Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 01 04. Atidėti bylos nagrinėjimą iki Paskutiniojo Teismo dienos...
Algirdas Pilvelis
Lietuvos teisėsauga yra korumpuota ir politizuota. Ir viena, ir kita tarpusavyje kuo puikiausiai suderina. Ir ne vien. Viena be kito negali gyventi, nes politika turi būti atsieta nuo teisėsaugos, o korupcija ir prasideda nuo tam tikros institucijos, kur ta politika yra visai nepriderama, politizavimo. Kažkieno privilegijos, kažkam palankūs sprendimai, nors ir besikertantys su sveiku protu... Šitaip galima gyventi išoriškai demokratiškoje šalyje, kurios vis dėlto demokratine valstybe nepavadinsi. Išorinė demokratija skirta vien tam, kad būtų geriau ir giliau užmaskuota klano diktatūra, ne mažiau slegianti negu kokio nors Lotynų Amerikos „tėtušio“ autoritarinis režimas. Pasidalijus „didžiojo vado“ ginklų rinkinį jo štabo nariams, nei kardai, nei ietys nuo to neatšimpa! Tai galinga bei vieninga Temidės ir politikų gvardija gali netrukdomai siautėti, savo interesus įtvirtinti virš įstatymų.
Amžiaus byla, kuri ir tęsis amžių...
Geriausias pavyzdys, kaip teismai žygiuoja politine linija, mums parodo garsioji Viktoro Uspaskicho byla, kaip oficialiai skelbiama, „dėl juodosios Darbo partijos buhalterijos“, o iš tikrųjų apgailėtinas politinis spektaklis, kuriame susiduria įvairiausi interesai. Byla pradėta dar 2006 metų pavasarį, o tęsiasi iki šių dienų, velkasi kaip Temidės uodega jau aštuonerius metus, o realios pabaigos dar nesimato, nors „sprendimai“ neva paskelbti. Viktoro Uspaskicho bendrapartietė ir dabartinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė siūlo pataisas įstatymuose ir koregavimą, o dabartinis Lietuvos Aukščiausios Teismo pirmininkas ir Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius tik pritaria, kad „ir politinis sprendimas būtų išeitis.“
Atrodytų, kad aukščiausio teismų sistemos vadovo pozicija šiuo labai sudėtingu klausimu turėtų būti kur kas principingesnė. Kam kitam, jei ne G. Kryževičiui turėtų labiausiai rūpėti teisingumas, vienodas įstatymų taikymas visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų politinio statuso. Ir ko gi tada verti teismai, jei įstatymais pasidaro įmanoma paprasčiausiai „politiškai žaisti“, tai yra manipuliuoti jais, kaip patinka? Turėtų tiesiog šokiruoti tokia pozicija, kai teismų ir teisėjų vadovas (juk ir jo pareigos skamba – pirmininkas!), net tik mūru nestoja, gindamas teisingumą, bet tampa pirmuoju teisėsaugos atstovu, kuris iškelia baltą vėliavą prieš politikus.
Liūdna ir graudu, bet esi priverstas konstatuoti, kad G. Kryževičiui tokia pozicija labai naudinga. Naudingesnė už bet kokį principingumą. Kaip bebūtų, jo kadencija aukštuose postuose turės pasibaigti. Tad norint juose dar ilgiau užsilikti, savaime suprantama, politikų parama jam labai pravers. Ne tik pravers, bet suteiks ir nemenkas garantijas. Toks „diplomatiškas“ teisininkas, kuriam diplomatija ir flirtai su politikais svarbiau už įstatymą ir teisingumą, tiems patiems politikams yra tikrų tikriausias lobis. Tokį pirmininką nors ant rankų nešiok!
Ir ką gi turėtų stebinti šios istorijos tokie posūkiai? Suraskite Lietuvoje bent vieną žmogų, kuris čia nematytų politinio spektaklio, o viską priimtų už gryną pinigą! Čia politinių partijų pozicija ir negali būti principingesnė. Negalime pasakyti, kad ir avys sveikos, ir vilkai sotūs. Tai yra, „juodosios buhalterijos“ byloje pagaliau padėtas taškas, kaltininkai nubausti taip, kad kitiems nesinorėtų sekti jų pavyzdžiu, o politiniai interesai puikiai susiderina. Jų aštuonerius metu niekaip nepavyksta suderinti, nors toje byloje pakankamai įrodymų, kad buvo sukčiauta.
Argi tai negalėtų būti ir pakankamai svariu politiniu koziriu, jį laikančiose rankose? Niekam nėra didelė paslaptis, kad nuo ligos, palietusios buvusią Darbo partiją, neturi imuniteto ir kitos politikuojančios grupuotės. Savaime suprantama, kad nubaudus V. Uspaskichą, jis, pasipiktinęs dėl „tokio lazdos“ perlenkimo, iškart griebtųsi keršto akcijų, tai yra sumokėtų lygiai to paties nominalo monetomis. Tai reiškia, kad iš dabartinės Darbo (leiboristų) partijos pasipiltų skundai dėl kitų politinių partijų buhalterijos. Kas gi to nori? Tegu geriau viena byla išsitęsia šimtmečiui, užuot pasipilančios naujos bylos dėl tų pačių finansinių manipuliacijų.
Taigi šiuo metu „amžiaus byloje“ jau griežia duetas Loreta Graužinienė ir Gintaras Kryževičius, kaip matome, puikiai suderinę natas, ir vien Lietuvos teisėsaugai nuo to negarbė, kaip lengvai galima taikyti dvigubus standartus teisingumui, jei tik atsiranda įtakingų politinių partijų ar įtakingų politikų interesai.
Taigi „amžinoji byla“ vėl leis be didesnės rizikos Viktorui Uspaskich užsidėti „kankinio aureolę“ ir panaudoti ją kituose Seimo rinkimuose, taip pat pakelti ir leiboristų „iš skliaustelių kaimo“ reitingus. Ir eilinį kartą bus galima apdumti akis rinkėjams, kai jiems bus pridalyta begalė įvairių pažadų, bet ne kas teįvykdyta. Kaip ir visas ankstesniais „darbiečių“ buvimo valdžioje atvejais, kada gerus darbus padaryti sutrukdydavo koks nors „baisus priešas“. Visas skirtumas, kad šį sykį į darbiečių (leiboristų) rinkimines akcijas įtrauktas ir aktyviai jose dalyvauja LAT pirmininkas G. Kryževičius.
Kas gi čia liks kalčiausias? Tikrai ne G. Kryževičius, parodęs tokį entuziastišką norą kapituliuoti prieš įtakingą politinę partiją. Tikrai ne pats V. Uspaskich, besipuikuojantis „kankinio“ aureole. Ir tikrai ne L. Graužinienė, manipuliuojanti ir Seimo pirmininkės postu, ir Lietuvos teisėsauga, kad konkreti partija ir tikrasis jos lyderis susikrautų kuo didesnį politinį kapitalą. L. Graužinienė jau „apsidraudė“ ir savo vietoje paliko „atpirkimo ožį“. Tai yra Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę. Kelis kartus užsipuolusi Lietuvos prezidentą, L. Graužinienė paruošė sau atsitraukimo kelius. Ir dabar, koks bebūtų posūkis šioje byloje, dėl liks kalta Lietuvos prezidentė. Kadangi ji taip pat atsakinga už Lietuvos teismų darbą!
Jei galutinis teismo sprendimas bus šiek tiek „griežtesnis“ negu reikia, tai Lietuvos prezidentė bus apkaltinta „žiaurumu ir susidorojimu“, nors iš tikrųjų jos politinis interesas šioje byloje yra joks. Jeigu viskas pasibaigs tik „švelniu pabarimu“, vėl kaltė užgrius Prezidentą, neva ji „šoka pagal Graužinienės dūdelę ir globoja aferistą Uspaskiką.“ Bet jei jau tokios manipuliacijos prieš Prezidentūrą rengtos, ir kiek bandyta „Graužinienės-Grybauskaitės konfliktą“ išpūsti, tai jau leidžia rimtai įtarti, kad tarp L. Graužinienės ir G. Kryževičiaus turėję būti išankstiniai susitarimai. Tai tik prielaida, bet susiklosčius tokiai padėčiai, būtina tikrinti net mažiau logiškas prielaidas. Tik kas tikrins, jei teisėsauga šių metų politinėmis manipuliacijomis įtariamų politinių veikėjų rankose?
Ir jei Lietuvos politika grindžiama elementariausiu avantiūrizmu, įtraukiant ir teisėsaugą, tai padėtis nepavydėtina, išties nepavydėtina. Kurlink nuves Lietuvą tokie politiniai avantiūristai?
Ar Lietuvoje įmanomas tikras Votergeitas?
Kiekvieną politinį stambų politinį skandalą, ir ne vien Lietuvoje, bandoma lyginti su garsiąja Votergeito byla, kai tuometinis JAV prezidentas Ričardas Niksonas 1974 metų rugpjūčio 9 dieną buvo priverstas atsistatydinti. Ar Lietuvoje įmanomas Votergeitas, kai įtakingas politikas gali būti nubaustas už manipuliacijas?
Palygintume tik keletą detalių. Votergeito skandalas kilo po to, kai buvo sučiupti penki įsilaužėliai Demokratų partijos būstinėje, bandę instaliuoti pasiklausymo aparatūrą. Nežiūrint, kad R. Niksonas išrenkamas didele persvara, teismo procesas vis dėlto įvyksta, jo užgniaužti nepavyksta. Lietuvoje net būtų neįsivaizduojama, kad teisėjai išdrįstų pajudinti „seną reikalą“, jei politikas tapo šalies vadovu. Pagaliau ir viešumo aspektas. Votergeito bylos teismo posėdžiai buvo transliuojami per televizija, o medžiaga – paviešinta. Kadangi byla politinė, tai ir kiekvienas Amerikos pilietis turėjo teisę susipažinti su viso proceso eiga. Pas mus gi, vos teisėsauga bent kiek prisiliečia prie politikos, tai yra prie visų piliečių konstitucinės teisės, kaip byla atsiduria „po septyniais užraktais“. Taigi bet koks melas ar eilinis politinis manipuliavimas iškart galėjo būti įvertintas piliečių. Lygiai taip pat tą bylą bandyta blokuoti, tai yra neleisti paimti prezidentinės kampanijos pokalbių įrašų, leidžiančių įrodyti, kad buvęs R. Niksono ir jo štabo vadovų sprendimas klausytis politinių varžovų pokalbių, bet prokuroras Ričardsonas atsisakė paklusti šalies prezidentui, jam buvo svarbiau teisingumas, ir, protestuodamas prieš valdžios spaudimą, atsistatydino su visais savo padėjėjais. Ar įsivaizduojama, kad šitaip galėtų pasielgti Gintaras Kryževičius ar jo pirmtakas Vytautas Greičius? Taigi R. Niksonui teko pačiam paklusti teisingumui, pateikti pokalbių įrašus, pagaliau ir atsistatydinti. O jo štabo vadovas, kaip vienas svarbiausių kaltininkų, teko pusantrų metų praleisti kalėjime. O juk čia netgi nėjo kalba apie finansines machinacijas, valstybės apgaudinėjimą ir mokesčių slėpimą! Tiesiog buvo šiurkščiai pažeista rinkimų kampanijos etika. Ir tai užtraukė kai kam baudžiamąją atsakomybę, o šalies prezidentas turėjo atsistatydinti.
Palyginę šią garsiąją bylą, galinčia būti demokratijos indikatoriumi, su jau visiems iki gyvo kaulo įgrisusia „juodosios buhalterijos“ byla, galime tik konstatuoti, kad Lietuva nėra demokratinė valstybė. Joje teisingumas iki „aukštų asmenų“ nesiekia. Ir nėra tokių kopėčių, kuriomis jis juos pasiektų. Teisėsauga tiesiog nedrįsta taip aukštai kilti, ji šliaužioja žeme ir visaip gąsdina eilinį pilietį. Tai jau gryniausi diktatūros požymiai.
Kokia turi būti sąžinės teisėsauga?
Kai žmones nesulaukia teisingumo šioje žemėje, jie tikisi, kad Paskutinysis Teismas, tai yra paties Dievo valia atstatys teisybę. Betgi sakoma, kad užvis blogiausia laukti tokios valandos, nes tokiame dieviškame teisme, skirtingai nuo pasaulietiniuose teismuose taikomos senaties, kuo ilgiau užsitęsia atpildas, tuo jis sunkesnis.
Argi nėra politiniams avantiūristams ir jiems tarnaujantiems teisėjams sąžinės atpildo, šios žemės atpildo. Ar jau žmonės, Lietuvos piliečiai, neturi teisės spręsti, kas yra teisingumas ir vietoje jo gauti politinių spektaklių surogatą?
Juk iš tiesų daugybėje pasaulio šalių, kurias iš tiesų galima vadinti demokratinėmis, yra vadinamieji prisiekusių teismai. Teisingumą vykdo specialiai išrinkti niekuomet nesusikompromitavę, piliečiai. Juos parenkami burtų kelių, todėl niekas nežino, kas iš tų tautos išrinktųjų teisėjų pateks į teismo kolegiją. Tai užkerta kelią bet kokiam kyšininkavimui ir teisminiam politikavimui. Ir yra nemažai pasaulio šalių, kuriose tokie prisiekusiųjų teismai veikia.
Tokie teismai yra Anglijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Honkonge ir Rusijoje. Gal kažkas ir stengsis įrodyti, kad Rusijoje, nepaisant tokių teismų, vis dėlto korupcijos lygis ir politinio poveikio teismui lygis labai aukštas, tai į tai tegalima atsakyti, kad jie šioje šalyje buvo atkurti tik po 1991 metų. Realiai pradėjo veikti tik 1993 metais 9 regionuose. Ir tik po 2010 metų tokie teismai atsirado visuose Rusijos regionuose.
Pridurtume, kad Belgijoje, Danijoje ir Austrijoje kartu su prisiekusiųjų teismu bylą nagrinėja ir teisėjas profesionalas, ir jis tampa tokio teismo vadovu, nors didžiausios įtakos sprendimui turi vis dėlto prisiekusiųjų balsavimas.
Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje ir Ukrainoje bylą nagrinėja mišri profesionalų ir prisiekusiųjų kolegija.
Dauguma tų šalių garsėja tuo, kad juose beveik nėra korupcijos, o Naujoji Zelandija ir Danija yra mažiausiai korumpuotos šalys pasaulyje.
Jei Lietuvoje dėl prisiekusiųjų teismų nuolat kyla diskusijos, tai dažniausiai tokios juridinės institucijos įkūrimui ir priešinasi būtent „profesionalai“, būtent tie, kurių dėka Lietuvos piliečiai taip menkai pasitiki teismais. Bet tokia reforma turi būti pats pirmas ir svarbiausias Lietuvos teismų sistemos tobulinimo žingsnis.
Atgal
