Poezija
08 30. Ikrų žvynai
Algirdas Pilvelis
Geluonis slypi
kartu su bitute.
Sunkėja oras.
Pasaulis nurengia kalnus,
apnuogina nemeilę.
***
Bitės geluonis -
ne pasaulio netvarkai.
Kalnuose lašų šuoliai
žiedams sukrauna mintis.
Suvirpa krūmai žili.
***
Iškėlus kryptį -
po kojom Paukščių takas.
Kiek skrydžių mindau
beplunksniais vėjo padais...
Liks ašaros be žado.
***
Aštrumuos skliauto
kryžiuoja torsus skrydžiai.
Erškėčio dūriuos
kiekvienas snapo dygsnis
įrašo savą jūrą.
***
Virš ledo sniego
pašvaistės šoka tango,
skliautus nudažė.
krypčių paskirtais žingsniais
Beirklės sapnų valtys
sūpuoja mano viltį ryto jėga.
***
Bitelės mintys
skaidriai dūzgena rytą.
Geluonį stabdė
apgirtęs juodas uodas,
tiktai sparnus apsvilo.
***
Tyla nuščiuvo -
per dangų kaulai barška.
Apdujo bitės –
sugėlė žvaigždžių maršką.
Aplink klajoja vėtros.
***
Pavirtęs kalnu
pakelsiu erdvių svorį.
Žaibu įgelsiu
pasaulį apraizgiusį
per slopią naktį vorą.
***
Iš šalto korio
lipdau pasauliui saulę.
Kamienai virpa
į virbalus pavirtę,
pagarbiai judina orą.
***
Kaukių kvadratuos
nesutelpa blakstienos,
žvilgsnis išklydo
šmėžuoja tarp kamienų,
šankiai sekioja mintis.
***
Kaminas siekia
skliautuoto žydro aukščio.
Atbunda skausmas
debesų verdenėje.
Dūmais pavirsta mintys.
***
Man vis raudoja
skausmuose gimęs vėjas.
Nebeištversiu
daugiau nei vieno gūsio,
atšniokščiančio per slėnį.
***
Apkurtus skliautui
bites paleidžiu vėjais.
Žvaigždynai virpa
sugėlus sapno strėlei,
žaibuoja tarp alyvų.
***
Iš klevo lašo
rudens ir vėl pritekės.
Raudoną skausmą
šaligatviui prikišiu,
lyg būtų atsakingas.
***
Man kalną stumiant
į rūką vėlės lipa,
dulkėm pakyla.
pasaulis apsiriko
rason išleidęs mintį.
***
Nereikia žodžio –
rasom save aprišiu.
Išskobtą tylą
į namus parsinešiu,
atminčiai pasidėsiu.
***
Gležniausios grotos,
supa blakstienų sienas.
Save išvesiu
iš ašarotų pievų
rasoj žingsnius išmėtęs.
***
Neliesiu Saulės,
rūkai many ledėja.
Nulinksta sparnas.
sutupia dienos gėlėj,
apsikabina tylą.
***
Išsibarstysiu
kartą po juodą sieną.
Ne drobėj gimęs
nepretenduos į rėmą
nė vienas mano žingsnis.
***
Aš toks beskliautis.
Krištolu ritas žaibas.
Jau negriaudėsiu -
pievas sutrypia laikas
krisdamas rodyklėmis.
***
Ramstaus kamienais.
Gegutės alpsta juokias.
Nulaušiu šaką,
apstulbinsiu apuoką -
tylės per mėnesieną.
***
Pritvinkus dienai
mane prislėgė sienos.
Šviesos nevysiu,
lai žydi linksmas sapnas
po mano juodu langu.
***
Nebelinguoja
karštos Saulės švytuoklės.
Mojuoja laikas
mažais rodyklių irklais,
gūžias išdidžios tvirtovės.
***
Apgaubčiau jausmą,
sulaukčiau vieno žiedo
dvasioms praskleisti.
Išplaukęs tavy smigčiau,
amžina tamsa šviesčiau.
***
Amžinas sapnas
tįso pamestas slėnyj
po vilties sparnu.
Sūpuoki baltas mintis
išskleistom vėtrų burėm.
***
Nulūžo uoga –
debesis brūžins vyšnios.
Spalvas išradus
teks subintuoti lietų
nerimu balto kiškio.
***
Akis supyliau
skysto žaibo naktysna.
Elektra spurda
apkabinta tų snaigių,
sukurtų iš alyvų.
***
Išmokau negrot
miglotomis raidėmis.
Išsikerojau
į spingantį žaibą
nebeišmokęs raudot.
***
Apsikabina
mane kiekvienas žodis,
sukramtęs tylą.
Apsipilu geluonim
gal dažniu aš pavirtęs.
***
Tuštuma juokias.
Už pūgos dar laikausi.
Baugščiai sutūpę
mintys žiemos sakūroj.
Pajuntu širdy dūrį.
***
Staiga pravirksta
giedrai aukštam danguj
virš Hirosimos.
Karštoj pūgoj vartausi.
Šaltas akmuo –žarijos.
***
Dulkėj išnyko
pilko debesies raudos.
Vyšnios kaukolę
pasiryžtam išspjauti
dūžtantį priešais vėją.
***
Rytą sirpinu
bukais ašarų pjūviais.
Skausme skaidrėju
niekad nevežto laiko.
vagonuos būdraudamas.
Rimuoti pirštai
užbraukė žodžio rimtį.
Išsisijoju
per švelnumą sau mirtį
skęstančio gruodžio tyloj.
***
Skliautas per lygus
rakštimis žydinčiam jausmui.
Degančiam griausmui.
samanotos alyvos
savo šakom mojuoja.
***
Pašiurpsta plunksnos.
Kertant karpytiems žaibams
sparnuotos kojos
žirgalioja po laivą.
Po bure išsigaubiau.
***
Išskrodus rasą
samana pėdoj glaudžias.
Bevertis sprindis
įkerpa mano džiaugsmą –
jau nebebus vaikystės.
***
Išbluko dangūs.
Ašaras sėsiu lysvėn.
Neošia niekas
bangai nubraukus sniegą
nuo mano vyzdžio daigo.
***
Bijo palūžti
liaunas nendryno žodis,
suvarstė bangą
prakeikto oro spyriais
smilgoms patekus gruodan.
***
Gulbės plunksnomis
baltos mirtys skleidžiasi.
O bangos nedrįsta
būt išskrostais deimantais,
spurdėdamos susprogsta.
***
Nubridus saulei
juodai dygsniuoju naktį,
rišu prie sielos
tamsiausiu siūlu sakmę,
išsikirptą iš meilės.
***
Sparnams nuvytus
kregždėje slėpsiu sielą.
Aušra vibruoja,
šešėliais nukraujuoja
susigadinę skrydžiai.
***
Gegutei šąlant
nutūps sniegan pasaulis.
Išsikerosiu
ir aš varveklių karui
ledynmečius rakinsiu.
***
Aušra bekryptė
sapnams nubrėžia linkmę.
Šešėlių drobėm
į naktį įsiūbuoja
dar netapyti šuoliai.
***
Atrado tiltas
mano sklidiną mintį.
Žaizdotas laikas
iškeis upes į mirtį,
išgrynintą bejausmę.
***
Prisijaukinęs
pavasarinį laiką,
rodyklių ūgliais
malšinsiu saulės žaizdą,
kad nekraujuotų snaigėm.
***
Paklojau gruodą
šaltais delnais ir veidu.
Plaukų neliesiu
skausmus įkalęs kelmui.
Šaknims te gieda sniegas.
***
Nenužiūrėta
kas antra snaigė gieda.
Beprasmę tylą
išbarstė naktys pievoms.
Aš išbraidysiu gėdą.
***
Aušros raudonis
kabės ant skausmo venos,
suspaustos pirštais.
Sugriuvo rūko sienos
pavirtusios ražienom.
***
Nuskintą žodį
merkiu į veido tylą.
Balčiausios mintys
sudygsta ir prabyla.
Sutrinka lėtas žvilgsnis.
***
Ugnį paglosčius
sujunda saulės klostės
per šviesų dangų.
Samanomis nuglosčiau
šaknim pėdas pavertęs.
***
Apsikabinsiu
žirgų užstotą sieną.
Pajaust kanopą
ištroško mano siela,
pamačius karčių grotas.
***
Supykus pievoms
aguonų žiedai svyra
prie mano delno.
Žydėdamos pabyra
niekad neliestos mintys.
***
Prie debesėlio
aptinku paukščio mirtį.
Baltas liūdnumas
ravės iš skliauto rimtį
neleidęs vėl užgimti.
***
Apgavę dugną
gelmių geluonys miršta.
Išskrostą jūrą
banga į bangą skelia
dar neišbridę gyliai.
***
Rausvoje šviesoj
numirs praskydęs rūkas.
Nesugrąžinsiu
rytinio žvilgsnio brūkšnio,
į sausumą įgrūsto.
***
Išsuktos burnos
vingiuotą žodį guodžia.
Per tylą skuodžia
plieskiantys žaibo šuorai
prieš griausmą susilydę.
***
Lengvumą kelsiu
į debesies mašiną.
Vandens prismulkint
maldauja vėtrų minios
taškydamos žvaigždynus.
***
Žvaigždynų taurę
skliautų tamsos pripilsiu.
Pametęs šviesą
įskelsiu žaibo žybsnį
į išgaubčiausią sieną.
***
Surado aukštis
paviršiaus burną gėlą,
debesies dvynį
sodins prie girios
skalauti giedrai kojų.
***
Praskrostas skliautas
tamsiom mintim kraujuoja.
Kometos tyli
ir niekas nejaudina
suglebusių žvaigždynų.
***
Bučiuoja spalvos
žemėtą uogos burną,
daužysim skonį –
kas būtų pagalvojęs
apie raudoną būgną.
***
Žaibuotom staklėm
akustika stuksena.
Atriektas garsas
smuiko raktui lenkiasi.
Žaibas akordu trenkia.
***
Gūdusis laikas
granatom kamšo orą.
Mintis susprogo
dar nepasiekus sosto
sapnų audrotais šuoliais.
***
Iš nieko kirpsiu
pelėsių pilną drobę.
Nupieštas laikas
drėgmės pripildys orą,
nuo šiol kvėpuosiu šuorais.
***
Išklosiu mostais
dar nepaliestą guolį.
snapais į lukštą
beldžias akliausi norai
kol skils membranos oro.
***
Akmens kvapuose
slepiu kiekvieną mintį.
Dar neištirpęs
ledyne kepsiu vašką
širdyj šaltai nurimęs.
***
Sniego dūzgimas
baltu medum nubėga.
Cukraus kietumą
su ašarom išmėtau
ne po smėlėtą dugną.
***
Akmuo audrotas
žolę nustums į dugną.
Prislėgtą spalvą
pėda sau palieja
įbridus žemės tirščiuos.
***
Vėžės geležin
sapnas įspaudė jėgą
prislėgęs gėdą.
Iš Jupiterio žiedo
į kosmosą bus pėda.
***
Aguonų tyloj
nubrauksim kulkų kraują.
Sėklelės moja
išvydę brūkšnio syvus
virš raustančių alyvų.
***
Sumalsiu girnom
griūvantį vėjo sunkį.
Prabudęs gano
pasaulis šilko strėles,
paleistas man į galvą.
***
Švelnumas plauko
galvotrūkčiais užsiūtas,
lyg būtų skilęs
perpus pasaulio ūkas,
išbėręs vandens grūdus.
***
Atidi klausa
užsprings deminutyvais.
Įbstas žvilgsnis
Į veiksmą, lakų, gyvą
paliks plazdėt bevaizdis.
***
Degėsiuose
išradęs keptą vėją
krapštau nuo veido
ir pribarstytų akių
dar nerastus ėjimus.
***
Iškasęs smiltis
iš po rausvų vaiko pėdų
supilsiu kopas.
Po ašarų aliejum
slapstosi saulės gėda.
***
Načiai pasūdyt
imu iš žvyno gėlą,
šalčiausią druską.
Žvaigždynuos paklajojęs
apsimetu nendrynu.
***
Debesies alkį
Saulės malšina pienu.
Per skliautą braunas
žydriausio stiklo slėnis,
sudužęs aukščio smėlis.
***
Nakties žaizdoje
pritvinko kometų sunkio,
aitraus slopumo,
nepaisant skliauto naujo,
apėmusio man kraują.
***
Per žemės žiedą
šešėlio autografas
nuėjo perbraukt
basosios saulės gėdos
lyg ašara įdegus.
***
Priešpaskutinė
prisisapnavus mėta,
žaliausiam lapui
šlamėjimą užsėdus,
vibruos virš žiedo kapo.
***
Samanos našta
po skliauto sunkiu bunda.
Glūdumoj slypi
praplaukusio eglyno
adatuotas apdaras.
***
Debesų srovėn
lengviausią irklą sviesiu.
Mojuoju žvynais
akmens dugninio šviesai,
slankiojančiai tarp maurų.
***
Aidinčiu ritmu
gegutė klausinėja.
Žievė sutrūko
lūžtant trenksmingam aidui
tarp žalių šilo aurų.
***
Transliuoja skliautą
lietaus laidai ilgiausi.
Šakojas dantys,
kėsindamies į laisvę,
tačiau tiesos neapgausi.
***
Mėnulio kakta
rūdija prie debesies
susuktam lizde.
Varinę spalvą audžiu
braidydamas naktyje.
***
Įžiebęs skliautą
kibirkštim pasiklosiu.
Sniego duženos
blizgina žaibo stogą.
Anglys juoku leipsta.
***
Strazdanas merkiant
anglys juodžiausiai juokias.
Irkluoju veidą
per šypsenos verpetą
įbridęs smilčių klanan.
***
Tamsa įskilo,
griausmo šakutė smigo
į sniego akį.
Baltumas nesugrįžo
plukdyti žaibo sėlių.
***
Kas antrą žvilgsnį
į ašaras sodinsiu.
Patręštas laikas
brandina žilą smiltį
prie dienų –naktų miško.
***
Mano spės dugnas
kibirkštim išklotas.
Gesinu delnus
žerdamas lemtie grūdus,
supiltus būties aruodan.
***
varinėja laiką
nepailstančios venos.
Nelauktas dūžis
sugriovė varpo sceną –
laukimo nebelieka.
***
Prieš gaidžio grėsmę
dar tamsa raibuliuoja.
Giedosim šviesai
savo delnų pašvaistes
pasėję vietoj duonos.
***
Betraškant speigui
apkurto buklios snaigės.
Suskilęs šaltis
atplaišose sustingo,
varveklių rakštys dingo.
***
Akylai stebim
samanos mirimą.
Išgėręs žūtį
jau nebeputos Merkys
po mano pėdų liūtim.
***
Ašaron smeigsiu
paslankią burės būtį,
lyg būčiau speigas.
Varveklių suirutėj
mintis paišau ant snaigių.
***
Apspjovusios skliautą
dulkės pursluose džiūvo.
Ne keliu maunam
nardydami po rūką,
nuo likimo atitrūkę.
***
Lašais pradūrė
skliautai kiekvieno būtį.
Kiauriausią lapą
minutės nusižiūri
prieš laikiniausią mirtį.
***
Iš aukščio smigęs
prisiūsiu sparnui žingsnį.
Aš - adatėlė
besiūlėj veido minoj
susibrandinęs rimtį.
***
Palikus kelią
manyje bręsta mintys.
Daiginsiu sniegą
apsimestiniams žingsniams,
nubalinusiems žodį.
***
Ant mano kaukės
pakibęs skliauto skydas.
Dvigubai slaptos
manojo džiaugsmo minos
stovint ant žemės dugno plyno.
***
Aš toks beribis –
manin susmigo metai.
Minties įrėmint
neišdrįso nė vienas,
išvarstęs plunksnų plieną.
***
Supūdžiau laiką
skliaute praradęs saiką.
Nebūtas sapnas
žvaigždes paklojo dienai
po spinduliais suklupęs.
***
Klumpu po dulke,
per menkos mano dienos,
kad kelčiau viltį
į kosmosą supilto
juodojo pieno švieson.
***
Kankorėžiai vaiko
lyg sparnais stogus raiko.
Kevalų laikas
ne mane pripils dygsnių
išsibarsčiusios snaigės.
***
Kamienai dūsta –
baltas lelijų miškas
pačiupo uoslę.
neišgenėtos virkščios
smaugia pamėlusį skliautą.
***
Raukšlėms pražydus
pasaulis skina odą
iš skliauto delno.
Kiekvienam po žvaigždyną
juoda skylė atstoja.
***
Atsidarysiu
paskui kregždutės vyrius.
Nesieks šešėlių
aukštyn iškelti dryžiai,
užbraukę džiaugsmo dangų.
***
Apako saulė
neiškentėjus dūžių.
Žaibus pralaužiu
vaivorykštiniais ikrais,
žvynų atkąstais tiltais.
***
Į pirštą tirštą
krioklio akmuo įsminga.
Skaidrus sunkumas
prislėgs naktis, kai miršta
lengvumas pūko rūko.
***
Geriu membraną,
kur tarp manęs ir oro.
Prisilietimais
siurbiu pasaulio tvoras
savęs atriekęs minčiai.
***
Blakstienų žievės
žvilgsnį perlus sega.
Paslėptos šaknys
sapnų nebekedena
išbrinkusiom patrankom.
***
Siuvu į bangą
prisirpusį plaukimą.
Po irklo balnu
puta vibruos pelkynus
lyg pelekai po žvynu.
***
Išgertos saujos
tuščiuos prisilietimuos.
Švelnumas naujas
pribers nakties į naują
ką tik paliestą saulę.
Atgal
