Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 02 03.Ko reikia: teismų ar teisingumo?
Algirdas Pilvelis
Kad teismai ir teisingumas nėra vienas ir tas pats dalykas, turbūt pasakytų, devyniasdešimt devyni nuošimčiai Lietuvos gyventojų. Betgi teismai kaip tik turėtų atstatyti teisingumą ten, kur jo nėra. Ar gali būti jiems priskirta kokia nors kita funkcija? Bet štai vienas teisėjas yra pasakęs, kad „tai yra primityvus ir populistinis teismų supratimas.“ Pasako jo, teismui turi būti svarbu ne teisingumas, o įstatymų vykdymas. Todėl kai kurių įstatymų vykdymas gali ir nieko bendro neturėtų su teisingumu. Ir jokiu būdu negalima taip populistiškai kalbėti, esą įstatymai turi tarnauti žmogui. Tai įstatymas gali būti taikomas prieš bet kurį žmogų! Bet jeigu jis taikomas neteisingai ir prieštaringai. Teisininkas paaiškino, kad teisėjas gali interpretuoti įstatymą, jam suteikta tokia teisė, o kitiems – ne. Ir reikėtų net bausti tuos, kurie bando patys, neturėdami tam oficialiai suteiktos teisės, interpretuoti ir ginčyti kai kuriuos įstatymus. O jeigu jie pritaikyti neteisingai? Teisėjas ramiai atšovė, kad klaidos visai neturi jokios reikšmės, tai visai nesvarbu, yra klaida ar jos nėra, bet tai nepanaikina įstatymo galiojimo. Atrodė, kad tam žmogui atsiranda vis rimtesnių problemų su logišku mąstymu. Tai kodėl gi tiek teismo sprendimų skundžiama? Jis paaiškino, kad tai visai beprasmė procedūra, dėl kurios tik gaišinamas laikas, ir sugalvota ji tam, kad kažkokie kvaili žmogeliai, nežinantys, kas yra įstatymas, susikurtų iliuziją, kad yra toks teisingumas, kokį jie supranta.
Bet tai buvo tik pirmas įspūdis, kad kalbuosi su pavojingu bepročiu, maniaku, psichopatu, kažkokia demoniška asmenybe, svajojančia įvesti diktatūrą, kažkokiu patologiniu demokratijos priešu.
Po kiek laiko prisiminiau tą pokalbį ir pagalvojau: argi pas mus iš tikrųjų taip nėra, kaip sakė tas teisėjas, iš pradžių man pasirodęs bepročiu? Bent jau daugeliu atveju taip ir yra.
Teisingumas žemėje ar reikia laukti paskutinio teismo?
Kas iš tiesų dedasi Lietuvoje ir kaip vertinti tokią padėtį? Pavyzdžiui, buvęs LTSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Jonas Misiūnas tai pavadino degradavimu. Kaip gi taip atsitiko? Jei blogiau negu sovietiniais laikais, tai kodėl? Kaip teigė anų laikų teisininkas, tada buvo vadinama priežiūros sistema, arba galutinė instancija Maskvoje. Prižiūrima buvo viskas, taip pat ir teismų darbas, bet „negerus dalykus“ stengdavosi išsiaiškinti be skandalų. O dabar skandalų yra daug, tik niekas nieko nebaudžia. Kita vertus, juk tyrumu nepasižymėjo ir anų laikų teisinė sistema? Bet buvo sugalvotas gan primityvus, bet efektyvus išradimas. Tos „Maskvos institucijos“ paprasčiausiai išjungdavo telefonus, ir tada niekas negalėdavo prisiskambinti. Aišku, žmonės prisimena „kryžiaus kelius“, kuriuos tekdavo nueiti Maskvoje, kol „rasdavo teisybę“. O dabar? Eik kur nori teisybės ieškoti. Tiesa, dabar iš Lietuvos šūsnimis plaukia skundai į Strasbūrą, tačiau mūsų valstybė šaltakraujiškai išmoka prisibylinėtus pinigus, o tų „teisės genijų“, kurių sprendimai privedė iki didžiulių baudų, paprastai nė piršteliu neliečia.
Tai kas gi nutiko? Akivaizdu, kad korumpuota posovietinė sistema, jau ištrūkusi iš Maskvos kontrolės, tapo dar įžūlesnė. Ir tiek. Per daugiau kaip dvidešimt Nepriklausomybės metų dar priperėjo savo „viščiukų“, kurie apsiplunksnavo, pasidarė... „piktais gaidžiais-filosofais“! Ir štai visa paslaptis?
Tik ką daryti? Suprantama, kad reikalinga priežiūra. Kadangi valstybė be teisingumo – tai chaosas, ir pagaliau, anksčiau ar vėliau, sugrius pati valstybė. Strasbūro priežiūra nėra pakankamai efektyvi, nes paprasčiausiai niekas nebaudžia korumpuotų ar nekompetentingų teisėjų. Gi Maskvos priežiūra buvo praeityje, pagaliau argi ne nuo tų išjungiamų telefonų ir „kryžiaus kelių dėl teisybės“ nepradėjo plūsti visas blogis, kurį dar ir šiandien, pagal anų laikų tradicijas, vadiname „sovietiniu mėšlu“?
Tik šiandien ties „sovietinio mėšlo“ gabalai pasidarė „didžiuliais ponais“, jie ne tik pasiruošę visą pasaulį mokyti „teisės dalykų“, bet ir šiaip pamokyti kaip gyventi, dar jie reikalauja ir didžiulės pagarbos.
Taigi be priežiūros, vietinės, čia neapsieisi.
Ir maža to, kaip bebūtų keista, bet visos vadinamosios teisinės institucijos, visos be išimties, su kiekviena Seimo kadencija vis įžūlėja. Ir tai vyksta metodiškai. Tad ir bepigu „filosofuoti“, turint tokį „stogą“. Pavyzdžiui, Andriaus Kubiliaus vyriausybės kadencijoje buvo sukurtas tikras „antstolių rojus“. Ir dabar šie pareigūnai, liaudyje tiesiog „maitvanagiais“ vadinami, sugeba, kaip žmonės pasakoja, per metus prisigrobti turtų už milijoną. Ir dar sakoma, kad už tas privilegijas jie turi „pasidalinti“ su tais, kurie jiems „rojų“ kūrė. Galima pasakyti, o maža ką žmonės pasakoja... Gal kai kurie pasakojimai „iš fantastikos srities“... Bet ir sakoma, kad dūmų be ugnies nebūna... Juk vis dėlto pardavinėjami už „simbolines kainas“ šimtus tūkstančių litų ir daugiau kainuojantys butai, paskui tas „savas klientas“ sumoka ir realesnę kainą. Juk skelbiama policijos paieška skolininkams, kurie neretai ir kaimynystėje gyvena, o pačioje policijoje, taip pat dažnai, jokia paieška neregistruota, niekas ten nesikreipė. Taigi pinigai „daromi iš nieko“. Aišku, galima pasakyti, kad ne visi antstoliai tokie... Tik kodėl „tokių“ niekas nenubaudžia? Kodėl jie amžinai randa „užtarėjų“ ir Seime, ir Vyriausybėje? Nejaugi tokių piktnaudžiaujančių, paprasčiausių banditų, yra labai mažai, kad beveik ir pastebėti neįmanoma?
Ir čia modelis labai paprastas. Kiekvienos Seimo kadencijos Vyriausybė nuolat susiduria su tam tikrais „konstituciniais sunkumais“, kuriuos turi išspręsti Konstitucinis Teismas, bet išspręsti taip, kad valdžia liktų patenkinta. Kitaip teisėjus galima ir „nuimti“. Suprantama, kad Konstitucinis Teismas vengs interpretacijų, kurios nepatiktų, ar bent jau smarkiai, valdžiai. Ir šitaip ranka ranką plauna. Teisėsaugos ir jai artimų institucijų funkcionieriai savivaliauja kaip tik gali, valdžia į viską užmerkia akis, o kai jai ko nors prireikia, tai laimi pačius kvailiausius reikalus „juridiškai ir konstituciškai išaiškinus“. Taip vieni ir kiti pasidaro tarpusavio įkaitais.
Tai ir yra vadinamasis „elitarizmo“ principas, kai korupcijos santuokoje susijungia ir valdžia, ir tos institucijos, kurios atsako už teisingumą valstybėje. Suprantama, teisingumo tuomet nelieka, o tos neteisėtos „santuokos“ kūdikiu tampa savivalė.
Kaip atrasti teisingumą?
Senovės laikais, galų, keltų ir germanų gentyse, visus teisminius ginčus ar bausmes už nusikaltimus, skirdavo genties vadas ar vadinamoji „senolių taryba“. Jei klausimas būdavo išties painus, tai griebdavosi burtų pagalbos. Tam egzistavo įvairūs ritualai, už kuriuos būdavo atsakingas žynys. Taigi kai kuriais atvejais sprendimas galėjo būti ir teisingas, bet čia viskas priklausydavo nuo sėkmės. Taip mėtant kauliukus ar sprendžiant iš paukščių skrydžio, „tariantis su dvasiomis“, galėjai tikėtis, kad pasiseks labiau negu loterijoje, bet jau teoriškai pusė tokių „raganavimo“ sprendimų galėjo būti teisingi. Bet Lietuvoje, kur neteisybė tarytum įteisinta, net loteriniam šansui pasiekti teisingumą nelikę vietos. Mūsų teisėsauga nuriedėjo žemiau akmens amžiaus?
Tai kaipgi bus toliau? Ar toliau valstybę kompromituos savivalė? Iš tiesų už teismų darbą, tai yra jų darbo kokybę, o pagal klasikinį supratimą – teisingumą, atsako Prezidentūra. Būtent šalies vadovas yra tas pareigūnas, nuo kurio turi priklausyti teismų darbas. Tik bepigu čia būtų kažką kaltinti.
Supuvusi teisėsauga globojama Seimo ir Vyriausybės politikų, o tai jau labai rimtos politinės jėgos prieš Prezidentūrą ir Prezidentą. Pagaliau tvirtinti kandidatūras ir kontroliuoti darbą iš tikrųjų tai nėra seniai pribrendusi reforma, kuriai atlikti niekur nėra jokių galių. Teismai patys, kaip nori, taip „reformuojasi“.
Bet mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pateikusi galbūt ne panacėjos lygio, bet išties gerą ir protingą pasiūlymą. Pagal ją, teismo institucijas turėtų prižiūrėti žinomi ir nusipelnę visuomenės atstovai, intelektualai. Žinoma, tai būti tik „konsultacinio pobūdžio priežiūra“. Bet vis dėlto ta „geležinė uždangą“ būtų pralaužta, tie visuomeniniai patarėjai nagrinėtų pačius teisingumo principus, keltų visuomenėje diskusijas, taigi problemos jau neliktų „teismų koridoriuose ir kabinetuose“. Pagaliau ir visuomenėje būtų reaguojama kitaip negu dabar. Dabar arba tylima, arba piktai keikiamasi. Ir viena, ir kita rodo žmonių bejėgiškumą. Esant visuomeniniams patarėjams, jau kitaip būtų reaguojama: „Tai protingi žmonės, ir jiems galima daug ką pasakyti. Ir jie galės viską pasakyti Prezidentei.“ Taigi šitaip visuomenės spaudimą pajus ir patys teisėjai, ir politikai. Tad reforma įmanoma. Ir jeigu ne staigi, tai nors laipsniška, bet esminė. Juk kas kitas, jei ne visuomenė turi spręsti, kaip turi funkcionuoti teisingumo institucijos?
Pagaliau, ir skiriant aukštus teismo pareigūnus, jau būtų galima skirti ar tvirtinti juos pagal pilietinį reitingą, o ne kaip „nusprendė teisėjų klanas“. Juk esant tokiai jų įtakai, Prezidentė tegali pritarti vien jų siūlomoms kandidatūroms. Ir nereikia būti naiviam, juk „ten“ ne kvailelių būrys susirinkęs, tad siūlo ne vieną kandidatą, bet kelis „savus“. Ir pasistengia, kad tie „svetimi“ paprasčiausiai tarp jų nebūtų. Taigi šioje situacijoje, pasiūlytas teisėjų luomo „žaidimas, renkantis pagal skonį“, iš principo nieko nekeičia. Gal nukentės tik kažkieno ambicijos, bet ne pati sistema.
Jei dabartinis Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, yra aiškiai „seno raugo“, arba „sistemos žmogus“, tai bet kuriuo atveju teisingumas sustingsta lyg šaldytuvo kameroje, ir jo keliai su teismais niekaip nesusieina. Taigi teisingumas sau, o teismai – sau. Ir valdininkas visada elgsis kaip diplomatas, jei reikia išsaugoti savo kėdę. O štai profesorius Armanas Abramavičius, puikus teisės specialistas, atsiduria lyg nuošaly, nors visuomenei jo kandidatūra būtų nepalyginamai priimtinesnė. Taip ir vadinamų „savų kandidatūrų“, tampančių sistemos saugikliais, modelis pagaliau būtų suardytas. O praradus hierarchinę globą, jau ir atskiriems teisėjams tektų atsakyti prieš visuomenę, ir keli keisti, nesuprantami ir „kažkam naudingi“ sprendimai jau kainuotų postą.
Tikriausiai ir Solonas, senovės graikams davęs įstatymus, o jie jį laikė teisingiausiu žmogumi žemėje, įvertintų mūsų Prezidentės sprendimą (kuris kol kas dar idėjos stadijoje) kaip labai išmintingą.
Tikėti teisingumu
Jei netikėsime teisingumu, tai niekada jo ir nesulauksime. Ir visą gyvenimą, ir mes, ir mūsų vaikai, murkdysis savivalės liūnuose. Įstatymai kels siaubą kiekvienam padoriam žmogui. Nihilizmas ir cinizmas paskandins mūsų valstybę, žmonės iš principo nustos ją tikėti, ir tuomet šaus kam nors į galvą ją užgrobti... geresnės progos nereikia!
Dabar Lietuva pamažu ruošiasi prezidento rinkimams. Nors oficialiai rinkimų kampanija dar nepaskelbta, bet jau visa politika pasukusi į tą pusę. Skelbiasi ir kandidatai. Bet šiuos rinkimus turėtų laimėti Dalia Grybauskaitė, nes vis dėlto realiai vertinant visas kampanijas ir buvusius šalies aukščiausius vadovus, dabar turime geriausią prezidentę. Ji gerbiama užsienyje, todėl tinkamai atstovauja mūsų valstybę. O atsižvelgiant kiek įvairių ekonominių problemų turime, koks mūsų šalyje korupcijos lygis, vis dėlto turėti tarptautinėje arenoje visai kitokį žmogų, nepriklausantį tai begėdiškai sistemai, yra labai svarbu. Pagaliau ji nepriklauso ir jokiai politinei partijai, tai yra nesieja su jomis jokie bendro intereso ir partinės karjeros ryšiai. Kai Zigmo Balčyčio išrinkimas reikštų tik vieną – dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius turės „nuosavą“, tai valdančiosios partijos prezidentą, ir šitaip sutelks savo rankose tiek valdžios, kiek jos kažkada Irake galėjo turėti Sadamas Huseinas. Taigi demokratija Lietuvoje priklausytų ne nuo piliečių valios, o tik nuo „valdančios grupės“ malonės. Net jei ir aukštai vertintume A. Butkevičių kaip politiką, vis dėlto tauta, šitaip rizikuojanti demokratija, elgtųsi kaip tikri bepročiai. Nekalbant jau apie Liną Balsį, kuris, išskyrus savo karingus lozungus, vertus paties Čingischano, nieko negali daugiau pasiūlyti. Betgi ne viduramžiais gyvename! Ir su kuo kariauti turime? Ar užtenka tik pašūkauti nuo statinės ir apsimesti „didžiu vadu“?
Manau, kad tauta balsuodama, pirmenybę suteiks Daliai Grybauskaitei. Juk nežiūrint nelengvos pirmosios kadencijos, vis dėlto jos reitingai nukrito labai mažai. O tuo, baigiantis kadencijai, retas prezidentas pasaulyje gali pasigirti...
Šitoje situacijoje mums svarbiausia nesuklysti ir pasitikėti tais, kurie verti to pasitikėjimo. Jį jau pateisinę.
Atgal
