Vyr. redaktoriaus straipsniai
2015 07 14. Rytų Europos klausimas
Algirdas Pilvelis
„Lietuvos aido“ vyriausiasis redaktorius
Kokia buvo kultūrinė Vokietijos reikšmė anų laikų Europai? Milžiniška. Tai iš tiesų buvo ne tik galingiausia, bet ir kultūringiausia Europos valstybė. Puiki gotikos architektūra, aukščiausio lygio poezija (jos pavyzdys – garsioji „Nibelungų giesmė“), iš liaudiškų stebuklinių pasakojimų, visokių legendų (kad ir apie daktarą Faustą) užgimstanti Europos filosofinė proza (tiesa, tuo metu daugiausia perduodama žodine tradicija), smarkiai aplenkusi graikų ir romėnų antikinius romanus, atsirandanti ir stiprėjanti Reino mistikų filosofijos mokykla, jau pradedančios ryškėti garsiosios vokiečių viduramžių dailės užuomazgos, vėliau iš tos tradicijos gimė pasauliniai genijai Dureris ir Grunewaldas... Deja, ši didžioji kultūra to meto lietuviams taip ir liko priešų demagogija. Niekas ja nė negalvojo domėtis.
Jeigu Treiniotos sąmokslas nebūtų Lietuvos panardinęs į gentinės nesantaikos chaosą, tai šiandieninė lietuvių kultūra būtų visai kitokia. Vokiečiai būtų skaitęsi su stipria krikščioniška valstybe, būtų nurimę ginkluoti konfliktai, pagerėję tautų tarpusavio santykiai, lietuviai, jau be priešiškumo žiūrintys į vokiečius, būtų pradėję daugiau jais domėtis. Tik tarp taikiai sugyvenančių tautų įmanomas kultūrinis bendravimas ir teigiama kultūrų įtaka. Tai ne kartą savo „Istorijoje“ pabrėžė Herodotas. Rašydamas apie daugelį kultūringų to meto valstybių, jis ypač ryškina Elados, Egipto ir Finikijos tarpusavio kultūrinę sąveiką, kadangi tos šalys viena kitos atžvilgiu buvo draugiškai nusiteikusios.
Taigi žemaičių kunigaikščiui Treniotai turime dėkoti, kad genialioji vokiečių gotikos kultūra Lietuvai dar ne vieną šimtmetį tebeliko kaip priešo propaganda. Žlugus Mindaugo valstybės kultūrinei tendencijai, Kęstučio ir Algirdo pastangos prikelti Lietuvos valstybę buvo grynai vidinės, bet ne išorinės, kadangi visiškai pasikeitė istorinės aplinkybės. Buvo kuriamas vokiečio kaip baisiausio nenaudėlio įvaizdis, todėl aiškintis, kiek galėjo būti tolerantiški krikščionybei ir pažangiausiai Europos kultūrai šie du pagonys, beprasmiška. Jie vykdė vienintelę įmanomą šitaip susiklosčiusioje tarptautinėje padėtyje politinę misiją.
Lietuvių ir vokiečių ryšiai buvo tokie silpni, kad taip ir nepalietė dvasinio mūsų šalies gyvenimo. Vėliau Lietuva liko izoliuota nuo lenkų kultūros, kuri pradėjo smarkiai augti renesanso laikais. Bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje lietuviai nebuvo lygiateisiai. Įtaka buvo primetinėjama tai iš Krokuvos, tai iš Varšuvos, lenkų kultūros centrų, o Lietuva darėsi vis didesnė lenkiškosios kultūros provincija. Lenkai ypač aktyviai vykdė lietuvių bajorų asimiliaciją, kadangi bent šiek tiek išsitarnauti Rzeczpospolitoje tegalėjai gerai mokėdamas lenkų kalbą bei turėdamas grynai lenkišką išsilavinimą. Iš lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių kalbų lenkų aukštuomenės salonuose buvo visaip negražiai šaipomasi, tai buvo barbarų ir prasčiokų kalbos. Šitaip pažangiausi lietuviai pasidarė lenkais, neretas grynakraujis lietuvis bajoras žiūrėdavo, kad vaikai namuose šiukštu neištartų bent vieno „neprestižinio“ lietuviško žodelio. Ko gero, lenkiškas keiksmažodis pasidarė prestižiškesnis už lietuvių poeziją, todėl nė vienas išauklėtas žmogus jos ir nerašė Rzeczpospolitos laikais. Lenkai turi daugybę lietuvių kilmės žymių žmonių, ne vien Adomas Mickevičius garsino Lenkiją visame pasaulyje. Pabandykite suskaičiuoti lenkiško kraujo lietuvius... Vos vieną kitą teatrasite!
Lenkų valdymas tik tęsė Treniotos pradėtą barbariškų papročių konservaciją. Siena tarp kultūringo Lietuvos gyventojų sluoksnio ir liaudies vis storėjo. Plytą po plytos į tą sieną dėjo užsienio kalba. Iš esmės tai buvo ne vien okupacinė politika, bet kur kas daugiau lenkiškos santvarkos principai. Lenkijos visuomenė buvo pagrįsta aristokratų valdžios ir kastų principais, daug griežtesniais negu bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Tuo ji panaši į vadinamąją sąstingio laikų (viduramžių) Indiją. Todėl žemesniųjų visuomenės sluoksnių tamsumas buvo laikomas neišvengiamu ir net nesvarstomu dalyku.
Lietuvoje tai atsiliepė savaime. Gimtąją kalbą vartojanti Lietuva tegalėjo gyventi pirmykščiuose santykiuose, nuolat išgyvendama pavojų, kad atgims paleolito žmonių bandos dėsniai. Jau minėta apie ištisus šimtmečius nekintančių žmonių santykių būseną.
Rusijos carizmas taip pat neatnešė jokių ryškesnių dvasinių pokyčių. Kaunas XIX amžiuje garsėjo degtinės daryklomis, o Vilnius buvo žinomas viešnamių centras. Dabartinė Lietuvos sostinė buvo palyginti nedidelis miestas, o vien legalių viešnamių turėjo daugiau kaip penkiasdešimt. Ką ir besakyti apie mėgėjišką prostituciją? Štai tau ir dainelės apie geltonkasių lietuvaičių skaistybę! Apie jokią teigiamą rusų kultūros įtaką net nėra ko kalbėti, kadangi stačiatikiai jautė didžiulį priešiškumą katalikams. Katalikai buvo visaip gniuždomi, kiekviena proga uždarinėjami jų vienuolynai. Lietuviai stačiatikius laikė kone pavojingiausiais eretikais. Netgi toks pažangus rusų intelektualas, pasaulinio garso rašytojas Fiodoras Dostojevskis savo romane „Broliai Karamazovai“ atvirai skelbia neapykantą katalikams. Į šią knygą herojaus Ivano Karamazovo vardu įdėtas religinis filosofinis esė „Didysis inkvizitorius“ iš tikrųjų yra labai piktas pamfletas prieš katalikybę. F.Dostojevskis nebuvo ateistas, anaiptol, jis kaip tik garsėjo savo religingumu, bet nematė jokio kito teisingo Kristaus mokymo, išskyrus tą, kurį skelbia arba gali skelbti rusai. Vadinasi, aukščiausi rusų kultūros pasiekimai Lietuvoje turėjo būti sutikti priešiškai, be to, jie skelbė visišką nepakantumą katalikų tikėjimui. Kartu su daugeliu kitų pasaulio tautų šį tikėjimą išpažino ir lietuviai. Nemanau, kad katalikas galėjo nusiristi iki paleolito lygio, tik kažin ar įstengė sutrukdyti akmens amžiaus tendencijoms, karts nuo karto atgyjančioms tarp kitų, kur kas tamsesnių visuomenės narių.
Lieka pats keisčiausias ir mažiausiai paaiškinamas akmens amžiaus sindromo aspektas mūsų dienų Lietuvoje. Juk maironiškoji ir vydūniškoji filosofija negalėjo būti gerai apgalvota demagogija. Senojoje lietuvių moralėje neįžvelgsi logikos, bet ji pasižymi išskirtiniu, radikaliu ritualizmu. Ritualai nepakenčia ne tik melo, bet ir nepriima jokios interpretacijos, kuri leistų suabejoti jų tikrumu.
Visas etikos normas pagrindžia ritualas, todėl atsiranda ne grynai etiniai visuomenės dėsniai, kur viską lemia įstatymas, bet ritualinių formų laikymasis. Vadinasi, būtini ne įstatymų, bet ritualo sergėtojai. Pagoniškoje Lietuvoje tas vaidmuo atitekdavo žyniams, nes jie buvo ir ritualų žinovai, ir jų aiškintojai. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai yra vienas ir tas pats. Netgi bet kokioje šiuolaikinėje visuomenėje, kad ir pačioje demokratiškiausioje Vakarų, gausu tam tikrų ritualų, kuriuos sergėja įvairios valdžios institucijos. Bet interpretatoriumi, aiškintoju tampa vadinamoji opozicija. Interpretatoriai taip pat turi tam tikrų galių, kritikuodami senus ritualus, jie juos pakeičia kitais.
Okupacinė sistema, neatitikdama senųjų ritualų, juos tiesiog naikina, bet jų neinterpretuoja. Išorinė valdymo sistema yra ne interpretatorius, bet institucija, suteikianti ar panaikinanti įgaliojimus. Panaikinus ritualinę valdžią, atpalaiduojamos tos visuomenės jėgos, kurias tie ritualai varžė.
Tad visiškai įmanoma, kad daugelį tūkstantmečių Lietuvoje gyvenusios žmonių grupės, kurios nuo pat akmens amžiaus beveik nekeitė gyvenimo supratimo, dabar pradeda elgtis kaip bandažmogiai. Tokios tendencijos visuomenėje vis labiau plinta, kadangi tam sudaromos kuo palankiausios sąlygos. Nėra jokios kitos ideologijos, išskyrus paprasčiausią agresiją. Norima vien valdyti, be jokios atsakomybės. Valdžia, kuri siekia tik vieno – įsitvirtinti ir nesuka galvos, koks turi būti valstybės valdymo modelis, ne tik netrukdo plisti bandažmogių tendencijoms, bet jas dar visaip ir skatina, kadangi valdininko siekiai niekuo nesiskiria nuo paprasto bandito tikslų, skirtinga tik veikimo forma. Taigi Treniotos sąmokslas patikimai užkonservavo akmens amžiaus mentalitetą Lietuvoje, o dabartinė valdžia paleido šitą džiną iš butelio. Nekontroliuojamas nusikalstamumas ir ekonominės krizės gali sunaikinti Lietuvą.
Jokioje šalyje nėra istorinių kronikų, kuriose būtų bent šiek tiek užsiminta apie tuos laikus, kai kažkokia jėga privertė žmonių bandas persitvarkyti į visuomenes. Nė vienas istorikas nerašo apie tą lūžį, kai nuo dėsnio „visų karas prieš kiekvieną“ buvo pereita prie principo „nedaryk to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma“. Pasaulio istorija prasiskleidžia nuo valstybių istorijos. Galima tik konstatuoti, kad dalis žmonių ir dabar dar tebegyvena pagal akmens amžiaus nuostatas, t.y. kaip paprasčiausi žvėrys, kurie, pasijutę narve, pradeda siautėti. Jiems reikia vienintelės laisvės – grobti arba žudyti. O mūsų laikais atsiranda tokie mechanizmai, kai aukštyn kojomis apverčiamos vertybių sistemos.
Žinomiausias mūsų dienų sociologas Jeanas Baudrillardas, parašęs daugybę kritinių knygų apie vartotojišką Vakarų Europos visuomenę ir studiją apie Ameriką, mėnraščio „Le magazine litteraire“ žurnalisto paklaustas nuomonės apie Rytų Europą, pareiškia, kad jis nesugebės atsakyti į šitą klausimą, nes jis nieko apie tas visuomenes nežino, nesusipažinęs nei su tų šalių istorija, nei su papročiais, ir pataria kreiptis į tuos analitikus, kurie nagrinėja vadinamuosius „Rytų Europos klausimus“. Tai sąžiningas atsakymas, prancūzų sociologas ramiausiai pasako, kad nieko negali kalbėti apie tuos dalykus, kurių jis nenagrinėjo.
Taigi juokinga kalbėti, kad kriaušė ir obuolys yra tas pats arba kad kriaušė yra „gerai“, o obuolys „blogai“. Betgi šitaip mes stengiamės vertinti ir fašizmą, ir komunizmą, sakydami, kad tai vienas ir tas pats dalykas. Arba „beveik“. Nusprendėme, kad „blogas“, ir to, atrodytų, gana. Betgi ir kriaušė, ir obuolys gali būti arba supuvę, arba geri. Aišku, supuvusių vaisių nevertiname, juos vienodai laikome atliekomis. Totalitarinės visuomenės, kaip ir sodo vaisiai, gali būti labai skirtingos.
Atgal