Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 02 07. Valstybių ir tautų interesai – sovietiniai?
Algirdas Pilvelis
Sovietų laikais buvo įvairių „taikos“ ir „paramos skurstančioms Afrikos valstybėms“ fondų, į kuriuos pinigai rinkti prievarta. Paprasčiausiai žmonėms išskaičiuodavo iš algos arba liepdavo nemokamai „į taikos fondą“ atidirbti šeštadienį. Sovietų Sąjunga skelbėsi remianti viso pasaulio vargšus! Vėliau, prasidėjus „perestrojkai“, tai yra jau griūvant Sovietų Sąjungai, ėmė aiškėti skandalingi dalykai. Labiausiai iš tų „fondų“ lobo sovietiniai funkcionieriai. Visoje Sovietų Sąjungoje keliskart per metus būdavo surenkama šimtai milijonų rublių, o Afrika kaip skurdo, taip skurdo...
Vėl draugai Afrikoje?
Sena „Afrikos draugystės“ istorija kartojasi ir šių laikų Lietuvoje. Ne veltui sakoma, kad „modernas“ yra tiesiog gerai primiršta klasika. Žinoma, šiuo atveju klasika su ženklu „sdelano v SSSR“. Ir šiandien mes neretai girdime mūsų politikus, kartojančius „paremkite vargšę Afriką“, lyg būtume patys turtingiausi pasaulyje ar turėtume atidavinėti šiam žemynui kokias nors moralines skolas.
Kuo gi norima pasirodyti? Galinga valstybe? Betgi ją iš tikrųjų ėda skolos. Kur gi ta pergalinga galiūnų eisena per pasaulį? Taigi valstybė, galinti suteikti pagalbą kitoms šalims, tikrai rodo savo galią, savo turtingumą, palyginti su vargšais.
Pavyzdžiui, Vakarų Europos valstybėse yra daug visokių savanoriškų rinkliavų, skirtų padėti neturtingoms trečiojo pasaulio šalimis, ir ta veikla dažniausiai rūpinasi visuomeninės organizacijos, o ne politikai. Ir labai reikšmingas dalykas yra tas, kad šitaip turtingosios Vakarų šalys sumoka moralinę skolą buvusioms savo kolonijoms. Vien Britų imperijai, buvusiai didžiausiai iš tokių valstybinių darinių visame pasaulyje, priklausė ketvirtadalis Žemės rutulio, ir joje gyveno 462 mln. žmonių. Ji valdė daugybę teritorijų Afrikoje ir Azijoje, beveik visą dabartinę Indiją ir Pakistaną. Ištisus šimtmečius laivais buvo gabenamas auksas, ypač iš Indijos. Iš Afrikos milijonais gabenti vergai į plantacijas, ten jie dirbo nemokamai. Prancūzijai taip pat priklausė didžiulės teritorijos Afrikoje, šiaurinė jos dalis ir daugybė valdų vakarinėje pakrantėje, visa Indokinija, kurioje dabar yra Vietnamas, Laosas, Kambodža. Ispanija valdė visą Lotynų Ameriką, išskyrus Braziliją, kuri priklausė portugalams, turėjo valdų Afrikoje. Nemažai kolonijų turėjo Portugalija ir Nyderlandai. Vien į JAV buvo įvežta 13 mln. vergų. Iš Afrikos šalių išvežta į vergovę 80 mln. žmonių. Taigi šios apiplėštos šalys skursta iki šių dienų, gal tik Indijoje ir Brazilijoje prasideda šioks toks ekonominis pakilimas.
Lietuva šimtmečiais nebuvo įkėlusi kojos į tas šalis. Ir kuo gi ji su jomis susieta? Čia bet kokie argumentai „už“ būtų absurdiški. Jei dalijamasi baltosios rasės atsakomybe, tai tokiu atveju esama užmaskuoto rasizmo, ir šitokia parama tampa žeminanti. Jeigu tai „bendro pobūdžio humanizmas“, tai kodėl joks konkretus humanizmas negalioja Lietuvos piliečių atžvilgiu? Kodėl gi mūsų žmonės savos valdžios vis labiau stumiami į vergovę ir dar jų piniginės nutreškiamos neva norint padėti Afrikai. Tik ta šalis gali pretenduoti į kilnumą, jeigu joje pačioje gerbiamos piliečių teisės, jeigu jos žmonės gyvena pasiturimai. Kitokiu atveju tai tik fariziejiška veidmainystė. Pirma, iš neturtingos šalies niekada nebus surinkta tiek paramos, kuri būtų bent kiek svaresnė, antra, visa garbė tenka politikams, tai yra „organizatoriams“, o ne žmonėms, kurie tas lėšas aukoja. Taigi brežnevinė „internacionalinė politika“ pas mus tikrai nepamiršta, ir ji tokia pat demagogiška. Mokiniai, matome, nenusileidžia savo mokytojams. Ne tik nenusileidžia, bet per dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų nepamiršo brežnevinio „internacionalizmo“ pamokų.
Kokių propagandinių tikslų siekė sovietų valdžia visą laiką rengdama „internacionalines“ rinkliavas? Pirmiausia, „išgydyti“ žmones nuo „nacionalizmo“, tai yra tautiškumo, nes už visas „laisvas tarybines tautas“ mąstė ir viską sprendė „centras“, tai yra Kremlius. Pagaliau žmonės, kurie buvo uždaryti nuo pasaulio „geležine uždanga“, aukodami savo pinigus „draugiškai Afrikai“, galėjo jaustis „tikrais pasaulio piliečiais“. Aišku, visi suprato, kokia tai parodija, taip pat suprato, kur keliauja visi „taikos fondų“ pinigai.
Taigi mūsų politikų „internacionalinė veikla“ yra tiesiog apgailėtina.
Didžiosios lenktynės su Brežnevo nomenklatūra
Be visos „internacionalinės“ veiklos, sovietinė nomenklatūra dar pasižymėjo stipriu polinkiu į feodalizmą. Maža to, žodžiais skelbdamiesi komunizmo, neklasinės visuomenės kūrėjais, patys komunistai arba jų partijos elitas feodalizmu rėmė visą savo gyvenimą, prisikūrę privilegijų, kokios seniai demokratiniame pasaulyje jau pamirštos. Kaip bebūtų, tačiau žmonių, kurie dar prisimintų viduramžius, jau kažin kada nebelikę. Jeigu sovietinis veikėjas pasidarydavo ministru, tai ir jo sūnus, savaime suprantama, gaudavo labai aukštas pareigas toje pačioje žinyboje. Taip vis labiau lyg piktžaizdė plėtėsi giminystės valdžia, galiausiai nekompetencija, piktnaudžiavimai tarnybine padėtimi, besaikis vogimas ir tai atvedė Sovietų Sąjungą prie žlugimo.
Ar šiandien nepanašus vaizdas ir mūsų valdžioje? Tik pasižiūrėkime, kiek „mažorinių vaikučių“ kartu su tėveliais veržiasi ir į Seimą, ir į Europos Parlamentą, ir kur tik nori. Vėl „sūnūs ir žentai“, visai kaip Brežnevo laikais. Vėl kaip anais laikais yra tik viena – „lovio partija“. Kadangi čia ir „kairė“, ir „dešinė“, ir konformistinis „centras“ laikosi labai vieningos programos ir pozicijos: „Valdžioje vien giminės!“ Šitaip „svetimų“ laipsniškai mažėja, nes pamažu auga vaikai. Netgi anūkai. Taigi Lietuvos valdžioje per dvidešimtmetį nomenklatūrinė sistema taip įsišaknijo, kad ten jau galime pamatyti net trijų kartų atstovus. O ką jau kalbėti apie „skraidančių sklypų“ epopėjas, vilų dygimą prie ežerų „už Europos projektų pinigus“...
Ir šiandien tie žmonės pasidarė tokie „geri“, kad nusprendė pamaitinti alkanus afrikiečius. Suprantama, ne už savo pinigus. Jei taip mylite Afriką, pakvieskite ją visą į restoraną ir sumokėkite iš savo kišenės už savo svečius! Mat labai akivaizdu, iš kur tas brežnevinis „internacionalinis gerumas“. Tiesiog norima pasirodyti pasaulyje labai demokratiškais ir humaniškais, kad taip nedvoktų viduramžių pelėsiais mūsų „žymieji“ politikai. Taigi ir jų „moderni“ filosofija, kuria jie taip didžiuojasi, iš tikrųjų skirta pateisinti feodalizmo, baudžiavos laikų liekanas.
Gerą širdį rodyk namuose, ne parodoje!
Iš tiesų, kaip Evangelijoje pasakyta, „geri darbai daromi taip, lyg kairė ranka nežinotų, ką daro dešinė. Tie, kurie tikrai rodo kilnumą, tai pirmiausia daro namuose, tai yra savo Tėvynėje. Ir niekada smarkiai tais dalykais nesiafišuoja, daro tai patys, o ne kitus agituoja, kad paskui pasipuoštų svetimomis plunksnomis. Ir būtent Lietuvoje to trūksta, būtent tikro patriotizmo ir nuoširdumo. Iš ko jau gali šito tikėtis, tik ne iš valdžios veikėjų! Tarp jų išties reta kilnių žmonių, netgi protingų retoka... Taigi mūsų politinė virtuvė dar gerokai dvokia pasvilusiu ir prisvilusiu Brežnevo laikų paveldu.
Lietuvoje esama ir kitokių pavyzdžių, kurie taip plačiai nereklamuojami, bet vis dėlto prisimenami, ir tie, kurių rankomis tai padaryta, suprantama, ir gerbiami labiau už tuos, kurie tik kitus moko. Kiek pastangų įdėjo mūsų rašytojas Tomas Venclova, gyvenantis Jungtinėse Valstijose, kad jo tėvo namuose būtų literatūros muziejus? Bet tai yra tikras nuopelnas, tikras kilnumas ir padorumas. Toks tarnavimas kultūrai mūsų laikais iš tiesų tampa aukščiausia nesavanaudiškumo apraiška.
Ar nebuvo kilniausi bei didvyriškiausi žmonės tie, kurie iš visų jėgų stengėsi, kad 1918 metais susikurtų nepriklausoma Lietuvos Respublika? Juk dr. Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, daugybę kitų šviesų mūsų patriotų, žmonės minės tol, kol bus gyva Lietuva. Taigi tokie žmonės tampa tikrai nemirtingi.
O štai brežneviniai „labdariai“ tampa tik pajuokos objektais, žmonės jais piktinasi arba šaiposi iš jų, o daugybė „žymių ir reikšmingų“ veikėjų iš „brandaus socializmo“ laikų pamiršti negrįžtamai. Kol buvo gyvi – apie juos tik blogai, o kai mirė – apskritai nieko.
Kilnumo stoka – visų bėda
Šiandien tenka stebėti, kad jau ištisi būriai tokių „veikėjų“, kurie tik kitus moko padorumo, o patys rūpinasi vien savimi ir niekuo daugiau, pradeda vis narsiau atakuoti net prezidento postą. Ir ką matome šiandieną vadinamųjų kandidatų pamažu tankėjančioje gretoje? Nė vieno solidaus žmogaus, nė vieno tokio, kuriuo iš tikrųjų būtų galima pasitikėti, ne vieno tokio, kurio neįtartum, kad po išrinkimo jis ims jau pūsti visai kitą dūdą. Žinoma, išskyrus dabartinę, baigiančią savo pirmą kadenciją mūsų Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Suprantama, jei Lietuvoje taip stokojama solidesnių politinių asmenybių, gal geriau tebūnie tai, ką iš tikrųjų turime?
Bet ar vien Lietuvoje taip stokojama? O gal ir pasaulyje panaši problema, tik gal ne tokiais mastais atsispindi? Juk iš tikrųjų, jei ir visame pasaulyje kilnumo ir didelės išminties būtų tiek, kad nors tvoras tverk, ar kas nors taip vertintų tuos dalykus?
Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kurioje gyvena 62,5 mln. žmonių, dabartinis prezidentas Fransua Olandas, jei kuo ir geba pasižymėti, tai tik mokesčių sistema, privertusia iš šalies pabėgti nemažai menininkų, į sunkią ekonominę padėtį įstūmusia nemažai futbolo klubų, pagaliau visiškai nekontroliuojamu ir nuolat augančiu nedarbu, skandalingu paties prezidento asmeniniu gyvenimu... Nejaugi tokioje didžiulėje valstybėje, turinčioje vienos seniausių Europos kultūrų ir dviejų šimtmečių demokratijos tradicijas, neatsirado tinkamesnio kandidato? Juk net triukšmingas, per visą pasaulį nuaidėjęs Prancūzijos prezidento apsižodžiavimas su legendiniu aktoriumi Žeraru Depardjė buvo daugiau skirtas nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų, su kuriomis šalies vadovas susitvarko labai sunkiai arba tai jam visai nepavyksta.
Neatsitiktinai pradėjo kilti buvusio prezidento Nikola Sarkozi reitingai - tai iš pradžių ir jam pačiam buvo šiek tiek netikėta. Ir dabar buvusio prezidento reitingai jau aukštesni už esamojo. Politikos apžvalgininkai tą reiškinį net pavadino „sarkonostalgija“, o to socialinio reiškinio priežastys net labai aiškios. Žymi politinė asmenybė pradeda gožti tipišką vidutinio lygmens valdininką. Pasaulyje tokių pavyzdžių rastum nemažai, iškiltų tokie skirtumai, kai šaliai vadovauja „aplinkybių iškelta asmenybė“ ir kai aukščiausiu vadovu tampa tas, kuris to iš tikrųjų vertas. Bet kartais toks istorinis sudėliojimas į vietas gali ir brangiai kainuoti...
Mūsų didžioji bėda vis dėlto sovietmečio palikimas. Ir ne raudonos spalvos komunistų partijos propagandinės knygelės, Lenino raštai – tai buvo labai paprasta nurašyti į makulatūrą. Didžioji mūsų bėda archajiški ir barbariški brežneviniai papročiai. Deja, jie labiausiai būdingi tiems, kurie save vadina „elitu“ ir netgi „valstybininkais“. O kurlink nuriedėjo Sovietų Sąjunga su tokia valdymo sistema, parodė didžiausias pasaulio istorijoje įvykęs valstybinis kataklizmas.
Nedidelėse valstybėse tokie kataklizmai, kaip rodo, istorija gali būti ir labai pražūtingi. Ir tai yra mūsų pilietinė atsakomybė, ir mūsų supratimas, koks iš tikrųjų turi būti valstybė gyvenimas.
O žvelgiant į tolesnę ateitį, dar po vienos kadencijos, Lietuvai vadovauti galėtų Vygaudas Ušackas, puikus ne vien Lietuvoje žinomas diplomatas. Gavęs nemažai įvairių šalių valstybinių apdovanojimų, jis įrodė, kad puikiai orientuojasi užsienio politikoje, pagaliau yra įgijęs joje didžiulės patirties. Lietuva dabar sunkioje padėtyje, tad pats svarbiausias dalykas išlaikyti teisingą, mūsų valstybei naudingą tarptautinės politikos kryptį, gebėti rinktis tokius sprendimus, kurie negrėstų sunkiais padariniais. Geras esamos situacijos vertinimas ir politinis toliaregiškumas. Kiek nedaug tereikia... Tai gebančių žmonių ir visame pasaulyje esama ne tiek jau daug. Tačiau lietuvių tauta nėra netalentinga.
Atgal
