Poezija
03 27. Saikas
Gyd. Alvydas Repečka
Ne kardas mus dukart parklupdė, ne rašto draudimas,
Kai papūtė vėjas klastūnas rytys.
Tauta pasiligojo – skverbės pagedimas,
Kai ąžuolo šaknis pakando paprotys.
Per jį pamirštas saikas – garbė, dora, darna,
Pachmielu jis vadinas – girtavimo daina.
Išsaugota kalba, širdis – gimtosios žemės pėda,
Bet neišlaikėme senųjų papročių dermės,
Kai pamažu darbštumą, drąsą smaugė gėda,
Dėl pragaištingo elgesio netekom ištvermės.
Per jį pamirštas saikas – garbė, dora, darna,
Pachmielu jis vadinas – girtavimo daina.
Tas paprotys tautos akis užtraukė tartum valktis,
Maitina sielą džiugesys, ne džiaugsmas,
Bailiam godumui ir pavydui atveria duris,
Susvetimėjimas jį lydi, sumaištis ir skausmas.
Per jį pamirštas saikas – garbė, dora, darna,
Pachmielu jis vadinas – girtavimo daina.
Kaip svetimą, purviną rūbą numetę pachmielą,
Sveikom šaknim ąžuoliukus sodinkim,
Galiūnai suoš, gaivindami protą ir sielą,
Gana klūpėt - didiems darbams pakilkim.
Vėl pamatu taps saikas – garbė, dora, darna,
Vienybei kviečia laikas – gyvenimo daina.
Atgal
