Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 02 11. Nacionalizacija 2014 metais Lietuvoje
Algirdas Pilvelis
Dabar skelbiama, kad jau 2015 metų sausį Lietuva įsives eurą. Ir tai reiškia, kad Lietuva bus tikros demokratiškos ekonomikos šalimi. Bet demokratiška ekonomika neįmanoma nedemokratinėje šalyje, taigi euras yra ir tam tikras europietiškos demokratijos rodiklis, taigi Lietuva tarytum galutinai užsirašo į demokratiškų šalių draugiją.
Bet pirmiausia, ką gi reiškia ta nedemokratiška ekonomika? Terminas jau senokai pamirštas, retai kada minimas ir galvojama, kad jis visai neaktualus. Jis mena vadinamus „politinės ekonomikos“ laikus, o dabar politika ir ekonomika vieną nuo kitos bandoma atsieti, esą tarp jų nedaug bendro. Bet nedemokratiška ekonomika apie ne vien sovietinį, suvalstybintą modelį. Tokia ekonomika laikyta ritualinio pobūdžio, tam tikromis „tradicijomis“, tai yra klanų interesais paremtus ekonominius, sutinkamus kai kuriose Azijos, Lotynų Amerikos ir Afrikos šalyse.
Iš tiesų po Sovietų Sąjungos žlugimo, o tuo pačiu ir jos komandinės ekonomikos, bent jau Vakarų žiniasklaidoje daug kalbėta, rašyta ir analizuota, kaip vadinamose „postsovietinėse“ šalyse gali atsirasti vadinamoji nedemokratinė ekonomika. Dažniau būdavo paminima Rusija, kaip didžiausia iš buvusių visų sovietinių šalių, bet nepamiršdavo paminėti ir kitų. Ir kalba ėjo būtent apie klaninę ekonomiką, kompartijos nomenklatūrininkų persikvalifikavimą į verslininkus, liūdnai pagarsėjusias „prichvatizacijas“, siaubingą nusikalstamumą, siautėjančias banditų gaujas. Taigi matome, kad sovietų valstybinė ekonomika ne tik galėjo pereiti į nedemokratinius ekonominius modelius, bet tokie procesai joje vyko neišvengiamai. Ir tai buvo dar taip neseniai, Vakarams vis reikalaujant „laisvosios rinkos reformų“, „lygių konkurencijos teisių“, „klanų protegavimo“ ir t. t. Buvo laikas, kai Vakarų žiniasklaidoje ir iš tų politikų lūpų beveik nieko negirdėjome.
Komunistai po „naujųjų demokratijų“ širma
Vis sukrečiančios tas šalis krizės, milžiniškas nedarbas, kone masinis, kaip po stichinių nelaimių, tų šalių gyventojų bėgimas į užsienį, tai dalykai kurie tuo metu dėjosi, dedasi jie ir dabar. Ir kam gi paslaptis, kad visai tinka ir Lietuvai, ir netgi labiau negu daugeliui kitų valstybių?
Dabar gi, užsimaskavę net LSDP ir kitų partijų, taip pat dešiniųjų, pavadinimais, šie klanai toliau tęsia savo juodą valstybės naikinimo darbą. Jiems vakarietiškos politinių partijų etiketės, kurias jie turėjo perimti, nė kiek netrukdė. Ir jos buvo „dešiniosios“, tai tik dar geriau, žiūrėkite, kaip mes toli nuėjome „nuo komunizmo“. „Kairiosios“ taip pat gerai, kitaip juk niekas nepatikėtų, kad taip per vieną dieną galima atsiversti į „dešinę“, bet štai „vakarietiška kairė“ kaip tik ta etiketė, kurią gali prisiderinti ir stalininio raugo prisiriję bolševikai. Tai kas gi išeina? Sovietinės nomenklatūros sistema išliko tokia pat veidmaininga, kaip ir Brežnevo laikais. Anais laikais buvo meluojama, kad baigiamas statyti „brandus socializmas“, iš kurio turėjo būti sukurtas komunizmas. Deja, komunizmo „ekonominė bazė“ buvo tiesiog maniakiškai išvaginėjama tų pačių komunistų, o tą bazę pūslėtomis rankomis kūrė „tarybiniai žmonės“, tai yra vargšai, sovietų spectarnybų ir nepamirštamo stalininio teroro įgąsdinti beteisiai žmonės. O šių dienų nomenklatūros veidmainystė prilygsta tam liūdnai pagarsėjusiam komunizmo kūrimui. Prisiminkime nusavintus indėlius, prisiminkime siaubingas privatizavimo aferas už „investicinius čekius“, ir dar prisiminkime, kad net komunistiniai vagys, nei šių laikų „atsivertėliai“ sukčiai niekada nesėdėjo kalėjime už milijonines vagystes... Teisėsauga prie jų niekada neprisiliesdavo net piršteliu.
Dabar jų klaniniai interesai įtvirtinti, dabar jie visi lenda po euro skėčiu, dabar jie ir toliau vaidins „demokratiškus“ ir skelbs „laisvos rinkos ekonomiką“. Iš tikrųjų tiek kartų Briuselyje kartoja išmoktas frazes ir toliau darys savo. Kaip sako patarlė: „Kiek vilką bešertum, vis vien į mišką žiūri.“
Tas saldus žodis „nacionalizacija“
Bolševikų perversmas Rusijoje prasidėjo nuo neregėto masto nacionalizacijos jau 1917 metais, pamynus demokratinę Vasario revoliuciją. Užgrobti bankai, pagal visus gangsterių metodus, iš tikrųjų ir davė pradžią vadinamajai „nacionalizacija“, kai visas turtas buvo susigrobtas neva „liaudies naudai“, bet žmonės mirė badu, o bolševikai lobo. „Nacionalizavę“ meno vertybių kolekcijas, taip pat ir muziejus, kurie ir taip buvo valstybiniai, bolševikai ciniškai kontrabandos būdu siuntė iš Rusijos meno šedevrus ir krovėsi milijonus. Kai vadinamaisiais Stalino „didžiosios kolektyvizacijos ir partinio valymo“ metais buvo paskelbta baisioji teroro akcija, ukrainiečių istorikų pavadinta „holodomoru“, tai bolševikų komisarai vaikščiojo po mirusių nuo bado žemdirbių trobas ir viską naršė ieškodami aukso.
Per 1940 metų stalininę okupaciją į Lietuvą buvo atneštas ir „nacionalizacinis principas“. Viskas buvo griebiama, vagiama ir atiminėjama „liaudies vardu“. Per daug nesivargindami, kas ir kuo galėjo būti blogas „tarybų valdžiai“, bolševikai griebė visus, iš kurių tik galėjo ką nors atimti. Maža to, kad apiplėšdavo, išveždavo ir į Sibirą tuos žmones. Tik vokiečių okupacija tada išlaisvino nuo to „nacionalizacijos“ siaubo, bet nacistiniai okupantai atnešė Lietuvos žmonėms ir naujų bėdų. Todėl lietuviai, vos vokiečiai spėjo pabėgti iš Lietuvos ir sugrįžo bolševikai, iškart sukilo, negalėdami daugiau ištverti nei nacių, nei bolševikų globos. Jiems atrodė, jei vokiečiams pasirodžius, pabėgo bolševikai, o vėl pasirodžius bolševikams, šįkart jau bėgo vokiečiai, taigi okupacijos turėjo pasibaigti, ir dabar reikia kovoti už laisvę, kad niekada čia nebūtų nei vienų, nei kitų „išvaduotojų“, kurie dar, laimė, susipeša, tarpusavyje. Bet su bolševikais vėl sugrįžo ir „nacionalizacija“. Ir tada jau įsidrąsinę po Stalino „sparneliu“ vietiniai stribai pradėjo plėšti, nuskurdusius, iškentėjusius pasaulinį karą, kaimo žmones, atiminėdami iš jų duoną, net žudydami, apkaltinę nebūtais nusikaltimais.
Šiandieninėje Lietuvoje, prisidengusioje „euro įvedimu“, išlikusi ta pati nacionalizacija.
Neobolševizmo grimasos
Bolševizmas, kaip ortodoksinė sistema, sunkiai artėjo prie naujovių. Pirmiausia, jam, užsidėjus demokratijos grimą, reikėjo išsaugoti savo siaubūno ir plėšiko dvasią. Sunku buvo rasti kaukę, kurią priderintum prie to tikrojo veido ir ji nekeltų įtarimo. Suprantama, ir šiandieninė „europeizuoto“ bolševizmo grimasa niekam nekelia didelio pasitikėjimo. Dar ir dabar, po visų skandalingų „prichvatizacijos“ istorijų, suprantama, gali laukti netikėčiausių „nacionalizacinių“ akibrokštų. Juk, kaip sakė rusų filosofas Nikolajus Bediajevas: „Leninui ir visiems jo pasekėjams visą laiką buvo svarbiausia valdžios problema.“
Aiškiau ir nepasakysi. Ekonomika paremta nacionalizacija, o nacionalizacijos be totalitarinės valdžios neįvykdysi. Tik sutelkęs rankose visą valdžią, gali nacionalizuoti. Tai yra nebaudžiamas plėšti, atiminėti, taip traktuoti įstatymą kaip nori, net jei jis visiškai tam prieštarauja, jei teisingai jo laikytumeisi.
Ar Vakarų valstybė taikoma nacionalizacija? Tai ypatingai retas atvejis. Jei nacionalizuojamas nusikalstamu būdu įgytas turtas, tai jis iš pradžių iš nusikaltėlio konfiskuojamas. Todėl to tikra nacionalizacija negali vadinti. Beje, didesnė dalis tokio turto išskirstoma nukentėjusiems atlyginant žalą. Vadinamoji „grynoji“ nacionalizacija labai retai taikoma todėl, kad negalint apkaltinti savininko nusikalstama veikla, jam tenka mokėti kompensaciją. Vakarietiškos nacionalizacijos atveju tai būtiniausia jo išlyga. Bet šito, kaip tik įmanoma vengiama, tai pačios nacionalizacijos, o ne atlygio už ją. Mat tie retoki vakarietiškos nacionalizacijos atvejai susieti su nemenkais skandalais, kai paaiškėdavo, kad savininkui, iš kurio nacionalizuotas turtas, išmokėta kompensacija kelis kartus viršydavusi jo realią vertę. Nesunku suprasti, kad būta slaptų susitarimų su valdininkais, taigi čia niekas nelikdavo nuskriaustas, nei savininkas, nei valdininkai, žinoma, nukentėdavo valstybė. Tad Vakaruose, vos iškilus nacionalizacijos klausimui, visada atsiranda kažkokia parlamentinė grupė, kuri užprotestuoja kompensacijai skiriamas iš valstybės iždo sumas. Ir galiausiai jokios nacionalizacijos nebūna. Išskyrus tuos atvejus, kai būtina išpirkti iš savininko istorinio paveldo objektus. Betgi ir tada tenka atsižvelgti į kainą, kurią mokėjo savininkas, į jo išlaidas į objektą, taip rinkos kainas, infliaciją ir t.t. Taigi nacionalizacija Vakaruose gana sudėtingas ir užsitęsiantis procesas, valstybinės institucijos kviečiasi didžiules grupes ekspertų.
O kaip neprisiminti man, rašant šias eilutes, nacionalizacijos, kurią įvykdė teismai, panaikindami mano 5 mln. 51 tūkst. litų vertės kreditorinį reikalavimą, kurį teisėtai įsigijau iš Vokietijos? Sutartį pasirašiau kartu su trimis advokatais notarinėje kontoroje. Taip pat neteisėtai skelbę bankroto bylą UAB „Lietuvos aidui“? Gal juos išgąsdino, o tai jokia paslaptis, kad skirčiau tas lėšas Valstybės laikraščio „Lietuvos Aido“ leidimui? Suprantama, prie biurokratinio godumo reikia pridėti ir šitokį motyvą. Ar gali būti bolševikinė nacionalizacija vykdoma iš gerų paskatų? Niekada šitokių dalykų nebuvo! Bolševikinės nacionalizacijos sietinos tik su turto grobimu.
Kaip neprisiminti Kurhauzo istorijos Palangoje? Juk, trumpai drūtai tariant, šio miesto savivaldybė jį paprasčiausiai nacionalizavo. O vieni iš jo savininkų, Jackų šeima, po keliolika metų trukusio teismų maratono, buvo prasčiausiai „mesti už borto“. Taigi teismai, atmetę savininko pretenzijas, gal tiesiog neišdrįso „pasišakoti“ prieš valdžią? O gal yra Lietuvoje toks teismas, kuris išdrįstų taip pasielgti? Grynai vardan teisingumo?
Jeigu tai būtų vienintelės bylos... Tai principas, tai dėsnis. Ta pati, senoji bolševizmo dvasia, išlikusi. Kokiais žodžiais jį besidangstytų, ją visada išduoda veiksmai.
Kurgi „juodieji sąrašai“?
Sovietų funkcionieriai kažkada gąsdindavo žmones, jei pamėgindavo paprieštarauti savavališkiems ar plėšikiškiems reikalavimams: „Pateksi į juoduosius sąrašus, ir mes visada tave atsiminsime. Tau visada bus blogai!“ Taip, tokie sąrašai iš tiesų būdavo. Jie būdavo saugomi kompartijos kanceliarijos, o dar blogiau būdavo, jei žmogus patekdavo į „juoduosius KGB sąrašus“. Tų žmonių likimas nepavydėtinas. Būdavo arba kurpiamos bylos, arba neretai tie žmonės apskritai dingdavo be žinios. Stalino laikais juk tai buvo ypač paplitusi praktika, o vėliau ji taip pat taikyta, tik jau ne taip dažnai. Jau vien „prasižengę“ komunistų partijai būdavo diskriminuojami, jiems nebūdavo leidžiama dirbti daugybės darbų, pagaliau ir pati kompartija ruošdavo „juoduosius sąrašus“ specialiosioms tarnyboms.
Suprantama, tie sąrašai egzistuoja ir dabar. Ir patekusiems į tuos „juoduosius sąrašus“, visur sudarinėjamos kliūtys, ką jie bedarytų, jie visaip persekiojami, jiems visą laiką gresia „nacionalizacija“. Tai kodėl jie neparodomi viešai? Kaipgi paaiškinti, kad prieškarinio Lietuvos prezidento Antano Smetonos anūkas taip ir neatgavo žemės nuosavybės senelio tėviškėje Ukmergės rajone. Neva dėl to, kad jis yra JAV pilietis... Šiuo atveju argumentas tiesiog juokingas. Bet tie, kurie išplėšė senelio žemę, jos nieku gyvu ir nepaleis iš savo rankų! Taip žinomas pianistas ir pasitraukė iš šio gyvenimo...
Aišku, yra ir kiti sąrašai, tai garbės sąrašai, į kuriuos patenka kilniausi, šviesiausi ir išmintingiausi mūsų tautos atstovai. Juose ir mūsų nepriklausomybės kūrėjai dr. Jonas Basanavičius ir prieškarinis prezidentas Antanas Smetona, žinomas ekonomistas Vaclovas Vaidotas, sukūręs litą, vieną stipriausių to meto pasaulio valiutų. Šitas „šviesos ir tiesos sąrašas“ būtų labai ilgas. Tik kodėl, kodėl tiek žmonių iš to sąrašo buvo bolševikų „juoduosius sąrašus“? Atsakymą juk mes visi žinome! Tie, kas atneša blogį, niekada nenorės gėrio, nes tai jų valdžia ir įtakai pati didžiausia kliūtis. Ir prisimenant didžio filosofo žodžius, tai jiems esminė valdžios problema. Dirba sau, bet ne Lietuvos žmonėms. Tikiu, kad kada nors išauš atpildo valandos. Tai, kas matoma kiekvienam žmogui, o jie dar apakę. Kodėl?
Atgal
