Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 01 27. Nepraraskime vilties
Algirdas Pilvelis
Kodėl sakoma, kad viltis apleidžia paskutinė? Bet kai ir ji neišvengiamai tolsta, kas gi tada belieka? Iš ko gali atsirasti nauja viltis? Ir kas gi tie juodi paukščiai, kurie ant sparnų nusineša paskutinę viltį? Nelaimės krankliai? Ir išties apima didžiulė neviltis, kai matai naikinamą ir žlugdomą, skolose skandinamą Valstybę, keliaklupsčiaujančias prieš „stebuklingus“ skandinaviškus bankus vyriausybes, kai pajunti lėtą mūsų Valstybės agoniją... Norisi paklausti: kas už viską atsakys? Kas atsakys už atimtą viltį? Kas atsakys už tą griovimą? Ir jis atėjo su „auksiniu pažadu“, palaikomu mūsų vyriausybių, visų Lietuvos banko vadovų. Ir kaip nusikratyti to akmens po kaklu, tempiančio į skolų pelkę?
Kaip nusikratyti ir kitos negerovės, tempiančios Lietuvos viltis į patį pelkės dugną, – teismų korupcijos? Juk ta kita blogojo medalio pusė - dar juodesnė, nes žmonėms tenka ieškoti teisingumo. Tačiau jo taip ir nesurandama, maža to, gal net galutinai nutolinama viltis. Kadangi tenka bylinėtis ir su tais pačiais bankais, - teismai tiesiog nedrįsta priimti jiems nepalankių sprendimų. Teismai tarnauja stambiam pinigui, Seimas priima tokius įstatymus, kurie reikalingi skandinavų bankams tarnaujančiai Vyriausybei, nes kitaip ir neįmanoma. Juk Vyriausybę formuoja Seimo dauguma, tad ir dirba savo sukurtai Vyriausybei. Taigi nedemokratiški įstatymai, plius korupcija ir parsidavimas.
Skandinavų „stebuklai“
Lietuvoje veikia net trys skandinaviški bankai ir du jų filialai. Tai SEB, „Swedbank“ ir DNB, o „Nordea“ ir „Danske Bank“ kaip filialai. Iškart Lietuvoje plačiai paskleistas jų „stebuklų“ mitas. Neva jie gelbėsią Lietuvą nuo kažkokių „nežinomų pavojų“ ir visur kiekviename žingsnyje lyg medelius sodins „skandinavišką patikimumą“. 2001 metais už juokingą 150 mln. litų sumą buvo parduotas Lietuvos taupomasis bankas tuometiniam „Hansabank“. Vėliau jis pasidarė „Swedbank“. Taip Lietuvos valstybė visiškai nustojo kontroliuoti savo finansus. Ir koks gi rezultatas?
Žinoma, skelbiama, kad nuo 1999 iki 2008 metų investicijos skandinavų bankų dėka išaugo 7,6 karto. Investuota 38 mlrd. litų. Giedami ditirambai, kaip puikiai padėta įsavinti ES lėšas. Bet tai tik ditirambai, matyt, pačių bankų reklamos skyriuose sukurti savigyros himnai.
Pirmiausia per tą laiką 22 proc. išaugusio BVP metinis finansavimas buvo didinamas po 2,8 karto. Ir tai pagaliau atnešė 129 infliaciją, kaip teigia nepriklausomi ekonomistai. Taigi visiškai nuvertėjo žmonių indėliai, nepaliaujamai kilo nekilnojamojo turto kainos.
Galiausia kas atsitiko? Žmonės už indėlius gaudavo vis mažesnes palūkanas, nekompensuojančias infliacijos. Šitaip bankai neva stabdė infliaciją, kurią patys ir sukėlė. Nepaliaujamai brango bankininkystės paslaugos. Pagaliau 2008 metais paskolos buvo smarkiai apribotos, iki keliolikos procentų padidintos palūkanos.
Kas gi atsitiko? Ogi paprasčiausias Lietuvos ekonomikos apiplėšimas. Susidūrusios su tokiomis griežtomis sąlygomis, pradėjo viena po kitos bankrutuoti smulkaus ir vidutinio verslo įmonės. Pririštos prie bankų, jos pagal savo apyvartą tegalėjo atsiskaitinėti su jais „senomis sąlygomis“, tie „nauji“ reikalavimai tapo joms tikra pražūtimi. Pašoko nedarbas, o daugybė žmonių, atsidūrusių gatvėje, buvo tų pačių bankų klientai, buvo paėmę būsto ar vartojimo paskolas. Suprantama, praradę pajamas, prarado ir turtą, kurį ir perėmė bankai, įvertindami kelis kartus mažesne kaina.
Pagaliau ir dar vienas dalykas, kuris yra esminis. Nuo 2009 metų skandinavai sumažino savo bankuose indėlių sumą net 33,5 proc. Tai reiškia, kad pinigus imta milijardais vežti iš Lietuvos ir jų išvežta net 13,1 mlrd. litų.
Pagaliau skandinavų bankams Lietuvoje priklauso 90 proc. viso bankinio turto, tai reiškia, kad jau visa ekonomika. Ir taip visa valstybė tapo „skandinaviško stebuklo“ įkaitu. Ir tai galingos finansinės struktūros, pavyzdžiui, Norvegijos DNB priklauso turtų už 2 trilijonus norvegiškų kronų.
Auksinis Buratino medis
Kokiu gi stebuklingu principu veikia didieji bankai, ne vien skandinaviški? Vadinamojo „auksinio Buratino medžio“, arba nesamų pinigų pavertimu tikrais, tai jau ne kartą įrodinėjo žymiausi pasaulio ekonomistai. Pirmiausia banko skolinami pinigai nėra padengti jokiomis vertybėmis - nei auksu, nei kokiais kitais vertingais daiktais, nei prekėmis, nei nekilnojamuoju turtu, nei žeme, nei dar kokia nors vertybe. Tik išėję iš banko, panaudojami ir „investuojami“ naudingoje veikloje, jie tampa realiais, ir tik už perėjusius per sistemą „ bankas – paskola – skolininkas – gražinimas ir palūkanos – bankas“ galima kažką realaus įgyti, ir tik tada jie įgyja vertę. Juk kas atsitiktų bankui, jei visi staiga nuspręsti paimti savo indėlius? Jis bematant žlugtų. Tai reiškia, kad nepaisant pelno, jis iš tikrųjų neturi tiek realių pinigų. Tik dalis jo pinigų yra realūs. Taigi šitaip verslininkai bei darbo žmonės iš tikrųjų kuria bankui pinigus, kurių jis neturi, ir įvykdę įsipareigojimus, paverčia virtualius pinigus kažkuo realiu. O jų vertė dar labiau išauga, kai prasideda įmonių ir privačių klientų bankrotai. Tada bankas paskelbia apie ‚blogas paskolas“, paskui vėl pradeda sukti ratą, neva „gelbėdamas ekonomiką“, bet iš tikrųjų iš naujo „numelždamas karvutes“. Taip kai kurie bankai po vadinamųjų „krizių“ neįtikėtinai pralobsta, net jei kai kurie jų bankrutuoja. O pastaruoju atveju nukenčia indėlininkai, kuriuos turi gelbėti Valstybė, vėlgi iš tų pačių bankų už dideles palūkanas skolindamasi pinigų. Juk ne veltui Rotšildas dar 1790 metais yra pasakęs: „Duokite man teisę leisti ir kontroliuoti valstybės pinigus, o jau kas leidžia įstatymus, man visiškai nesvarbu.“
Lietuvos prasiskolinimas ir reikalingiems dalykams, ir visiškai nebūtiniems, netgi nebūtiems, vien kaip korupcijos padarinys, jau pasiekęs 52 mlrd. litų. Juk ta ankstesnioji skola vis auga, mat pinigai paimti už didžiules palūkanas. Štai ir visas „stebuklingas modelis“.
Ir visi „stebuklai“ remiasi tik buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko Reinoldijaus Šarkino „odėmis“ skandinavų bankams, juk jo kadencijos metu visas tas „skandinavų stebuklo“ modelis įtvirtintas. Ar ne jis pats kalčiausias? Ne, jis tapo nebyliu atpirkimo ožiu, 2011 metais tyliai pasitraukė iš pareigų, sulaukęs už tokią „bankininkystę“ nemažai priekaištų. Suprantama, kad jo niekas nebaudė, juk visas vyko su aukščiausių valstybės vadovų ir parlamentarų žinia. Atsirado naujas valdybos pirmininkas - Vitas Vasiliauskas, neva būsiantis „demokratiškesnis“ ar kažkas panašaus... Suprantama, tai buvo tik triukas, Juk negalima pagrindinio propagandisto poste laikyti žmogaus, kuris jau nustojo būti populiarus. Ir pokyčiai prasidėjo tiek keistoje „Snoro“ istorijoje, tiek nepaprastai išaugus bankų asociacijos pirmininko Stasio Kropo vaidmeniui. Jis, gindamas skandinavų bankų interesus, ramiausiai šantažuoja Vyriausybę, grasindamas, jeigu ji sumažins pelno mokesčio atidėjimo lengvatas dėl praėjusių metų nuostolių, tai skandinavų bankai, praktiškai jau perėmę visą Lietuvos ekonomiką, visiškai pasitrauks iš Lietuvos, palikę čia tik „filialus“, tad visi reikšmingi sprendimai bus priimami Stokholme ar Osle.
Taigi nieko keista, kad S. Kropas, neužverdavęs buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės kabineto durų, įgijo tiek įtakos. Ir kas kam vadovavo? Štai nuo 2013 metų liepos 10 d. V. Vasiliauskas paskiria I. Šimonytę savo pavaduotoja... Taigi matome, kaip bankų valdžia tik stiprėja.
Tylioji (ne)teisingumo zona...
Ir tokius modelius, kur veikia savi interesai, matome visur, kiekviename žingsnyje, kur reikalas siejasi su pinigais ar įtaka. Lietuva yra amžinų ginčų ir ekonominės savivalės šalis, tad čia teisingumas - arbitražinis, ko gero, labiau būtinas negu bet kurioje kitoje šalyje. Bet čia aukščiausių teisėsaugos vadovų postai paskirstomi taip, kad viskas atitiktų kažkieno interesą, kažkas taptų kažkieno valios vykdytoju, o didžiulė korupcija maskuotų ir ne ką mažesnę nekompetenciją.
Kodėl Lietuvoje žmonės nepasitiki teisingumu? Kaip galima pasitikėti tuo, ko nėra?
1998 metais lapkričio mėnesį konservatorių partijos vadovybė eiliniame suvažiavime nusprendė uždaryti „Lietuvos Aidą“, Valstybės laikraštį, kurį 1917 metų vasario 28 įsteigė dr. Jonas Basanavičius, vyriausiuoju redaktoriumi dirbo būsimas Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Taip turėjo išnykti ištisa Lietuvos istorijos dalis, juk Valstybės laikraštyje buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas!
2000 metais, skatinamas vien noro išgelbėti šį unikalų leidinį, nusprendžiau, nepaisydamas sunkios dienraščio ekonominės padėties, įsigyti jo akcijas iš pagrindinio akcininko Sauliaus Šaltenio. Taip tapau vieninteliu jo leidėju ir iki šios dienos leidžiu jį be jokios pašalinės pagalbos. Politikams jis buvo nereikalingas... Ir vienintelis politikų „dėkingumas“, kurio susilaukiau, buvo išpuoliai ir teismai. Lygiai tiek pat jiems rūpėjo ir teisingumas...
O paskui susilaukiau ir dar didesnės neteisybės. Gavau Apeliacinio teismo sprendimą - neskundžiamą, kuriuo naikinamas 5 mln. 51 tūkst. litų mano kreditorinis reikalavimas UAB „Lietuvos aidui“. Neva rasta kažkokia „senatis“. Sprendimas buvo priimtas už akių, tad į kokias aplinkybes atsižvelgė teismas, net nereagavęs į mano primygtinius prašymus dalyvauti teismo posėdžiuose?
O motyvus bene geriausiai išsakė „kitos pusės“ advokatas Olegas Urbonas, atviru tekstu išdėstęs: „Tu visko neteksi ir visas bylas pralaimėsi. Aš mokiausi kartu su Gintaru Kryževičiumi.“ Ką gi reiškė toks įspėjimas, nors iš tikrųjų tai buvo atviras grasinimas? Ar ne korupcija? Ir kas gi tada įtakoja teismus, kas priima realius sprendimus, jei įstatymus gali pasukti, kaip tik patinka? Jei tik juos reguliuoja „galingų žmonių“ interesai?
Gal teisėjai bijosi Olego Urbono vien dėlto, kad jis mokėsi kartu su dabartiniu Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininku? Ir kiek dar „įtakingi žmonės“ pagal savo dūdelę šokdins teismus, kiek dar šešėliniai veikėjai įtakos visas kitas gyvenimo sritis. Tačiau tokiame pokalbyje nugirsta G. Kryževičiaus pavardė tik įrodo, kad mes gyvename feodalinio tipo valstybėje, kurioje įstatymas - „didelis ponas“ ar jam artimas žmogus.
Taigi bylą teks atnaujinti, tik kas apdraus nuo „įtakos žmonių“ kišimosi? Juk tai - Lietuvos kasdienybė!
Kurlink juda marionetės?
Vis dėlto keista, kad į reikšmingus teisėsaugos postus patenka toli gražu ne visada kompetentingiausi žmonės. Kodėl? Juk kompetentingam žmogui lengviau kovoti su korupcija! Ir būtent kompetencija yra didžiulis bei pavojingas korupcijos priešas.
Aš nekalbu apie tai, kad į aukščiausius teisėsaugos postus skiriami visiškai nekompetentingi teisėjai. Tai būtų pernelyg kvaila ir akivaizdu, tai reikštų parodyti visiems, ką taip uoliai norima paslėpti. Korupcija veikia kitais metodais: užtenka nustumti į šalį itin kompetentingus. Ir gal daugelis žmonių to nepastebės?
Kodėl, pavyzdžiui, Aukščiausiojo Teismo pirmininku negalėjo būti paskirtas teisės profesorius Armanas Abramavičius? Kodėl ieškoma kandidatūrų tarp lojalių tarnautojų? Ir kodėl vienam tokiam tarnautojui beveik iškart (esant tik vienerių metų pertraukai) duodami du labai reikšmingi postai? Kas gi taip susigriebė centralizuoti teisėsaugą ir kokie pogrindiniai „leninai“ vadovauja visai teisingumo sistemai?
Tai kokia gi teisingumo ir padorumo viltis Lietuvoje, kuri skelbiasi demokratine valstybe? Juk kas iš lietuvių nenorėtų gyventi demokratiškoje šalyje? Juk tai - mūsų, visų Lietuvos žmonių, valia. O korupcija yra pats baisiausias pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių.
Neseniai Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo, kad teismų darbe, turėdami bent patariamąjį balsą, turėtų dalyvauti žinomi Lietuvos žmonės, intelektualai, tie, kurie yra nusipelnę pasitikėjimo savo sąžiningumu. Todėl negali pasakyti, kad padėtis teisėsaugoje niekam nerūpi, jeigu tai rūpi mūsų Prezidentei. Bet juk tokios kovos sėkmė priklausys vien nuo to, kiek šalies vadovę palaikys Lietuvos žmonės.
O teisingumas visada vertas, kad už jį kovotume! Tik jis gali priartinti tolstančią viltį, visų mūsų geresnio ir šviesesnio gyvenimo viltį. Tikimės, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė, įsigilinusi į šią skaudžią opią mūsų valstybės gyvybingumo problemą, neatidėliodama imsis ją spręsti.
Atgal
