Nulupau aušrą. Žievės bejausmės spurda. Delnuose –griūtys. Pūdau pasaulio lukštą prisilietimų mėliais.

Tą vakarą jau snaudė kai kurie bažnyčių varpai, snaudė ir bokštas, kuris jau stovėjo be savo grožybių, o puodas užkaistas ant dujinės trinksėjo dangteliu.

Ne kardas mus dukart parklupdė, ne rašto draudimas, Kai papūtė vėjas klastūnas rytys. Tauta pasiligojo – skverbės pagedimas, Kai ąžuolo šaknis pakando paprotys. Per jį pamirštas saikas – garbė, dora, darna, Pachmielu jis vadinas – girtavimo daina.

Pakeleiviams 30-ųjų metų gimimo

Pamilome lietuvišką mes lietų, Pajutom spindesį ir vasarą žiedų. Įminėm paslaptis klampiųjų vietų! Stebim takus, išmindytus žvėrių, Išklausom muzikuojančių drugių.

Reikšminga šventė lanko mūsų kraštą, Ji sudrumsčia gimtos pastogės tylą, Apšviesdama darbščios tautietės austą raštą, Lietuvio giedrą veidą, žvilgsnį tyrą.   Lietuvio veidas – tai veidas ištisos tėvynės, Išnirusios iš pelenų, iš amžių glūdumos; Tas veidas –  skausmas mylimos gimtinės Baltijos perlo, žaluma spindinčios gamtos!   Istorija nebuvo kraštui motina gera; Ji nuolat draskė kūną, širdį vėrė. Retai lietuviams atsiverdavo giedra; Oi kaip ilgai tauta tamsybę gėrė.   Lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių Žydra bendra pastogė ir ta pati būtis. Šalis gyva bendru šalies piliečių triūsu, Kuris gaivins, o revanšistus šalins ateitis!   Mes mylime kiekviena brolį, Kuris tėvynei nėra abejingas; Kuris palaiko krašto šuolį Ir su tautiečiais jei vieningas.

O saule, nušviski šį rytą anksčiau. Per ilgąją naktį čia žvaigždės vis tviska ir Žemę aprengia baltai.  

Daug šimtmečių, kaip broliai, Vienoj bažnyčioj Dievą meldžiam, Petys petin sustoję, Bendrus ir priešus mušėm.  

Jau gruodu pabalę laukai. Rudos viksvos. Vanduo seklumų po ledu ir upokšniai lėti per pelkyną užmigę.  

Naktis siaubingai buvo nerami... Mes niekad nepamiršim šitos datos, Kai laisvės vėliavą iškėlėme pirmi, Pirmi mes griovėm komunizmo kazematus.

Evaldas Navys – Vyliusgimė Gražulių kaime, netoli Simno. Miškų ūkio inžinierius eilėraščius rašo antrąjį dešimtmetį. Jis surinko penkis milijonus parašų žymių žmonių atminimui ir kraštovaizdžio tema. E.Navio-Vylio tėvai po mirties Prezidentės apdovanoti Žuvusiųjų gelbėjimo kryžiais.

Kuo tik nėra buvęs mano brolis Boleslovas: poetas, GULAG kankinys, dainininkas, jaunalietuvis (metus vadovavo skyriui), šaulys, ulonas, pogrindinės organizacijos „Geležinio Vilko Lietuvos partizanai“ skyriaus vadovas, Lietuvos aktyvistų fronto skyriaus vadovas, pogrindinio laikraščio „Žygis“ redaktorius, politinis kalinys, Kauno sukilėlis, po karo – vėl politinis kalinys, tremtinys, kolūkietis, laiškanešys...

Daugiau nei du dešimtmečius Alsuojame mes laisve...

Geluonis slypi kartu su bitute. Sunkėja oras. Pasaulis nurengia kalnus, apnuogina nemeilę. *** Bitės geluonis - ne pasaulio netvarkai. Kalnuose lašų šuoliai žiedams sukrauna mintis. Suvirpa krūmai žili.

Šią pavakarę buvau turtingas – Skaičiavau į jūros krantą Lūžtančias bangas. *** Ankstyvas rudens vakaras. Suplyšę batai dairosi Kelio į Rytus. *** Kai bekraštėje jūroje Banga pavys bangą, Tada ir aš sustosiu. *** Pagauti rūką Ir nusiprausti veidą Gali tik meistras. *** Užpūsiu lempą, Ir dings keistas Drugelių šokis ant lango.  

Kur Neris, kur Žeimena, Lados kalnas ryte su Lazdynų dangum – pirmos meilės medum... Už Trakų ežere pirmą nuogą nyrį Žolinės gėlynų gaivumos apsuptin.