip žinoma nuo Herodoto laikų, būna civilizuoti ir barbarai, ir, nelaimei, per tuos du su puse tūkstančio metų, žmonija teigiama linkme beveik nepasikeitė. Lygiai tą patį galime pasakyti apie šiuolaikinius žmones, barbarai niekur neišnyko ir mūsų laikais. Ir tokia padėtis, aišku, buvo ir iki Herodoto, taigi žmoniją visoje jos istorijoje lydi barbarai.
Kaipgi taip barbarai sugeba užsimaskuoti ir stabdyti visą žmonijos pažangos eigą? Kas per pogrindžio organizacija ar fanatiška sekta? Kaip ji sugebėjo tiek tūkstančių metų išgyventi? Argi barbarą taip sunku atskirti? Netgi atvirkščiai, jis kaip tik pirmiausia išsiduoda. Kadangi barbaras – tai žemos kultūros, labai prastai išauklėtas žmogus, niūrus, piktas, agresyvus, žiaurus ir godus, šviesmečiais nutolęs nuo dorovinių ir dvasinių dalykų. jo neįmanoma neatskirti! Ir kaip žmoniją visą laiką kankino barbarų problema, atsispindi ir Šekspyro dramoje „Audra“, kurioje vaizduojama, kiek rūpesčių pridaro išsiveržęs iš urvo, kuriam buvo įkalintas, barbaras Kalibanas.
Ar galima įsivaizduoti, kad toks Kalibanas galėtų būti jūsų kaimynas? To ir pikčiausiam priešui nelinkėtum! Tai prisisapnuoti galėtų baisiausiame košmare! Bet ar ne kalibanizmas tapęs Lietuvoje didžiule dorovine problema. Šis terminas, nuo Šekspyro laikų, kildinamas iš „kanibalo“, tai yra žmogėdros. Ar ne žmogėdriški santykiai pavertė mūsų Lietuvą nervų karo zona?
Barbarai ateina! Tai pavojaus signalas, nuo kurio gali išmušti šaltas prakaitas. Visą mūsų tūkstantmečiais besikuriančią civilizaciją.
Šokiruojančio ryto spalvos
Tai atsitiko 2014 metų sausio 8 dienos rytą, tai yra prieš keletą dienų. Tą rytą prikėlė siaubingas beldimas ir duris ir šauksmai. Lyg būtų norėjusi pro duris įsiveržti visa mongolų orda. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai ne kažkokie viduramžių mongolai, o tik vienas žmogus, antstolis. Kai paklausiau, kas ten taip trankosi, tai atsiliepė tik vienas balsas už durų ir prisistatė: „Donatas! Ar nepažįsti? Atidaryk greičiau!“ Tik šiek tiek nusiraminau, nors ir galvojau, kad į Vilnių įsiveržė barbarų kariaunos. Nei hunai, nei mongolai, tik antstolis. Antstolis Donatas Kisielius. Ko gero, vienas grėsmingiausių antstolių luomo atstovų. Tad džiaugtis, kad čia dar ne barbarų antplūdis, nelabai ir buvo ko. Juk tie apšepę ir nesiprausę kraugeriški laukiniai su ietimis ir kalavijais vis dėlto jau neegzistuoja, juk ne viduramžiais, o antstolis buvo visiškai realus. Tik gal manieromis priminė čia ką tik paminėtus mongolus ar hunus. Gal dar Stalino laikų enkavedistus. Ilgiau nedelsęs ir vis triukšmaudamas, jis liepė pasirašyti dokumentus, ir vykdant teismo sprendimą, kuo greičiau kraustytis iš buto.
Tai buvo ne viskas. Tokio dalyko nesugalvotų nei skitai, nei hunai, nei mongolai, nei dar kokie nors istorijoje žinomi barbarai. Taigi įrodymas, kad šiuolaikinių antstolių vis dėlto su antikos ar viduramžių laikų barbarais tapatinti pagal išorinius požymius (keliamą triukšmą) vis dėlto nereikia. Tai įrodė raštas, kuriame, esą vykdant teismo sprendimą, esu skolingas antstoliui Donatui Kavaliauskui 2 tūkst. 900 litų. Esą tai jo išlaidos, nes jis manęs visur ieškojęs ir niekur negalėjęs rasti. Kaip dar nepasišaukė į pagalbą „Interpolo“ ir nepaskelbė tarptautinės paieškos?
Juk ir mano telefoną jis turėjo, ir adresą žinojo, pagaliau darbo metu bet kada galėjo rasti manę redakcijoje. Taip iš jo sužinojau, kad „slapsčiausi“ kažkokiame „giliame pogrindyje“. Gal net Brazilijoje, kur manoma, išvykusi „pono“ motina, turėjusi įmonę „7 mylios“, kuriai paskelbtas bankrotas, o šias procedūras vykdantis darbuotojai teigė, kad vienintelis likęs Kisielienės pėdsakas – jos nusipirktas bilietas į Braziliją. Tačiau antstolis D. Kisielius, taip uoliai ieškojęs, ko nepametęs, už savo menamą sunkų triūsą vis dėlto išsirašė savo naudai beveik trijų tūkstančių litų sąskaitą.
Daugybę istorijų teko girdėti apie tokia „paieškas“, ir daugeliui antstolių tai tapę pasipelnymo šaltinių. Nors teismuose, kurių sprendimus vykdo, gauna atsakovų, iš kurių reikia išieškoti pinigus ar kitokį turtą, ir telefonus, ir namų adresus, ir visus duomenis apie darbovietes. Tokios „paieškos“ stebina jau būtent tuo, kad jos „pusiau įteisintos“ ir niekas nepareikalauja iš antstolio pagrįsti savo išlaidas ir įrodyti, kad tuo adresu tas žmogus tikrai negyvena, nors per kažkokį „stebuklą“, po kiek laiko, surandamas būtent tuo adresu. Ir antstolių medžiojami piliečiais net neįtaria, kad, ko gero, geriausias būdas pasislėpti nuo antstolių, tai išvažiuoti... į Braziliją!
O pasižiūrėtumėte kiek įvairių antstolių „kontorų“ kiemuose stovi prabangių džipų, kainuojančių ir po tris su puse šimto tuskančių litų, kartais ten pamatysi septynis ar aštuonis tokius automobilius. Ir visi jie atimti iš žmonių. Patikėkite, ir Anglijos karalius taip prabangiai nevažinėja. Kaip eilinis Lietuvos antstolis.
Reikėtų tik dar pridurti, kad šio kovingojo antstolio tėvas Edmundas Kisielius buvo mano kaimynas. Jo advokatų biuras buvo šalimais. Ir net teko jį kviestis atstovauti vienoje byloje... Tai štai kokie dalykai dedasi. Nebent dar pridurtum, kad tas pats E. Kisielius sovietmečiu komunistų partijos aparate ėjo gan aukštas pareigas ir jo kabinetas buvo netoli Artūro Paulausko, kurio karjera turbūt ir mažam vaikui žinoma. Bent jau Lietuvoje, nes nei A. Paulauskas, nei Kisielius po kokius nors „tarptautinius vandenis“ neplaukioja. Pagaliau tuose „tarptautiniuose vandenyse“ ir kompartiečių paslaugos niekam nereikalingos. Netgi nuo tokių stengiamasi laikytis per labai atsargų atstumą, tai yra atokiai.
O pagal senąsias mūsų tautos tradicijas buvau mokomas gerai sugyventi su kaimynais. Ir stengiausi, kiek galėjau. Ko gi sulaukiau? Betruko, kad kažkas anksti iš ryto pradėtų šaukti prie durų: „Atidaryk greičiau, aš, Čingischanas, pasaulio valdovas!“ Gerai, kad ne antstolis! Pavargęs nuo „ieškojimų“, todėl labai piktas...
O su kaimynais vis dėl gerai sugyventi reikia. Jeigu taip ir valstybės darytų, tai pasaulyje niekuomet nebūtų buvę karų.
Iš kur Lietuvą užplūdo barbarai?
Išties Lietuvai jau neretai klijuojama „barbarų šalies“ etiketė. Kodėl? Juk istoriniuose šaltiniuose lietuviai dažniausiai vaizduojami kaip tylūs, ramūs, padorūs ir darbštūs žmonės. Iš kur gi dabar tiek chamizmo, vulgarumo, aferizmo ir tinginystės, kitaip tariant, bandymų prasigyventi iš suklastotų popiergalių? Kodėl su „mongolais“, „hunais“ ir „skitais“ šiais laikais susiduriame kone kiekviename žingsnyje? Iš kur jų tie priviso? O privisę tiek, kad kuria Lietuvai įvaizdį ir daro gėdą padoriems lietuviams.
Blogis neatsiranda be jokių priežasčių. Bet žmonės atrodo pasimetę... Tik tos priežastys ne paviršiuje, jos plika akimi nematomos, reikia žvelgti kur kas giliau. Nors žmonės iš esmės nujaučia, iš kur tokie blogi dalykai dygsta.
Pirmiausia, pasižiūrėkime kokie pas mus įstatymai, kaip jie pagaliau ir vykdomi. Jeigu mes kalbame „civilizuota valstybė“, tai ar įsivaizduojama joje būtų, kad „kažkoks veikėjas“ prisirašytų sau tūkstančius litų už fiktyvią „paiešką“? Jis sėdėtų už tai kalėjime! O Lietuvoje tai tapę ir praktika, ir metodika, ir įsišaknijusių įpročiu, jau pereinančiu į blogiausią tradiciją. Ir niekam, atrodo, nerūpi, kaip su tais reiškiniais kovoti. Nei Seimui, priiminėjančiam įstatymus, nei vyriausybėms, kurioms, atrodo, dažniausiai apskritai nerūpi, kas dedasi Lietuvoje, nei, pagaliau, teisėsaugos struktūroms, ten, kur įstatymus galima taikyti. Ir tada jau suįžūlėjama kaip reikiant! Ko gi turi bijoti visokie aferistai? Jie pasijunta kaip tikrame rojuje, suprantama, kad jų aukoms gyvenimas ima atrodyti pragaru.
Ir kartais kyla išties baisi mintis, kad Lietuvai jau seniai vadovauja morališkai smukę konformistai, žiūrintys vien savo asmeninės naudos, ir visiškai nesirūpinantys nei Lietuvos, nei jos piliečių gerove. Tiesiog bijomasi ryžtingų veiksmų ten, kur jie paprasčiausiai būtini!
Ir štai geriausias pavyzdys. Pasiruošimai referendumui dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Atrodo, kad tas referendumas turės įvykti. Bet ar Algirdo Butkevičiaus vyriausybė vykdys tautos valią? Ar ministrai ir Seimo nariai, prisiėmę eilinį kartą konformistinę poziciją, vėl aiškins, kad „tauta kvaila, o mes protingi.“ Ir tai vien iš baimės, kad nors vieno blogo žodžio nepasakytų kai kurie Europos Sąjungos politikai. O spekuliantai jau supirkinėja žemes ir ruošiasi pelningiau parduoti užsieniečiams. Taigi Lietuvą ramiausiai ruošiamasi išparduoti, dėl to labiausiai nukentės žemdirbiai, o su jais ir visi kiti. Ar Vyriausybė išdrįs pasipriešinti spekuliantų vajui? Ar vėl prisiims konformistinę poziciją ir aiškins, kaip „protingai elgiasi“? Juk šitaip ir pražūtis ne už kalnų per visus tuos „barbarus“, „skitus“, „hunus“, „mongolus“ ir „mankurtus“.
Tuo pačiu žmonėms diegiamas supratimas, kad „viskas turi būti tik blogai“, todėl ir padorūs žmonės praranda pasitikėjimą, juos apima nihilistinės nuotaikos. Pagaliau kuo pasitikėti, jei negali tikėti valdžia? Šitaip prarandamas bet koks aukštesnis pasaulietinis autoritetas, o persvarą įgyja tie, kuriuos ir tegali vadinti barbarais.
Naujieji barbarai?
Barbarizmas gali atgimti bet kokioje visuomenėje, nesvarbu, kad ji buvo pakankamai išsivysčiusi. Juk ir senųjų laikų visuomenės, netgi antikos laikos, buvo pasiekusios aukštą civilizacijos, kultūros, intelektualumo ir dorovės lygį. Ir barbarų problema visą laiką egzistavo, tiek pačiose tose visuomenėse, tiek grėsė barbariški išorės priešai.
Juk iš tiesų atsikratyti barbarizmo, kai jis tampa negydoma visuomenės liga nėra taip paprasta ir lengva. Nežabotas egoizmas, iškeltas į pasaulietinio kulto rangą, iš tiesų yra tikriausia destrukcija. Individualizmas žmogui būtinas, bet tik ne egoizmas. Solidarumas taip pat būtinas, bet tik ne klano ar bandos vienybė. Tai siaubingai, iki tikro barbarizmo iškreiptos žmogiškos vertybės.
Ir iš tikrųjų aukščiausias žmogaus sąmoningumo lygis yra tautiškumas. Tautai reikia didvyrių, todėl jis skatina individualumą, bet ne egoizmą. Tauta siekia solidarumo ir vienybės, bet ne tarp vieno klano ir kažkurio visuomenės sluoksnio atstovų, o tarp visų žmonių, nes visi esame lietuviai. Ir tik devalvavaus tautiškumą iki bejėgio folkloro lygio, barbarai pradėjo įsiklestėti ir viską griauti bei naikinti, visur, kur tik sugeba jie kenkti.
Todėl, jei mes norime atkurti dorovines, kultūrines ir dvasines vertybes, tai tik su tautiškumu, nes kitaip nesukursime jokios vieningos sistemos, kuri būtų tuo pat metų ir gyvybingai besivystanti. Ir nebus tada gerų santykio tarp kaimyno ir kaimyno. Tebus vien barbariškas karas „visų su visais“, kuriame laimės tik barbarizmas, ir bėdos tik dar labiau prislėgs Lietuvą.
Barbarų antplūdį būtina sustabdyti, su visais juos globojančiais teisėjūkščiais ir penkis kartus kailį išvertusiais politikieriais.
Atgal
