Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 02 14. Nelaimės kranklių aukštosios politikos pilotažas
Algirdas Pilvelis
Politikos žiaurumas dažnai pasireiškia tuo, kad aukščiausią šalies valdžią per savo statytinius stengiasi užgrobti įvairios neaiškios grupuotės, dažniausiai oligarchinės. Jau tokių statytinių atsiradimas nedviprasmiškai rodo, kad ta tikroji ir slaptoji valdžia turi pakankamai priežasčių nesiviešinti ir dangstytis demagogijos „perlais“ besižarstančiomis marionetėmis. Kokią gi valdžią atneša ant pečių marionetės? Tai daugiau primena sąmokslą „demokratijos sąlygomis“, nes demokratija taip pat galima manipuliuoti, jei tam skiriami didžiuliai pinigai.
Kaip tokia padėtis Lietuvoje klostosi prieš artėjančius prezidento rinkimus. Jie vyks tik gegužės 11 dieną, dabar dar vasario mėnuo, pozicijos, tai yra opozicija dabartinei Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei išsidėsto lyg mūšio lauko sąlygomis. Ir čia netgi politologai, kurių nuomonės taip dažnai išsiskiria, yra beveik vienbalsiai – laukiama arši kova, kokios dar nebuvo. Ir suprantama, bus ir tai, apie ką dabar atsargiai nutylima – „juodosios technologijos“ veiks visu tempu, „kortas dėlioti“ bandys ir oligarchai.
Ir tam priežastys yra dvi. Pirmoji priežastis, kad dar niekada nebuvo tokio stipraus kandidato, galinčio išlikti prezidentu antrai kadencijai, kaip dabar Dalia Grybauskaitė, todėl prieš tikrą favoritą bando susitelkti galingi varžovai. Politiniai varžovai, gal ir taip, tik kyla kuo rimčiausių abejonių – ar tikrai politikai. Antroji priežastis, kad „senos tvarkos“ šalininkai jau neslepia, kad dabartinės Prezidentės asmenyje mato ne vien politinį varžovą, bet ir tikrą priešą, keliantį grėsmę korupcinei, savų ryšių klanu paremtai sistemai. Lozungai, susieti su „teisingumu“, bet su jokiu tikruoju teisingumu neturintys nieko bendro, labiau primenantys demagogijos frontuose bildančius propagandinius būgnus... Taip juodinimo ir išpuolių kampanijos, skleidžiami gandai, kad „krenta“ Dalios Grybauskaitės reitingai, nors taip nėra. Pateikiami apklausų duomenys, nors tokio pobūdžio apklausomis tiki retas Lietuvos pilietis. O kai kurie išpuoliai prieš Prezidentę primena stalininės „raganų medžioklės“ metodiką, kurią taip puikiai įsavinęs ne itin gražia patirtimi sovietinės valdžios struktūrose pagarsėjęs Artūras Paulauskas. Suprantama, iš ko gi kito laukti tokių dalykų? O kiek visokių „teisybių“ paskleista apie „raudonąsias Dalias“, ir net gerokai persistengta, nes dabar jau kone mažai vaikai mato, kad tai elementariausia šios ne itin švarios prezidento rinkimų kampanijos dalis.
Kur nutaikomos „juodosios technologijos“?
Pirmiausia, tokių triukų politikoje griebiasi silpniausi varžovai, nes jiems garbingu būdu laimėti neįmanoma. Taigi silpnesniam kur kas daugiau paskatų bet kokiose varžybose būti negarbingu. Pagaliau tai, kas svarbiausia. Paprastai tokie „kandidatai“ – bet kur, bet kurioje šalyje, visur ir visada ieško suinteresuotų juos „stumti“ globėjų. Ir istorijoje tam yra liūdnų pavyzdžių. Netgi tragiškų. Hitlerio atėjimą į valdžią rėmė karo pramonės koncernai, ir jiems jo „kovingos“, tiesiog beprotiškos idėjos, buvo ir rinka, ir pastovus užsakovas. Siaubingas karas, žudynės apėmė visą Europą ir Rusiją. Stalino atėjimas į valdžią Rusijoje... Jis taip yra pasakęs: „Liaudis balsuoja, o rinkimus laimi tas, kuris skaičiuoja balsus.“ Kalbėjo jis ir apie tai, kad „rinkimus laimi pinigai“. Ir jis žinojo ką sako, tai yra tokia patirtimi naudojosi. Netgi „vidiniame“ partijos balsavime, nes aukščiausią šalies vadovą, tai yra generalinį kompartijos sekretorių rinko ne liaudis, jis taip „suskaičiavo“ balsus (per savo statytinius), kad sugebėjo praeiti į antrą turą kartu su Levu Trockiu. Suprasdamas, kad jam pralaimės, jis paprasčiausiai papirko kai kuriuos jo šalininkus. Ir tai buvo siaubingos, dar neregėtos žmonijos istorijoje, diktatūros pradžia. Buvo nužudytas ir tas pats Trockis, atliktas partijos „valymas“, tai yra sušaudyti „nelojalūs“ komunistai, į Sibiro lagerius ištremti milijonai niekuo nekaltų žmonių. Taigi šiurpieji XX amžiaus istoriniai įvykiai neatsirado „iš niekur“ visiškai neatsitiktinai jų priešaušriu buvo „juodosios rinkimų technologijos“. Jos į valdžią atvedė tikrus politinius siaubūnus, ir tiek Rusijos, tiek Vokietijos diktatorius buvo vadinami „žmogėdromis“.
„Juodosios technologijos“, kaip rodo istorija, į jos areną teigiamų personažų neatveda. Senovės Romoje šitaip į valdžią ėjo žiaurieji Neronas ir Kaligula.
Lietuviškas oligarcho ir sovietų funkcionieriaus duetas
Aktyviai Lietuvos politikoje dalyvaujantis multimilijonierius Tautvydas Barštys, vėl bando remti „politinę figūrą“, tai yra nuo prezidentinių ambicijų nerimstantį Artūrą Paulauską. Štai jį kaip tik ir sunku pavadinti politiku. Nebent jis pats save tokiu laiku, kad prisidėjo nuverčiant Baltarusijos prezidentą Stanislavą Šuškievičių, taip palengvinęs Aleksandrui Lukašenkai ateiti į valdžią? Čia vėlgi, galima sakyti, įgyta „juodųjų technologijų“ politinė patirtis, taigi jau toks A. Paulausko vaidmuo rodo, kokiu „sąžiningu“ politiku jis pasirengęs būti.
Tolesnė jo politinė karjera buvo išties savotiška. Gan sėkmingai varžęsis rinkimuose su Valdu Adamkumi, bet vis dėlto pralaimėjęs, matyt, nusprendė, kad tokia jo aukšta pozicija tai tik jo „politinio genijaus“, o palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka. Tuo metu su populistiniais lozungais pasirodęs, mažai kam žinomas, visai naujas politikas, patraukė nemenkos rinkėjų grupės dėmesį. Taip gavęs didžiulį politinį kapitalą, jis įkūrė vadinamąją Naująją sąjungą, ir labai sėkmingai rinko balsus į Seimą. Štai čia ir pradėjo aiškėti, koks jis politikas, tai yra visai ne politikas. Taip ničnieko valdžioje ir nenuveikęs, kam bevadovavęs, ir buvęs net Seimo pirmininku, jis iššvaistė visą politinį kapitalą. Jo partija išnyko „kaip dūmas neblaškomas vėjo.“ Lyg kazino būtų viską išlošęs, paskui vėl pralošęs, taip nieko ir nesugebėjęs padauginti ar bent išsilaikyti kokiose nors politinėse pozicijose. Rinkėjai teprisimena vieną jo darbą, ir tą vis dėlto nuveiktą vėjo (kaip jis pats teigė). Tai ta garsioji jo virstanti tvora Tarandėje. Daugiau niekas nieko negalėtų prisiminti. Dar jo bėgiojimai iš vienos partijos į kitą, kad prasmuktų į Seimą. Dar ir šiandien žmonės kvatojasi, prisiminę jo „kultinį“ lozungą: „Nusipelnėme gyventi geriau!“ Po tokios gi „svaiginančios“ karjeros vis dėlto būtų geriau lindėti krūmuose ir niekur nesirodyti.
Dabar gi prieš Dalią Grybauskaitę jis pasirinkęs savotišką taktiką, tai yra vis bando ją iškviesti į „debatų dvikovą“. Nesunku būtų numatyti ir scenarijų: kaltinimai plius populistiniai lozungai, kuriais bandytų apeliuoti į žemiausios kultūros žmones, tai yra vadinamąją „runkelių masę“. Nebent užsidėtų suplėšytus jūreiviškus marškinėlius ir išsitatuiruotų ant krūtinės, didžiosiomis raidėmis, žodį TEISINGUMAS.
Tai kuo gi jis dar gali remtis? Jei remtis, tai tik rėmėju! Tik oligarchu Barščiu. Suprantama, pinigų rinkimams užtektų, juo labiau, kad kažkada buvusi Naujoji sąjunga jau buvo įkliuvusi bepapirkinėjanti rinkėjus. Tais pačiais nešvariais dalykais susitepę ir Viktoro Uspaskicho „darbiečiai“, kaip žinia, A. Paulauskas kaip tik toje aplinkoje ir „sukasi“. Žinant tokias „metodikas“ ir jo „globėjus“ yra ir ko sunerimti.
Apie T. Barštį sakoma, kad jis yra „prieštaringos reputacijos“, tiek jo įmonių pirkimai ypač žemomis kainomis, tiek jo užsispyręs noras paneigti, kad jam priklauso „Kauno“ viešbutis... Kas iš tiesų už visko slepiasi? Tiek sąsajos su ginklų prekyba per statytinius... Žinoma, pats T. Barštys turi universalų atsakymą į tokius klausimus: čia jį šmeižia jo politiniai priešai, ir jis neturi laiko atsakinėti į „tokias nesąmones“. Sprendžiant iš jo atsakymo, turėtų būti labiausiai skriaudžiamas žmogus Lietuvoje.
Bet visada prisiima reikšmingą pozą, ypač kai skrenda į Vilnių nuosavu malūnsparniu pietauti. Tai labai nevykęs būdas įsigyti platesnės rinkėjų masės populiarumą, bet juk į prezidento rinkimus stumiamas A. Paulauskas.
Pagaliau per oligarchinius „mockinius“ LNK ir BTV televizijos kanalus platinama dezinformacija apie keistai „krentančius“ Dalios Grybauskaitės reitingus, verčia rimtai suklusti. Argi čia ne grupės oligarchų sąmokslas, bandant vietoje mūsų Prezidentės prakišti „savą žmogų“?
Kita vertus, ar ne pats laikas išsiaiškinti su tais slaptais politikų finansavimo šaltiniais ir juos paprasčiausiai uždrausti. Ne dėl akių, o iš tikrųjų.
Socdemų dueto blizgesys ir skurdas
Dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius jau net neslepia, kad „prastūmęs“ į prezidento postą Zigmantą Balčytį, turės rankose „visą valdžią“, dėl to „nepaprastai daug“ nuveiks Lietuvai. Sunku pasakyti, ką konkretaus nuveiktų su „kišeniniu prezidentu“, pagaliau tai kertasi su elementariausiu demokratijos pamynimu. Ar gali būti Lietuvoje akivaizdžiai partinis ir partinę dūdą pučiantis šalies vadovas? Padaugėtų tik politinių intrigų, ir pačioje partijoje, bet tik ne stabilumo Lietuvoje. Juo labiau, kad pačioje socialdemokratų partijoje stengiasi iškilti „nauja grupuotė“, tai yra gerai žinomas Gedimino Kirkilo ir Juozo Bernatonio duetas. Jei jie su savo šalininkais įvykdytų „vidinį perversmą“, tai iš tokio stabilumo galėtum vien pasijuokti. Jokios realaus pagrindo socialdemokratų skelbiamam stabilumui nėra. Tai tik rinkimų burbulas. Pagaliau kaip tik jie ir bus labiausiai linkę derėtis su kai kuriais „palankiai nusiteikusiais“ oligarchais. Rusijos prezidento Vladimiro Putino metodas, turinčio oligarchų „priešų“ ir oligarchų „draugų“, bet su pačia oligarchija nekovojančiu. Taigi prie politinio nestabilumo prisidės ir „putinizmo“ politika. Ir kuo labiau svyruos socdemų pamatai, tuo didesnės įtakos įgys tie patys oligarchai, ir būtent tuo atveju, kai A. Paulausko „korta“ bus beviltiškai mušta.
Vilniaus „reformatoriaus“ didysis žygis
Nedaug kam kyla abejonių, kad Vilniaus merui Artūrui Zuokui kur kas daugiau šansų dviračiu nuvažiuoti į Mėnulį negu tapti prezidentu. Tačiau kažkodėl paskelbtas gandas, kad būtinai bus antras turas, kuriame varžysis A. Paulauskas su A. Zuoku. Sunku įsivaizduoti, kokia „garbinga“ būtų šių dviejų Artūrų dvikova. Jei tik ji būtų įmanoma!
Tačiau A. Zuokas stengsis kiek įmanoma nuvilioti rinkėjų balsų nuo Dalios Grybauskaitės, taigi jis kol kas tik oligarchų pagalbininkas. Tačiau jis šitaip ruošia dirvą kitiems rinkimams, kuriuose turėtų varžytis su Vygaudu Ušacku. Turėdamas finansinį ir viešųjų ryšių pranašumą, jis tikėtųsi juos laimėti. Tai būtent tie koziriai, kurie stipriausi oligarchinėje sistemoje. Ir jei jam tai pavyktų, tai vėlgi su oligarchais jis lengvai sueitų į derybas, ir jiems jo pergalė būtų ne karti piliulė, o tik „dar viena galimybė“.
Matome, kad archajiškosios, su sovietinės nomenklatūros kvapeliu, politinės jėgos taikosi iš karto į dvejus rinkimus.
Tiesos pergalė būtina!
Tos „juodosios technologijos“ neretai Lietuvoje pavadinamos „aukštuoju politikos pilotažu“. Aukštasis pilotažas vištidėje nuo laktos ant laktos? Politinio posto uzurpacija, perduodant jį „slaptų veikėjų“ kontrolėn? Dar didesnė neskaidrių pinigų apyvarta? Štai ką žada tokių „kandidatų“ veržimasis į valdžią.
O Lietuvai reikia permainų. Ir būtent tai yra aukštasis politinis pilotažas. Ir su tuo sutiks kiekvienas. Lygiai taip pat kiekvienas sutiks, kad tai vis dėlto mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės sugebėjimai.
Suprantama, pagal sugebėjimus ir uždaviniai. Ir ne intrigose ir „juodosiose technologijose“ ji įgudusi. Jos laukia sudėtingi politiniai uždaviniai. Lietuvos žmonės turi parodyti pasitikėjimą ir ją palaikyti, nes pagaliau jie turi savo Prezidentę.
Taigi būtina pradėti puolimą prieš korupciją, tai yra pradėti kontroliuoti teismų sistemą, įtraukiant į jos funkcionavimą žinomus žmones. Pagaliau reikia inicijuoti įstatymus, kurie sustabdytų antstolių savivalę. Pagaliau paskelbti rimtą karą kontrabandai. Tai ir labai opios, ir labai sunkiai išsprendžiamos problemos Lietuvoje. Bet būtent Dalia Grybauskaitė jau turi ir pakankami patirties, ir pakankamai ryžto, kad Lietuvoje pagaliau prasidėtų pokyčiai į gera. Ne ataskaitose, o tikrovėje.
Atgal
