Poezija
12 20. Keturių aušrų audinys
Evaldas Navys – Vyliusgimė Gražulių kaime, netoli Simno. Miškų ūkio inžinierius eilėraščius rašo antrąjį dešimtmetį. Jis surinko penkis milijonus parašų žymių žmonių atminimui ir kraštovaizdžio tema. Jo tėvai po mirties Prezidentės apdovanoti Žuvusiųjų gelbėjimo kryžiais.
Miškų urėdo ąžuolinė širdis
(Kėdainių miškų urėdui Juozui Girinui 60)
Mana tautele, tu turi juk širdį,
Kurią vėjelis kartais pakedena.
Yra žmonių, kurie ją girdi,
Kurių aplinkoje jinai plazdena.
Tautos širdis pamėgo ąžuolynus,
Kėdainių miškuose ji rado vietą.
Dažnai aplenkianti mišrius medynus,
Pažįsta ji medieną ypatingai kietą.
Blogų žmonių net žvilgsnio vengia,
Nors jai vienatvėje ganėtinai sunku.
Širdelė ypač bijo tų, kurie ją engia,
Todėl jai miškuose, palyginti, saugu.
Jai ąžuolas ištikimiausias draugas-
Globoja ąžuolus čia miško broliai.
Savi čia žmonės, žemė ir dangus
Tad miškuose ji gali jaustis oriai.
Šalies širdis ir žmonija supranta,
Kad Juozas Girinas-šaunus vadovas;
Patikimai globos šį ąžuolynų kampą,
Nes Jis - patikrintas miškų valdovas.
Klonų kolekcijų ir medelyno įkūrėjui,
Sėklojų priežiūrai paskyrusiam dienas
Ir rūpestingam Pajieslio kolekcijos globėjui,
Linkim žinot- širdis Jūs niekad nepraras!
Žmogau, atgaivinai gyvybės viltimi,
Šaravų ir Stelmužės ąžuolų jaunystę.
Juk auksą ąžuolo mediena keist gali,
Moki gyventi, dirbti ir darbe neklysti.
Ilgai, ilgai su ąžuolais Tu bendravai,
Esi pajutęs juose slypinčią didybę.
Nors pats galiūnu-ąžuolu ir netapai,
Širdis Tau linki paveldėt ąžuolo tvirtybę!
Žinau, kad Lietuva gyvuos,
Ilgiau nei daugelis planuoja.
Bei linksmą dainą padainuos
Širdis, kuri miške gyvuoja!
2010.09.06
„Liuli, liuli, liuli“
(Laimučiui Januškevičiui 60)
Menu senus laikus studentu kai buvau
Ir garbiojo profesoriaus kai paskaitų klausiau:
Įstrigo Tado Ivanausko „Liuli, liuli, liuli“-
Miškinio vieversio balselyje šie žodžiai guli.
Po to ne kartą dzūkų krašto miškuose,
Ypač smėlėtuose ir sausuose pušynuose
Išgirdusiam balselį šio paukštelio mažo
Širdis nerimo, o kūnas virpesiu gyveno..
Žmonių pamiltas, oi mažyti vieversėli,
Balsingasis mūsų šalies miškų paukšteli,
Dzūkai tave dažniausiai ligute vadina;
Nes žino, kad vardelis tavęs neskaudina.
Tu negaili švelnaus balselio
Gaivinti sielai vaiko ir senelio;
Visų kas tave mato ir kas girdi,
Ne tiktai sielą, bet ir kūną šildai.
Brangus ir mielas skrajūnėli,
Myli tu žmogų – darbštuolėlį;
Jo darbas nors žmonijai skirtas,
Bet polajuose tavo lizdas tvirtas.
Radai „Dzūkijoje“ didžiausią turtą,
Laimučio talentu ir prakaitu sukurtą.
Gyvent jame nusprendei amžinai,
Nors daugumos darbų Kūrėjo nežinai.
Nuolat girdi tu tvenkinio bangavimą,
Bei garsų Tolupio tėkmės čiurlenimą;
Uodi dar nepažintą aromatą augalijos,
Ir stebi darną retųjų augalų bendrijos.
Dvidešimt metų jau į praeitį nuėjo,
Delnai kai kaito arboretumo Kūrėjo.
Lankau „Dzūkiją“ metais kiekvienais,
Gerbiu Kūrėjo darbą jo plėtros laikais.
Bet tik prieš penkmetį mintis galėjo kilti,
Jog šiandien teks viešai prisipažinti,
Kad išgirdau paukštelio nespalvingo balsą,
Kuris „Dzūkijoj“ dieną-naktį skleidė garsą.
Giedok, paukšteli ir niekados netilki,
Gražiausią vasaros giesmelę visad skirki
Tik ką subrendusiam kolekcijos Kūrėjui,
Garbiam želdynų mokslo Korifėjui!
2011.11.12
Miškų dinastijos vedliui
(Zdislovui Truskauskui 60)
Brangiosios Lietuvos miškų vėjeli
Kasdien bučiuoji tu gamtos didybę,
Lankai Žmogui paskirtąjį kelelį
Ir Jam padovanotą trapiąją gyvybę.
Gyvenimas kiekvienam žmogui duotas
Tėvų bei laimės dieną lėmusio Dangaus.
Jie skirtingi: vienas protingas, kitas augalotas,
O Zdislovas pasižymi dvasia didžiojo žmogaus.
Vėjeli, gyventi Žemėje visiems nulemta,
Visiems čia gimusiems jinai skirta;
Tačiau laimingas tiktai tas kuris supranta,
Kad dieną lemia kiti žmonės ir gamta.
Vėjeli, lankai tu Rukšteliškių kaimą
Žalių ir ežeringų Tauragnų apsuptyje;
Praskrieji tu pro Truskauskų laivą,
Zdislovą vedusį miško mokslų kelyje...
Susikaupimo auditorijos
Technikume ir fakulteto dienomis,
Tiek praktinių darbų laboratorijos
Sutvisko neišdildomomis žiniomis.
Žinios svarbu, jų turi daug kas,
Bet padėtį žmogaus ir gerą vardą
Lemia ne vien tik tai, bet kitkas,
Tas kitkas taurioje krūtinėj verda.
Girių vėjeli, pasveikink didį tolerantą,
Kasdieną naikinantį miško skausmą,
Gebantį valdyti visą krašto gamtą,
Suprantantį žmonių ir medžių šauksmą.
Miškų vėjeli, linkėk širdingai,
Kad Žmogui polėkio nestigtų,
Gyvuotų kad šeima laimingai,
Šalies miškai kad sparčiai augtų.
***
Garbingo jubiliejaus šventė kai suošė
Balsų šurmulyje mes džiūgavom kiekvienas;
Laiminga šypsena tada Jo veidą puošė -
Draugų apsuptyje juk Zdislovas ne vienas.
Visi linkėjome gyventi,
Stiprinti atgimusią valstybę,
Dirbti kraštui ir nesenti
Ir tausot žmonių vienybę.
Neteisybė skaudžiai kanda;
Nežinojom, kad Jo tūno.
Kodėl dorą žmogų randa,
Kodėl prireikė jai kūno?
Ganėtinai skaudi ši netektis,
Visiems labai, labai sunku.
Širdyse liko vien juoda naktis,
Tačiau gyviems gyventi privalu.
Nors mūsų širdis slegia, spaudžia,
Nes pažeisti didžiosios neteisybės.
Nors liūdesys krūtines graužia
Jo šeimai linkim ąžuolo tvirtybės.
2008.01.26 ir 2011.09.03
Šilti žodžiai Gediminui
Klaipėda – lietuvių miestas,
Kuršių krauju kiek atskiestas.
Vos tik sukilimas prasidėjo -
Vokiečiai tuojau pat nutautėjo.
Rusams duotas toks pat testas.
Kai kilo Lietuvos gadynė
Čia šokėjai laurus skynė.
Prie grožio ir tvarkos priprato,
Kai dzūkas viršininku tapo.
Audiny Jis greitai ado skylę.
Užadytoji skylė – tai želdiniai,
Darnūs skverų- parkų deriniai.
Puošia miestą ir gaivina,
Dažną paguodžia ir nuramina
Darbštūs Gedimino valdiniai.
Žavią klaipėdietę radęs,
Ją pamilęs ir greit vedęs,
Klaipėdiečiu beveik tapo,
Dzūko kvapo vos neteko,
Šilus Klaipėdoje radęs.
Bet nepamiršo jis šilelių,
Smėlėtų Alytaus kalvelių,
Lanko savąją gimtinę,
Pamaitina ja krūtinę,
Stumia ilgesį iš kelio.
Veikla Klaipėdoj reikšminga
Visam kraštui reikalinga;
Juk veržlumo Jam netrūksta,
Dega Jisai čia ir rūksta.
Darbo niekada nestinga.
Žmogų taurų – Gediminą,
Gediminą – Valašiną,
Paremia savivaldybė,
Ačiū jai, kad nepamynė,
Noriai neša gerą žinią.
Žmonai vyras tikras ramstis,
Neiškyla prieš jį slenkstis;
Atžalas dailias auginti,
Rūpesčius šeimos atminti.
Po darbų namuose rastis.
Linkim jubiliejaus dieną,
Pakelt taurę ir ne vieną,
Sveikas kūnas, kad tarnautų,
Kad jėgas žmogus atgautų;
Lai vien gėris valdo sielą!
2011.02.18.
Memoria įžymiam mokslininkui Kaziui Ėringiui
Dangiškos jūros gintarinis krantas
Lietuvos sūnui daugiau nei šventas,
Nes daugelio kartų krauju apgintas,
Nors tautos žiedas tremtas ir kankintas.
Lengviausia priešui nuolankiu išlikti,
Sočiai gyvent ir abejingu kraštui likti.
Tačiau Kazys surado kitą kelią -
Nuolaidžiam būdui prieš pastatė tvirtą valią.
Jis rėžė okupantui tiesos žodį, raštą,
Matydamas pamintą gimtą kraštą.
Namie palikęs mielą šeimą, mantą
Išvydo svetimą, bet laisvą krantą.
Iš ten pasauliui skelbė tiesą
Ir savo kraštui projektavo šviesą.
Kažin ar laisvės varpas vėl skambėtų,
Jei Kazio žiburys virš žemės nežėrėtų?
Bet tai tik epizodas mažos tautos didžios esybės,
Kraštovaizdžio dinamika, darna – jo kasdienybė.
Ištyrė šalies kalvas, vandenis, durpynus
Ir skelbė mokslo straipsnius, leidinius, žinynus.
O Dieve! Tau atiduodam taurų mokslo vyrą,
Jo dorą kelią, žvilgsnį tyrą;
Globoki Lietuvą, jo mielą šeimą, krašto gamtą,
Ir visa kas jo nuveikta ir kuo gyventa.
Švieski talentų aušra
Gamtos gėrybes, grožį, meną,
Darbščiųjų talentu sukurtą dvasios peną
Šaunus tėvelis ir daili duktė Kristina
Tarytum savo kūdikį suvokia, išgyvena
Ir tuo jie tautą, visą Lietuvą maitina.
Atvertęs „Rankdarbius“ ir „Sodo kraitę“
Pajusi išmonės ir liaudies meno vertę;
Darbštuolių kūriniai krūtinę šildys,
Pravėrus iki šiol dar neatvertą kertę.
Lai žėri tautai jų neramios širdys.
Garbė tauriam redaktorių siekimui,
Kantrybei atkaklumui ir užsispyrimui
Gelmėse pastebėti ir pagarsinti kūrybą
Ir rasti žodį darbščiųjų rankų pagyrimui.
Sunku pranokti šių redaktorių tarnybą!
Ar būtų Lietuva be liaudies išminties ir perlų?
Ar būtų Lietuva jei valgytume įvežtinį derlių?
Ir ko būtų verti megzti ir išaustieji raštai,
Jei skryniose gulėtų tamsoje sukrauti dailiai?
Kas tada garsintų ir savastim žavėtų kraštą?
Tauta gyva, kol balsas girdimas kūrėjų,
Aidu sugrįžęs šauksmas prometėjų,
Kol darbščiosios močiutės ir dukrelės
Menu užtemdo paklydimus niekadėjų,
Žėrėki talentų aušra brangios šalelės!
Atgal
