Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 01 24. Meilė – didžioji žmonių erdvė
Algirdas Pilvelis
Siaurame, ankštame pasaulyje dažnai gyvena žmogus, nors turi daug turtų arba naudojasi beveik neribota valdžia. Ankšta yra milijardieriaus salelė, nusipirkta kur nors pietų jūrose, ankšta yra diktatoriaus vila, kurią saugo keliasdešimt slaptųjų tarnybų agentų. Ankštas yra pasaulis, kuris yra uždarytas, izoliuotas nuo žmonių. Toks pat ankštas, kaip pelės urvelis, kuriame žmonių santykiai kupini įtampos, neapykantos, pavydo. Ir didžiulis karo laukas yra ankštas, nes jame mirtis suranda šimtus tūkstančius aukų, jame viešpatauja neapykanta.
Ir ankšta pasidarytų Visatoje, jei pyktis ir neapykanta peržengtų Žemės ribas, jei neapykanta joje viešpatautų, susitrauktų ji iki aguonos grūdelio. Tik kodėl apie Dievą sako, kad jam niekur nėra jokių ribų, ir jis yra begalinis? Todėl, kad jį dažnai vadina meile. Taigi iš tikrųjų nesuskaičiuojami turtai ir neribota valdžia yra meilė, kuri kažkodėl tampa vis didesne paslaptimi mūsų visuomenėje. Kaip žmonės, jos atsisakę, patys save riboja, talpina į ankštus pasaulėlius, kuriuose dūsta. Kaipgi daugybė žmonių įsivaizduoja meilę? Tik kaip troškimą? Bet troškimas gali būti ir be meilės.
Turto ir valdžios troškimas gali būti ir be meilės, ir dažniausiai taip būna. Todėl tokie troškimai ir atveda į mažų salelių ir vilų kalėjimus, kuriuos puošia prabanga, bet laisvės ten nėra.
Kad žmogus taptų kūrybinga asmenybe, jam būtina erdvė, būtina laisvė. Ir kas gali ją suteikti, jei ne meilė? Ir kodėl daugybė žmonių taip bijosi meilės? Ir jie teigia, kad ji juos varžo... Gal jie bijo jos begalybės? Kokį gi blogį ji gali nešti?
Pareiga be prievartos
Aiškus ir nebejotinas dalykas, kad žmonės linkę save daugiau varžyti ne meile, o pareiga. Suprantama, kad be pareigos supratimo neišsilaikytų jokia visuomenė. Tai būtų tik anarchistinė banda, kurioje privilegijomis nieko neveikti, bet „gerai gyventi“ naudojasi „stipriausieji“, o likusi dalis turi gyventi skurde ir aprūpinti „elitą“. Ir čia matome labai paradoksalų dalyką: anarchijos banda ir „griežtos pareigos“ visuomenė viena nuo kitos visiškai nesiskiria. Argi mūsų vis „šventėjančios“ valdžios visuomenė neprimeta piliečiams begalės pareigų, kurių žmonės paprasčiausiai nesupranta? Ar mūsų politinis „elitas“ už visus klaidingus sprendimus, atnešusius žmonėms didžiulę žalą, kada nors turėjo atsakyti? Juk yra „išskirtinė grupė|, kuriai neegzistuoja net jokia „simbolinė“ atsakomybė. Taip susikuria modeliai, kuriuose yra „pareigos prižiūrėtojai“ ir jos „atlikėjai“, tik tie, kurie „nustato ką ir kam daryti“, lieka anoniminiai. Visuomenė tampa šešėlinės valdžios, tikrų patamsių valdoma struktūra. „Valdantieji“, siekdami užmaskuoti savo nešvarius kėslus ir interesus, dangstosi pasaulinio humanizmo ir demokratijos „citatomis“, ir taip susiduriame su elementariausiomis demagogijos apraiškomis, ir tam, šalia „prižiūrėtojų“, sukuriamas ir įtraukiamas „ideologinis aparatas“. Tokia buvo Sovietų Sąjunga, kai ją valdė Stalinas, ir galime stebėtis, bet vis dėlto faktas lieka faktu – prie tokio modelio artinasi ir Lietuva. Argi ne šitaip artinamės prie „euro įvedimo“, argi ne šitaip Lietuvos valstybė priartėjo prie didžiulių įsiskolinimų?
Mes iš tiesų gyvename siauroje ir ankštoje visuomenėje. Čia vietos tiek nedaug, kad sumušami visi europiniai emigracijos rekordai, ir, deja, kas baisiausia, net savižudybių. Čia tiek mažai vietos žmogui?
Bet kokia pareiga, jei jau norime suprasti, ką mes iš tikrųjų turime daryti ir kam šito reikia, yra neatsietina nuo supratimo. Nuolankumas nėra dalykas, kuris pasižymėtų dideliu nuovokumu. Taigi jei pareiga yra ne „akla“, ji neatsiejama nuo supratimo. Kitaip tariant, sąmoningumo. Jeigu suprantame, kad reikalinga yra pareiga, taigi ir pasirenkame, ar turime atlikti tą ar kitą pareigą. Ir pagal ką kiekvienas sprendžia apie savo pareigą visuomenei? Sąmoningas žmogus, suvokiantis pareigą, ją matuoja savo meile.
Taigi ir galime pasakyti, kad prievartos ir priežiūros visuomenėse labiausiai trūksta meilės. Ir įvairių „priežiūros institucijų“ buvimas liudija, kad valdžia tokiose visuomenėse yra paprasčiausiai neapkenčiama. Tai yra ji nenusipelno jokios meilės, o nusipelno tik vieno dalyko – keliauti į istorijos šiukšlynus. Kadangi ji nuvertina ir pareigos supratimą, ir skatina vien egoizmą, kelia visuomenėje nuolatinę įtampą.
Kuo gi rėmėsi mūsų didžiojo Vinco Kudirkos pareigos supratimas, juk jis Lietuvai aukojo savo gyvenimą? Diena iš dienos, ir jis tapo tikru pareigos supratimo etalonu. Vienintelis jo pareigos supratimas buvo įkvėptas meilės Lietuvai. Taigi be meilės negali būti tikros pareigos, negali būti sąmoningumo, ir ja remiasi aukščiausias visuomeninis jausmas – patriotizmas. Jis yra meilės įkvepiamas.
Ir per pareigą, tikrą atsidavimą, pareigą iš meilės, atsiranda kūrybingumas. Ir būtent per kūrybą pareiga susisieja su laisve.
Tik meilė verta pasitikėjimo
Ir kokia gi didžiausia dovana, kuria mums suteikia meilė? Tai pasitikėjimas. Negali būti meilės ten, kur nėra pasitikėjimo. Ir būtent pasitikėjimas yra mūsų gyvenimo pamatas, ir be jo mūsų gyvenime nebūtų nieko, nebūtų net paties gyvenimo. Ir palaiminti tie dalykai, kurie verti pasitikėjimo! Ir jei žmogus tampa vertas pasitikėjimo, argi nėra jis vertingiausias, nėra labiausiai vertas mūsų meilės? Taigi jis vertas pačios mūsų didžiausios dovanos.
Yra daugybė dalykų, kuriais mes pasitikime. Suprantama, kad jie visi telpa į mūsų gėrio supratimą ir apibrėžimą. Ir tie, kurie sako, kad „netiki gėriu“, paprasčiausiai jo nemato. Bei jis yra, jis visada mums teikia pasitikėjimo. Tad žmogus, kuriuo mes pasitikime, visada turi būti kupinas dorybių, tai reiškia artėjantis prie tobulumo. Kad ir kiek bekalbėtume apie mūsų netobulą visuomenę, apie nepasitikėjimo ir nerimo kupiną atmosferą, mes iš tikrųjų kalbame apie meilės, dorybių ir tobulumo deficitą. Ir blogio konstatavimas mūsų visuomenėje iš tikrųjų yra tik gėrio, meilės ir pasitikėjimo ilgesys.
Taigi meilė ne tik reikalauja iš mūsų sąmoningos ir nesavanaudiškos pareigos, tuo pat metu ji mums duoda dar daugiau – pasitikėjimą.
Senovės graikų filosofas Aristotelis, skelbdamas savo meno teoriją, ir ją jis suprato kaip du dramos žanrus, – tragediją ir komediją, – iš tiesų kalbėjo apie tuos pačius dalykus. Jo tragedijos katarsis, arba dvasinis apsivalymas, reiškė, kad visos dvasinės galios sukyla ir meta iššūkį mirčiai. Ir tą jėgą jis laikė stipresne už mirtį. Tragiškuoju katarsiu remiasi dauguma pasaulinės literatūros šedevrų. Ir katarsio išgyvenimas teigia, kad tikrosios dvasinės vertybės nežūsta kartu su jokiu kūnišku žmogumi, ir jų išlikimas nepriklauso nuo jokių aplinkybių. Ir tik mūsų pačių bėda, jeigu to atsižadame.
Ką pasakytume apie komedijos žanrą? Aristotelis teigė, kad pajuokiamas gali būti tik blogis, ir šitaip jis ne tik netenka savo „grėsmingų dantų“, tampa mažiau gąsdinančiu, bet ir pasirodo savo tikrąją esme. O juk iš tikrųjų, ir katarsis, ir juokas yra pagrindiniai mūsų dvasios varikliai, tokie, kokie jie yra žmoguje, ir mūsų dvasingumas žmogiškąja prasme šitaip įgyja kuriamųjų galių. Taigi ir pasitikėjimo, kurį mums iš tiesų gali dovanoti tik meilė.
O laikai ir papročiai!
Deja, žmogus šioje žemėje gimsta kaip „gležnas, žalias lapas“, ir jis turi dvasiškai subręsti, gyvendamas laipsniškai tobulėti. Taigi joks netampa padoriu, vertu pasitikėjimo ir meilės, ar nenaudėliu, nusipelnančiu tik apjuokos, abstrakčiai ir teoriškai. Ką žmogus įgyja, tai tik per patirtį ir konkrečius gyvenimo pavyzdžius.
Ir kur mes matome pačius blogiausius pavyzdžius? Būtent politikoje! Kartais susidaro įspūdis, kad tai vien nenaudėlių ir visokių šarlatanų verslas. Ir daugiausia tų blogų pavyzdžių matome, kai prasideda prezidento rinkimų kampanija. Nors turėtų būti kaip tik atvirkščiai – į valstybės vadovo postą turėtų pretenduoti žmonės, verti pasitikėjimo ir galintys tapti pavyzdžiu tautai. Ypač jaunimui, kuris iš gyvenimo dar tik mokosi.
Juk jau dabar kokios „kandidatūros“ išsiryškina tos „didžiosios politikos“ kontekste, iš tikrųjų politiką ir netgi balsuosiančių tautiečių valią sumenkindamos iki grotesko. Jei dabartinė mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė įrodė, kad verta ir to aukščiausio posto, ir žmonių pasitikėjimo, tai jos liudija ir reitingai. Pagaliau ir be jokių apklausų tai galima suprasti jausti. Pirmiausia, žmonės ją iš tikrųjų gerbia. Antra, netgi tie, kurie į ją žiūri skeptiškai, nėra tokie aršūs opozicionieriai, kokių atsirasdavo ir per Algirdo Brazausko, ir per Valdo Adamkaus kadenciją. Taigi ir jos priešininkai priversti prisipažinti, kad ji verta pagarbos (jeigu jiems ir trūksta pasitikėjimo ja).
Tik ką gali pasakyti apie tokią kandidatūrą kaip Linas Balsys, buvęs jos patarėju, ir pagaliau, būdama eilinis televizijos žurnalistas, nusprendęs pradėti „mokyti gyventi visą pasaulį“? Deja, pasaulis iš jo sektinų pavyzdžių taip ir nesulaukė. Ir iš kur sulauks? Juk šis žmogus, dabar nusprendęs, kad jis „žymus politikas“, iš tiesų sugebėdavo vien kritikuoti ir visur, kiekviename žingsnyje demonstruodavo tik savo destruktyvų mąstymą. Ar mes ruošiamės su kuo nors kariauti, kad mums reikalingas Hitleriui prilygstantis destruktorius? Kuo baigėsi Vokietijai tokio destruktyvaus politiko atėjimas į valdžią, kiek bėdų per jį patyrė pasaulis, argi istorija mums neparodė? Suprantama, L. Balsys – visa ne tie mastai. Bet jeigu jau paprastai ar atvirai – ar mums reikalingas toks politikas, kuris neskelbia nieko pozityvaus? Jam vien tik kritikuoti ir griauti. Jeigu yra tokių publicistų, tai tegu ir griauna popieriuje, juk popierius viską atkentės. Bet žmogus politikoje vien su destrukcija? Ką jam apskritai veikti politikoje? Bartis su visu pasauliu, o paskui ir tą pasaulį juokinti?
Įsitikinęs, kad yra politikas, veržiasi ir Artūras Paulauskas. Jis net nepastebi, kad po trumpalaikio pakilimo su Naująja sąjunga, naudojantis reklaminiais triukais, jo reitingai neišvengiamai lekia žemyn, kaip rogutės nuo kalno. Visą laiką prasimušdamas į valdžią įvairiomis manipuliacijomis, jis visą laiką praleisdavo progą gerai pasirodyti, tai yra pasižymėti bent vienu racionaliu sprendimu, turėti tiek progų ir nors bent kartą parodyti, kad jis iš tikrųjų yra politikas, o ne politikierius. Deja... Ir turbūt jis yra vienintelis žmogus Lietuvoje save traktuojantis kaip politiką. Taigi realybės jausmas jam yra visiškai svetimas.
Algirdas Butkevičius stengiasi „stumti“ savą kandidatūrą Zigmą Balčytį. Politiką ne itin aukšto reitingo, kuriam, atrodo, nėra rimtesnių galimybių. Bet dabartinio premjero keturgubi „žaidimai“ tokie sudėtingi, kad pats juose pasimeta. Akivaizdu, kad pats jis nenorės kandidatuoti, nes tai reikštų palikti premjero postą, kuris, dėl rimtų mūsų Konstitucijos trūkumu, politiškai vis dėlto labiau reikšmingas už prezidento valdžią. Tai reikštų, kad laisvą premjero vietą užėmęs socialdemokratų partietis galės nuolat „spausti“ prezidentą. Taigi A. Butkevičius renkasi visiškai priklausomą nuo jo prezidentą. Tik ar rinksis tauta? Štai čia pačios rimčiausios abejonės. A. Butkevičiaus prezidentas netaps Prezidentu. Pagaliau ir žmonės, taip suerzinti A. Butkevičiaus ditirambų eurui, savo nepasitenkinimą nukreips į Z. Balčytį.
Ir tokiame kontekste politika ima atrodyti kaip neaiškus žaidimas kazino, prie automato, į kurį mėtomi pinigai ir tampoma už sverto. Be jokio patikimumo. Be pasitikėjimo. Jau nekalbant apie visai kitokius dalykus, kaip gerus pavyzdžius tautai, pagarbą, pasitikėjimą.
Šios dienos pasitikėjimo akcentas
Gal ne politikoje reikia ieškoti pasitikėjimo, pareigos ir meilės? O gal žmonės apdovanoti šiomis savybėmis ir galintys tas dorybes perteikti kitiems, turėtų kaip tik ateiti į politiką. Su tuo sutiktų kiekvienas padorus ir blaiviai mąstantis žmogus. Bet daugelio metų tuščias politikavimas, demagogija, savanaudiškumas ir šarlatanizmas atnešė į politines erdves visai kitokias vertybes. Žmogui ne tiek daug ten likę vietos. Bet kaip tik žmogus tą užterštą erdvę turi atkovoti, išvalyti kaip Heraklis Augėjaus arklides ir taip keisti mūsų šalies bei tautos likimą
Atgal
