Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 01 14. Mums nereikia esmės, greičiau čiuožk!
Algirdas Pilvelis
Jeigu jums pasitaiko sutikti blogą žmogų, tai suprantama, kad tai atneš didelę nelaimę. Bet jei jūs sutinkate Juozą Edvardą Petraitį, tai patirsite trisdešimt tris nelaimes, tai yra tiek, kad niekada to žmogaus gyvenime nenorėsite matyti. Trisdešimt trys nelaimės, tai, ko gero, kiek reikia sunaikinti ką tik nori. Lietuvai teko nelaimė priglobti Juozą Edvardą Petraitį, milijonierių iš Australijos, čia tapusį dar ir politiku, bandžiusiu kandidatuoti į prezidento postą, kuris niekada nepamiršta pasigirti, kad jis yra Kembridžo universiteto (Anglija) teisės mokslų daktaras. Tais laikais, kai jis pasirodė, dar tikėta naivia Gorbačiovo laikų ideologija, kad į „posovietines šalis“ iš „stebuklingų Vakarų“ atvažiuoja kažkokie burtininkai, kurie atvers vartus į „kapitalistinį rojų“. Ir J.E. Petraitis nedelsė išgarsėti, bet ne gerų darbų ar išmintingų patarimų srityje, bet tokioje, kuri tapatinama su garsių romanų „Dvylika kėdžių“ ir „Aukso veršis“ pagrindiniu veikėju Ostapu Benderiu. Rusų rašytojai Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas vargu ar galvojo, kad rašo šimtmečių dilogiją. Trilogijos užbaigti nepavyko, apie Ostapo Benderio nuotykius Amerikoje nesužinota, nes abu rašytojai žuvo per Antrą pasaulinį kara, gindami nuo vokiečių Maskvą. Bet kiek kartų minėtas Ostapo Benderio vardas... Ir koks jis populiarus tapo Lietuvoje! Galima būtų steigti tikrą Ostapų Benderių klubą. Ir jei žmonėms tektų balsuoti, tai be jokių abejonių, J.E. Petraitis būtų į šį klubą išrinktas sėkmingiau negu savo metu į Lietuvos prezidento postą. Ir turbūt nebūtų nė vieno kandidato į šį klubą, kokį šį epitetu pavadino lietuviai, už kurį nebalsuotų 99,99 proc. rinkėjų.
Bet jei žmogus kartu su savimi, lyg šešėlį, atsiveža ir trisdešimt tris nelaimes, gal išties jam būtų geriau gyventi kur nors Sacharos dykumoje, o ne tarp žmonių?
Jis atrieda lyg buldozeris!
Iš tiesų toks personažas tikrovėje nieko neprimena miklaus fechtuotojo, jis atrieda lyg buldozeris, kad viską sugriautų sunaikintų, ir nors išeivis iš Vakarų, bet pasižymintis puikiu imunitetu nuo civilizacijos poveikio. Atėjęs įsiviešpatauti Gedimino pr. 2 patalpose, jis prisiima buldozerišką puolimo taktiką. Jis sako: „Tuo ateinu ir viską išmetu!“ Tai reiškia jis pasiruošęs išmesti vertingų nuotraukų negatyvus, daugybę nesuredaguotos poezijos, kita jau išleista, bet palikti rankraščiai. Jam, atrodytų, meno vertybės neturi jokios reikšmės, ir tuo jis primena liūnai pagarsėjusį sovietų kompartijos genseką Nikitą Chruščiovą, atsiuntusį buldozerius sunaikinti dailės parodą. Būtų gyvas anas „kukurūzų augintojas“, neabejokime, nežiūrint kai kurių ideologinių skirtumų, būtų J.E. Petraičiui suteikęs TSRS nusipelniusio buldozerininko vardą.
Nemanykime, kad Kembridžo mokslų daktaras pasižymi itin geromis manieromis, kai niekas jo nemato. Be liudininkų susitikęs savo „priešą“, jis gali jį išplūsti, apstumdyti, apspjaudyti. Tikriausiai, niekada nepamiršta, kad yra Chruščiovo buldozerininkas? Bei jo metodų pasekėjas? Pasaulis iki šiol negali pamiršti, kaip „ekstravagantiškas Nikita“ viename Jungtinių Tautų susirinkime trankė per stalą kerziniu batu. Bet kas dvasiniam lyderiui galima ir viešai, tai jo pasekėjui – tik už kampo. Quod licet Iovi, non licet bovi! – kaip sakydavo senovės romėnai.
Ne laisva valia laikomasi šitokio principo, bet vien dėl to, kaip sakydavo anglų rašytojas Bernardas Šou, kad „sukčiui labiau negu bet kam kitam reikalinga gera reputacija.“ Taigi gera reputacija galėjo nesirūpinti tik Chruščiovas, visiems kitiems tos pakraipos atstovams ji yra būtina kaip oras ir vanduo. Tai yra kabliukas, kuriuo gaudomos lengvatikės aukos.
Žinant, kad visas, kas tokiais atvejais daroma, tėra tik priedanga, labai neramu dėl paties pastato Gedimino pr. 2., kurio architektūrinė ir kultūrinė vertė yra neabejotina,nes namas statytas 1900 metais. Kiek lėšų ir pastangų teko įdėti, kad ta kultūrinė vertė būtų išsaugota. Reikėjo pakeisti ir laiptus, nes visa laiptinė buvo sugriuvusi ir priminė sąvartyną, o gal net Stalino susprogdintą cerkvę. Medinės stogo perdangos taip jau nelaikė, ir jas buvo tiesiog būtina pakeisti. O kas gali šauti į galvą tokiam veikėjui? Kokie gigantomaniški „kukurūziniai“ ar „buldozeriniai“ planai?
O juk tuo J.E. Petraitis, bet kitų savo „žygdarbių“ yra plačiai pagarsėjęs Lietuvoje.
Ne statyti, o griauti!Ne kurti, o naikinti...
Tik dėl J.E. Petraičio kaltės buvo sunaikintas Bartkuškio dvaras Širvintų rajone. Kažkada šis dvaras priklausė Pliateriams. Ir šis architektūros paminklas pavirto tikru sąvartynu, kai jį už investicinius čekius privatizavo J.E. Petraitis. Jis tapo nuolatiniu vietinių alkoholiku „restoranu“, taip pat atliko ir išvietės paskirtį. Buvo neįmanoma net atskirti, kur prasideda tas „restoranas“, o kur išvietė. Pigaus odekolono buteliukai ir „bambaliai“ lyg ir liudijo, kad toje patalpoje neva „restoranas“, bet, sprendžiant iš dvokiančių krūvelių, šios patalpos nebuvo atskirtos jokia siena, ir, matyt, į abiejų veiklų sugretinimą žiūrėta liberaliai. Ką nors išsiaiškinti nepadėjo ir užrašai, ne dėl to, kad jie buvo angliški, bet todėl, kad tai buvo ant sienų dažais užterlioti vulgarūs amerikietiški keiksmažodžiai. Gal net buvo įsikūrė būsimieji J.E. Petraičio „dvariškiai“?
Galbūt tai netgi buvo ir savotiška ‚rekonstrukcija“, kai jis visas apgriuvo, išardytos grindys, per stogo skyles palipė lietus, durys išlaužytos, o langai išdaužyti... Gal čia koks nors naujas „architektūrinis stilius“? Gal lietuviai tokie atsilikę, kad nesupranta „modernaus meno“, gailavo istorinio paminklo ir vadino jį „bomžynu“?
Keista, bet šis niokotas ir griuvėsiais paverstas dvaras nebuvo iš jo atimtas. Jam buvo leista jį parduoti, o kol rado pirkėjus, tai kažkodėl kultūros paveldo institucijos į viską žiūrėjo pro pirštus.
Lygiai tokia pat „moderniojo meno“ polinkiai šiam Kembridžo mokslų daktarui prasiveržė, kai jis statėsi „rūmus“ Antakalnyje? Po kelių metų ten atsirado lygiai toks pat vaizdas – viskas apleista, apgriuvę, sienos išrašinėtos amerikietiškais keiksmažodžiais. Ir lygiai tokia pat „uždara zona“. Gal tikrai mūsų „atsilikusioje“ Lietuvoje niekas nesupranta „modernaus“ J.E. Petraičio „meno“? Gal ten kaip tik viskas buvo „tobulai išbaigta“, tik pagal šio Australijos veikėjo skonį?
Kas būtų buvę, jei jį išrinktų prezidentu? Juk iškart nuspręstų, kad reikia nugriauti Vilniaus arkikatedrą, Gedimino pilį, Trakų pilį... Ne, nenugriauti, jis paprasčiausiai sumanytų šiuos „archajiškus“ pastatus „modernizuoti“.
Taigi mano baimė, kad jis gali imtis griauti Gedimino per. 2 pastatą nėra visai be pagrindo. Širdyje labai neramu. O jei susprogdins laiptinę? Jei nugriaus stogą? Dar ką nors padarys? Išrašinės sienas keiksmažodžiais? Juk įgyta patirtis niekur nedingsta. Ir kuo toliau, tuo dažniau naudojama.
Ko klauso teismai?
Pirmiausia, J.E. Petraitis yra nuteistas už 1,8 mln. litų vertės vekselio suklastojimą. Pusantrų metų jis niekur negali išvykti iš Lietuvos, turi registruotis policijoje. Kaipgi teismas gali, rimčiau neišnagrinėjęs bylos aplinkybių, tenkinti tokius priešieškinius? Tuo labiau man negalinti dalyvauti teisme, nes sirgau, gulėjau ligoninėje po infarkto. Kodėl tokį ginčą sprendė lyg kelių šimtų vertės reikalą, negalint dalyvauti atsakovui? Kas gi teisėjai pakišo mintį priiminėti tokias nutartis? Nejaugi teisėjus taip apžavi „Kembridžo teisininko“ autoritetas? Lyg Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano personažas nykštukas Cachesas? Kažkokia keista hipnozė? Jei mūsų teismus galima užhipnotizuoti, tai kokių objektyvių sprendimų galima tikėtis?
„Kultiniai“ Petraičiai
Lietuvoje apie jį kalba, kad jis „dulkinu maišu trenktas“. Kaip sakoma, susikūrė sau šlovę... Bet čia priežastys neabejotinai gilesnės. J.E. Petraitis taip tvirtai įsitikinęs, kad jis, „Vakarų žmogus“ yra šimtus kartų protingesnis už „aborigenus“ lietuvius, kad jam visiškai nė motais, kaip jis atrodo žmonių akyse ir ką jie apie jį galvoja. Todėl jo elgesys neretai prilygsta Chruščiovo „ekstravagancijai“, mat sovietų valstybės veikėjas visą pasaulį laikė idiotais, ir jam atrodė, kad gal elgtis kaip tinkamas, niekas neturi teisės jo pasmerkti. O jei kas šaiposi, tai nieko nesupranta, vadinasi, yra kvailys. O kaip nebus kvailys, jei tik vienas Chruščiovas protingas? Taigi ir čia Lietuvoje susiduriame su Chruščiovo tipo veikėju, kuris dėl neįsivaizduojamos arogancijos nekontroliuoja jokių savo „keistų impulsų“. Jis jaučiasi čia nebaudžiamas, ir tik vienoje byloje, bet tik dėl to, kad bylinėjosi su danu, jam paskelbtas gana švelnus nuosprendis.
Ir ką gi tokio ypatingo jis veikia, kad prieš jį lankstosi net valstybinės institucijos? Gal kaip tik reiktų jam skirti kokią nors premiją, kad jis Lietuvoje nieko neveiktų, nes jo veikla neša tik žalą. Juk netgi kai reikia sumokėti mokesčius, jam kažkas tai pavagia lagaminą su doleriais Baltarusijos stotyje, tai išplėšiamas seifas. Juk iš Viktoro Uspaskicho vis dėlto buvo atimtas apleistas dvaras, iškelta byla už „juodąją buhalteriją“... J.E. Petraičiui gi beveik nieko, net jei jis to paties lizdo paukštis. Jam iš tiesų tiek daug galima?
Kas gi slypi šio žmogaus širdyje? Juk jis paprasčiausiai savivaliauja Lietuvoje! Ir jis naudoja viską, kas sukurta civilizacijos, kad pasiektų savo keistus tikslus. Čia jam priemonėmis tarnauja teisės mokslų daktaro laipsnis, pinigai, ryšiai su politikais... Tik tie dalykai tarnauja vien piktam, vien egoistiniams tikslams, ir Petraitis be šitų priemonių, apskritai nieko nesugebėtų. Nebent vogti marškinius iš padėvėtų drabužių parduotuvių. Instinktai?
Tokie žmonės kartais sugeba atrodyti ir „simpatiški“, nes, kai reikia, sugeba ir „gražiai pakalbėti“. Juk pasaulyje daug knygų prirašyta, daug ką galima sužinoti? Kita vertus, tuos žmones, vadinamus demagogais, nesunku ir atskirti. Nors jie kartais „kalba gražiai“, bet nieko iš jų neišgirsi kitokio, originalaus, „iš širdies“. Jie gali tik viską pakartoti, kaip gerai išmoktą pamoką, bet niekuomet nesugebės ko nors pateikti savaip, pagal savo išgyvenimus.
O kokie gi jų išgyvenimai? Geriausiai tuos išgyvenimus liudija Bartkuškio dvaro istorija. Jie tik labai nori būti „ponais“, bet kaip išeina – liudija jų darbai. Ir kitaip čia negali būti. Jie gali apgauti daugybę žmonių, bet ne save. Nors, aišku, ir bando. Pamėgdžiodami tuos, kokiais jie svajoja būti, jie stengiasi kitų akivaizdoje daryti kuo labiau įtikimai. Bet taip tik patys dar akivaizdžiau pamato kontrastą tarp savo išorės ir vidaus. Tai tarytum šokėjai, kurie išmoksta daugybę šokio figūrų, bet... taip ir šoka nuogi! Tai lyg Anderseno pasakos „nuogieji karaliai“, kurie klaidžioja po pasaulį ir ieško tokios vietos, kur juos pripažintų. Tikriausiai išskyrus kai kuriuos panašius veikėjus, J.E. Petraičio „didžiu žmogumi“ nepripažino Lietuvoje niekas. Iš jo dažniau šaipomasi.
O kaip mums nuo tokių apsisaugoti? Neva civilizuotų, o iš tikrųjų slepiančių barbaro dvasia. Pavyzdžiui, senovės kinai, kad apsisaugotų nuo barbarų, pastatė Didžiąją kinų sieną. Jos ilgis siekia 2 500 km. Mums tokios ilgos Lietuvoje nereikėtų.
Tačiau kitas klausimas. Ar tie „Ostapo Benderio klubo“ nariai jos nepragraužtų kaip pelės?
Atgal
