Poezija
09 23. Boleslovas Mačionis (1915-1971)
Vytautas Mačionis
Kuo tik nėra buvęs mano brolis Boleslovas: poetas, GULAG kankinys, dainininkas, jaunalietuvis (metus vadovavo skyriui), šaulys, ulonas, pogrindinės organizacijos „Geležinio Vilko Lietuvos partizanai“ skyriaus vadovas, Lietuvos aktyvistų fronto skyriaus vadovas, pogrindinio laikraščio „Žygis“ redaktorius, politinis kalinys, Kauno sukilėlis, po karo – vėl politinis kalinys, tremtinys, kolūkietis, laiškanešys...
Kurį laiką kalėjo viename lageryje su rusų disidentu ir rašytoju A.Solženicinu. Bendro likimo draugai Boleslovą vadino Lietuvos Gėte. Per savo trumpą gyvenimą parašė 5 ar 6 tūkstančius eiliuotų kūrinių. Iš jų – apie 50 poemų ir vieną epopėją „Sielvarto medžiai“ (beveik 2000 eilučių). Pastarąją – „geležinės uždangos“ sąlygomis, kai Vakarai labai mažai ką žinojo apie GULAG, autorius laikė savo vertingiausiu kūriniu. Jame sueiliuoti visi 15 metų vergijos – nuo arešto dienos iki sugrįžimo į Tėvynę – pergyvenimai, į juos įpinant ir politinius to meto įvykius.
Apie 2000 kūrinių 11 metų išgulėjo užkasti žemėje, pieno bidone, todėl ne viskas yra įskaitoma.
<text>Tyruose keleivis sunkiai kojas kelia,
Jau širdis krūtinėj vos vos tik gyva:
Kurgi tu, tėvyne, tolima žvaigždele?
Kurgi tu, mažute mano Lietuva?
Svetimas dangus man, šaltos jojo šviesos –
Čia diena pavirsta naktimi juoda –
Lyg žvaigždė beribėj negyva, užgesus;
Gąsdinu laimingus su sava rauda...
Akys mano liūdnos, visas aš – troškimas –
Ašarom aplieta kiekviena diena –
Šaukdamas pagelbos, uždusau užkimęs,
O maniau išgirs kas - kad ir tu viena?!
Tuščios mano dienos - žingsniai po pustynes –
Gaila taip be tikslo žūstančių dienų –
Susirgau aš sunkiai ilgesiu gimtinės -
Ilgesiu sesučių tylančių dainų...
Svetimas dangus man, svetimi skliautai
Ne, po dangumi tuo neprigyti man-
Kuo tave atjausti išvežtą, sugriautą,
Mano brangužėle vargo Lietuva?!
Kazachstanas,K, Čiurbai-Nuva
Partizanai
Partizanai - žaibai vakariniai.
Partizanai - laisvi vanagai.
Partizanai - vilkai geležiniai,
Mirties sūnūs ir laisvės sargai!
Kai jūs einat - sugriaudžia perkūnai,
Savo kelią nušviečiat gaisrais -
Netikėtai ant priešo užgriūnat
Irnuo kelio nušluojat visai...
Jūsų žaismas - granatos ir šūviai.
Jums pritrūko kantrybės kentėt –
Jūs parodėt, kaip moka lietuviai
Savo žemę gimtinę mylėt...
Jūs išėjot prieš priešą nelygų,
Kur nebuvo vilties nugalėt -
Kaip mirtis netikėtai išdygot,
Negalėjo, kur niekas tikėt...
Jus per amžius minės mūs Tėvynė;
Dainose jūsų žygiai skambės –
Savo žygiais garbingais nupynėt
Jai vainiką didvyrių garbės!
Partizanai - žaibai vakariniai,
Partizanai - laisvi vanagai.
Partizanai - vilkai geležiniai,
Mirties sūnūs ir laisvės sargai!
Miško pasakos
Prie naujųjų Brolių kapų Unžoje
Berželiai mano, liūdintys berželiai,
Broleliai svyruonėliai iš Užlandijos taigos,
Ko šnarate? Ko verkiate prie geležinio kelio?
Kuo sergate? - ar gedulo? ar ilgesio vargais?..
0,ne! Jūs verkiate visų, kurie čia krito
Kaip lapai rudenį, kaip musės po šalnos,
Taip laukę - nesulaukę laisvės ryto –
Nebesulaukę nė pragiedrulio pilkos dienos...
Jų tūkstančiai čia ilsisi ir jum šaknis maitina –
Nors jum nebeatliko naudos daug,
Nes mirė jie iš bado vien nuo vandens sutinę,
Nebeturėdami iš ko pagelbos laukt!
O jei kada, ieškodami jų kapo,
Ateis pas jus, apsilankys jų giminės –
Berželiai, jūs šlamėkit savo lapais
Ir tyliai vėjui pritariant giedokit himną!
Nulinks giria ir verks parpuolus
Ant kapo vargo brolių, pasimels –
Drebės ir drebulėlės, ir sausuolės
Išdžiūvusiom viršūnėm eglės apsiverks!..
Gorkio srt., Unzlagas, Suchobezvodnoje
Atgal
