Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 02 21. Neapleiskime Lietuvos, ji mus myli!
Algirdas Pilvelis
Kai prieš keliolika metų steigiau Reformų partiją ir aktyviai dalyvavau politikoje, bet tuometinė partijos programa nė kiek nepraradusi aktualumo ir šiandien. Netgi dar daugiau, atsiranda įspūdis, lyg būčiau ne partijos programą sudarinėjęs, o kūręs „Utopiją“ kaip Tomas Moras. Išties liūdna, kad per tiek laiko niekas Lietuvoje nesikeitė, jei matytume Lietuvą kaip solidžią ir stiprią valstybę, nekreipdami dėmesio į tuos „laimėjimus“, skelbia biurokratinis aparatas. Absurdiški įstatymai, persekiojamas verslas, jei įmonės nepriklauso vadinamojo „privilegijuoto klano“ nariams, dėl to toks skurdas ir nedarbas, nuolatinis pirmavimas Europos Sąjungoje pagal emigraciją, savižudybes ir korupciją. Ir siekis, kad tokių dalykų daugiau Lietuvoje nebūtų, yra būtinybė, o ne jokia utopija. Bet jeigu jau tai, kas normalioje valstybėje atlikti būtina, darosi panašu į utopiją, nes niekas nė piršto nepakrutina, kad Lietuvos žmonių gyvenimas klostytųsi geriau, tai čia jau tragedija. Tad neveltui daugelis lietuvių, vertindami visų mūsų valdžių veiklą, ją vadina ne kitaip, kaip tautos genocidu. Jeigu galvojame tik apie „kėdę“, o ne apie tautą, apie Lietuvą, valstybę, kuri turėtų būti šventa, tai ta savanaudžių karjeristų politika kitaip ir nebus vadinama. Šitie „herojai“ išties nusipelnė „tautos budelių“ pravardžių. Ir jeigu Lietuvoje dar ką nors atrandame gero, tai tikrai ne jų, o mūsų tautos nuopelnas. Ir kiekvieną gerą dalyką, dar nesudergtą, nesumintą karjeristų biurokratų, turime vadinti tautos rezidencija. Kadangi sąžiningumas, darbštumas, kūrybingumas ir išmintis ir yra rezistencija prieš blogį.
Ilgos, bet neprispaustos uodegos
Daugelio įvairių „pretendentų į valdžią“ tokios ambicijos ir toks godulys, kad kitaip, kaip ilga uodega jo nepavadinsi. Seniau žmonės kaime sakydavo, kad tokiam ilgauodegiam gudročiui tarp durų uodegą prispaudė. Bet šiandieninėje Lietuvoje jiems niekas uodegų neprispaudžia, matyt, tie ilgauodegiai įsigudrino prasmukti pro kaminą. Tegu visi suodini, užtat kailis sveikas, o svarbiausia, uodega. Lygiai taip pat žmonės sakydavo „pelkių kipšui uodegą prispaudė“. Taigi ilgauodegiai dar ir kipšais vadinti.
Dabar gi artėja prezidento rinkimai, ir kaip visada, tiek norinčių kandidatuoti, o netrukus prasidės jau tikra stumdymasis dėl to vienintelės, labiausiai prestižinės kėdės. Kadangi 2004 metais pats buvau registruotas į prezidento rinkimus kaip kandidatas, tai visai kitokiomis akimis žiūriu į naujai prasidėsiantį rinkimų vajų.
Tad ko gi labiausiai reikia politikoje? Ne vien geros programos, pasiryžimo ją žūtbūt vykdyti, sąžiningumo, bet ir vidinės ramybės. Politikoje reikia to, ko labiausiai reikia visame mūsų gyvenime! O gyvenime svarbiausia yra ramybė, ir jos visada labiausiai reikia, jei atsiranda kažkokie vadinami „sūkuriai“, problemos ir pan. Štai ko iš tikrųjų reikia politikoje, ramybės. Ir būtent tokios krikščioniškos evangelinės vidinės ramybės, kurios vieni kitiems palinki krikščionys, nes tai jie daro per Kristų. Iš tikrųjų tai ne švaistymasis religiniais postulatais ir bandymas pateikti, jais paremtą, kažkokią politiką. Ta vidinė ramybė yra ir sąžiningumo, ir žmogiškumo, ir išminties, ir kūrybos pagrindas. Ir tas politinis azartas, tikrai nesveikas, nes netgi nepalyginamas su sportiniu azartu, tai liguistas kazino azartas, nenuteikia jokiai ramybei, tik ją sugriauna. Ir tada atsiranda pyktis, nerimas, viršų ima savanaudiškumas, tuščios ambicijos, garbėtroška ir savimyla. Kadangi sugriauta ramybė atsiveria kaip sielos žaizda, ir „apgydoma“ tokiais psichologiniais narkotikais. Galima tai būtų pavadinti „savisvaiga“, kaip tik iš jos išauga ta gudročiaus, arba „kipšo uodega“. Taip ir lieka iš paskos blogų darbų, melo ir demagogijos šleifas. O tai, ko iš tiesų reikia Lietuvai ir tautai – nė mažuoju piršteliu neprisiliečiama.
Kas gi tie „naujieji“ ilgauodegiai?
Sąrašas dabartinių pretendentų kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą ganėtinai ilgas. Jau devyniolika, bet tai dar ne riba. Yra ir „klounas“, tai ne tautos, o „Dievo išrinktasis“ kandidatas, kita vertus, kokie gi rinkimai be juokdario? O kaip atrodo ta nejuokingoji ir žymiai gausesnė pretendentų dalis?
Daug ką gali apie juos pasakyti vien iš akių. Posakis: „Akys yra sielos veidrodis“ yra žinomas nuo senovės Romos laikų. O žinomas rusų oftalmologas, akademikas Ernstas Muldaševas teigia, kad pagal akių spalvą, formą ir išraišką gali apskritai nustatyti viską, ne vien kuo jis serga, nupiešti jo psichologinį portretą, bet netgi jo gentinę kilmę per kartų kartas. Kaip bebūtų, akys iš tiesų pasako daug. Nesąžiningi žmonės ar tie, kurie apimti nerimo, dažnai slepia akis. Tarsi jose ir būtų ta aukščiau minėta ilga kipšo uodega. Slepiamos akys – nerimo arba netgi nešvarios sąžinės reikalas. Aišku, yra ir tokie, apie kuriuos sakoma, kad „turi kiaulės akis“, betiš jų akių daug ką pastebėtų ir nustatytų ne vien E. Muldaševas, ir visai kuklūs „akių specialistai“, arba tiesiog ne okulistai.
Tikru nerimo akių „riteriu“ vadinti eilinį kart pretendentą Rolandą Paksą. Tiesa, jam vienas kartas nemelavo, pabuvojo ir prezidento kėdėje, nors ir neilgai. Pagaliau ta jo liūdna baigtis sietina ne vien su vadinamuoju „Borisovo skandalu“, kaip teigia pats R. Paksas, daugelis kaltinimų tiesiog subliūško. Iš tiesų nulėmė ne tai, nuo daugelio kaltinimų buvo galima apsiginti. R. Paksas prarado rimto, solidaus politiko įvaizdį, dėl to jam buvo taip sunku gintis „Borisovo skandale“. Prie to prasidėjo „žiniuonės“ istorija, kad jau iš R. Pakso šaipėsi, kas tik netingėjo. Skraidymas lėktuvais ir popierėlių bei visokių niekučių mėtymas, ir tai, kas atvedė jį prezidento postą, tas galiausiai ir sužlugdė. Juk ir tas pats J. Borisovas savo metu buvo prezidentų Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus „mėgstamas žmogus“, taigi jo „ryšiai su Prezidentūra“ turėjo apimti ne vien R. Pakso laikus... Skandalas, kuriame tiek nemažai būta režisūros, sužlugdė R. Paksą, ir jo gynyba, nors ir atkakli, iš anksto buvo priversta žlugti. Kodėl gi Zigmo Vaišvilos išpuoliai prieš Dalią Grybauskaitę, kur kas aštresni ir aršesni galėtų būti vadinami „tuščiomis nežinia kieno pastangomis“? Kadangi D. Grybauskaitė turėjo rimtos, Europoje vertinamos politikės įvaizdį, todėl kiekvieną kaltinimą reikėjo remti tvirtais argumentais ir aiškiais įrodymais. To Z. Vaišvila ir jo „draugija“ nesugebėjo nei pateikti, nei surasti. Ir išėjo taip, kad „apie kiekvieną žmogų, jei tik panorima, blogai kalbama.“
R. Paksas pastaruoju metu vis dažniau susilaukia iš Tvarkos ir teisingumo partijos vadovo Valentino Mazuronio, jau realaus ir įtakingo, vis aštresnės kritikos. Negalime teigti, kad čia „vidaus ambicijų“ reikalas, nes tokia kova būtų labiausiai nenaudinga V. Mazuroniui nenaudinga. Kaip intelektualui, jam aiškiai trūksta „visuotinio liaudies pripažinimo“, ir tai visų intelektualų bėda. Taigi turėti šalia savęs kitą, „liaudišką lyderį“, intelektualui kur kas naudingiau, negu „liaudies herojui“ tokį vaidinti. Šiuo atveju tiesiog akivaizdžios R. Pakso strateginės klaidos, ir norint išvengti partijos reitingų kritimo, dažnai tenka nesiskaityti ir su „dvasios tėvo“ autoritetu.
Ir, deja, šį pretendentą, tegalima apibūdinti kaip tikrą „nerimo kamuolį“, pagal nuleidžiamas ar besiblaškančias akis. Tokie „nerimo kamuoliai“ linkę priimti skubotus sprendimus, pasiduoti „neaiškiems autoritetams“ ir likti „kurti“ išmintingų žmonių patarimams. Didžiausia R. Pakso yda, jo psichologija, tokio pobūdžio žmonės netinkami priiminėti atsakingus sprendimus. Geriausiu atveju, jie būna pakenčiami administratoriai, kurie vykdo „įsakymus iš aukščiau“, toje srityje R. Paksas įgijęs nemažai patirties, kai kada ir gerai vertintas. Bet jokiu būdu tai negali būti visiškai savarankiškas žmogus, prisiėmęs didžiulę atsakomybę už savo šalį. Tam reikia tikros vidinės ramybės.
Kompartija amžinai gyva?
Kažkada buvęs prezidentu Algirdas Brazauskas ramiausiai pareiškė, kad taip daug keliauja po užsienio šalis, nes „nori pamatyti pasaulį“. Taigi be jokios politinės naudos, ne iš savo kišenės, o už mokesčių mokėtojų pinigus. Gėda turėtų būti taip darant, bet jei žmogus net buvo linkęs girtis, tai gėdos jausmas jam buvo nebūdingas, pagaliau ir „liaudies pinigų“ negaila. Ilgai jis žiniasklaidoje vadintas „turistu“. Ir teko sulaukti dar ne vieno skandalo, kol jam liaudis pakeitė pravardę. Ir keisdavo ne vieną kartą. Bet remiamas savo įtakingos partijos, jis visada iš skandalų balos keldavosi sausas, ir reikalavimai atsistatydinti visada būdavo kaip žirniai į sieną.
Dabar gi jį bando pakeisti jo našlė Kristina Brazauskienė, ir gal tik dėl to prireikė „klouno iš Kauno“, tyčia su gramatinėmis klaidomis rašinėjančio žinutes, kad tokios vietos tarp pretendentų neužimtų būtent ši ponia? Ji vis dar tikisi, kad jos velionio vyro gerbėjai bent iš gailesčio balsuos už ją. Todėl ji ir skelbiasi „amžinojo prezidento darbų tesėja“. Ką tai reiškia? Vėl bus daug turizmo?
Į kovą! Amžinai į kovą!
Tai galėtų būti pretendento Zigmo Vaišvilos lozungas, nors kovos idealai aiškiai dvelkia Felikso Dzeržinskio pamokomis, bet šiam signatarui tai nė motais. Pirma, „geležinis Feliksas“ buvo lenkas, o Z. Vaišvila – ne. Antra, „geležinis Feliksas“ gyveno labai seniai, o Z. Vaišvila gyvena dabar. Bet tai nėra tokie jau žymūs skirtumai, tautybė ir laikotarpis, jei kalbame būtent apie politiką. Mušk ir kuo garsiau rėk! – taip galima apibūdinti Z. Vaišvilos rinkimų programą. O aprėkęs jis yra visus Lietuvoje, ne vien d. Grybauskaitę. Jis rėkia ir tiek, jis siautėja ir šaukia, kad jį skriaudžia. Prašo, kad jį „gelbėtų“, tai yra balsuotų už jį, jei nusprendžia kur nors pretenduoti ar kandidatuoti. Žinoma, „geležinis Feliksas“, lygiai toks pats skriaudžiamas, ‚tūkstančių revoliucijos priešų“, kai prisiuostydavo „kokso“, būdavo kur kas baisesnis. Tūkstančius žmonių sušaudė, dar daugiau tūkstančių sukišo į kalėjimus. O Z. Vaišvila ir be kokaino piktas, todėl jam to nuodo visiškai nereikia, ir nors neturi nagano, bet rėkia labai garsiai. Turbūt perrėktų nagano ar net kulkosvaidžio šūvius. Būtent jam pradėjus politiko karjerą, iškart atsirado terminas „politikai rėksniai“. Taigi šiokį tokį pėdsaką istorijoje vis dėlto paliko. Jo politinę metodiką sėkmingai tobulina politikas Petras Gražulis, kuris tarp riksmų tai pavarto tvoreles, tai pasiuva keistus džinsus. Taigi Z. Vaišvila, kaip „guru“, turi mokinių, ir tikrai ne vieną. Panašios riksmų taktikos laikosi žurnalistas Linas Balsys, šis jau pasiskelbęs pretendentu.
Neišpildžiusios viltys?
Jei apie Dalią Grybauskaitę galime pasakyti, kad realiausia kandidatė, ir jos bent jau politinė pozicija, pateikiamos idėjos kur kas įdomesnės ir turiningesnės negu pirmtakų, bet vis dėlto nepalieka jausmas, kad toli gražu ne visas galimybes ji stengėsi išnaudoti. Gal bijojo rizikos, žinodama, koks tas klanas yra galingas? Juk su gąsdinimais ji susidūrė iškart, jai buvo iškart parodyta, kad nereikšmingas, mažai apmokamas darbas Filharmonijoje gali būti iškeltas „iki Dekanozovo lygmens“?
Nors labiau panašu, kad bijojo ne tiek „burbulų“, kiek rimtesnės opozicijos ir Prezidentūros boikoto. Tik per mažai rėmėsi tauta.
Be jos nebūtų ir suskystintų dujų terminalo, be jo nebūtų kai kurių pasiūlymų, tik reikia tai realizuoti, sustabdyti teismų savivalę, tai reiškia, kad būtų tam tikra moralinė kontrolė. Bet tai vis dėlto nėra esminiai pokyčiai, kuriuos turėtų inicijuoti Prezidentas, kuris tiesiogiai renkamas tautos, todėl turi būti laisvas nuo partinių interesų ir aukščiau jų. Kadangi jokia partija negali būti aukščiau už tauta. Jei partija bando tokia pasiskelbti, tai jai jau auga kipšo uodega ir turės nardyti pro suodiną kaminą, kad jos neprispaustų tarp durų.
D. Grybauskaitei vis dėlto reikėtų veidu, o ne vien profiliu atsigręžti į tautą. Ir tai ne pateisinimas, kad jos pirmtakai nuolat atsukdavo tautai pakaušį, o neretai ir kokią nors negražią kūno vietą. Atsisukti veidu į tautą reiškia ne vien į ją žiūrėti, bet gyventi ir jos širdies plakimu. Ir tik didžiulėje dvasios ramybėje galima pajusti tą ritmą.
Svarbiausia...
... neapleiskime Lietuvos, nes ji myli mus. Ir jei kas nors Lietuvoje blogo, tai ne jos, o mūsų kaltė. Pasižiūrėkime į save, į žmonių tarpusavio santykius, bet nebūkime arogantiški su savo motina. Tada tikrai būsime jos neverti.
Atgal
