Poezija
03 30. Oro rykštės
Algirdas Pilvelis
Nulupau aušrą.
Žievės bejausmės spurda.
Delnuose –griūtys.
Pūdau pasaulio lukštą
prisilietimų mėliais.
***
Mojuoju dulkę.
Per mažas mano vėjas.
Audroje tirpsiu.
Putos manęs negėrė,
tad vėl dulke trupėsiu.
***
Samanas varstau,
girgžda daigai velėnos,
kažkuo užklotas
spraudžias akmuo prie sienos.
Gal būt tai mano skliautas.
***
Skandinu vėtras
savo plaukų alėjoj.
Įspraustas smūgis
medžiuose pieš buvimą
daužos mėliu besparniu.
***
Išbraidžiau laiką.
Žodis, aprengtas vėtrom,
aštrina uoslę
ir supuvimo kėslai
raidėm sieloj nusėda.
***
Virš mano žvilgsnio
lūžta spindulio tūris.
Sulenktas ženklas
nebeparodys siūli.,
Randas jūras išplukdo.
***
Susemiu sapną.
Blakstienų kastuvai sotūs
ne prabudimu,
bet vaizdu, sienom klotu.
Tokie skliautų tapetai.
***
Sukūręs skliautą
save pakabintą mėtau.
Į žvaigždės plaukus
siūlus įpinsiu vėtrom,
randus dantim susiųsiu.
***
Žvaigždynų skylės
pila mane per rėtį.
Už skliauto duobės
į aukščio gėlę krinta
žiedadulkės mirgėti.
***
Skliautas –apvalus.
Slėpsiuosi po jo skėčiu.
Atrastu dūriu
žaibas vaidins erškėčius
ir vėtros taip išlašės.
Laša pasauliai,
krinta dangus į mėtas
ir žaliai plaikstos
po mano rankų klėtis
naujai balsai gėlėti.
***
Supūdžiau snaigę.
Žvilgsniai balti vėl mėtos.
Išrinkau vyzdžius.
Spalvoms palikus skliautą
liko sparnus sudėti.
***
Pūvančios eilės,
vakar vėtras išsiurbę,
žilumas siunčia.
Buvimas išretintas
po juodo skliauto ietim.
***
Išbrinko vielos,
samanos auga vėsios.
Subadę tamsą
pėdų nebesulaukia
lyg gėlės taip siaurėtų.
***
Išsukti varžtai
iš sugriuvimo miestų,
magnetas oro
traukia uosles iš kėslų,
saujas naujas brandina.
***
Ištiestos spalvos
nulenkia gėlės saujas.
Padovanotas
žvilgsniui kritimas auga
lyg patvinimas laiko.
***
Nulenktas laikas
pila sapnus į saujas.
Ištiestos tiesos
džiūsta po saule juoda,
lyg būtų aurų pilnos.
***
Samanos pilas
tiesiai į sienų stigmas.
Uždraustos ribos
brėžia į delnus naktis,
kad tik saulę išburtų.
***
Atodūsiai kris
į atbulumą saulės.
Balkonai randa
debesy savo kloną,
pašvaistėmis užkastą.
***
Klonuoju laiką.
Vakardienos nečiaudo
po skliauto dulke,
gimusį smūgį gaudo,
vartosi suodžių gaidos.
Cunamiuos laiko
sielas geriu iš rankų.
Sekundės blyksi
vasarom, išrautom
išpatrankų. Skausmas šaudo.
***
Savim išbarstau
kibirkštis. Vėtros rankų
įskeltas skausmas
suteršia sienų ramsčius.
Skęstu absurdo suodžiuos.
***
Per šiltas laikas.
Tiksintis varva tankis.
Aš išretėju.
Tirpstant skliauto rankose
kometas lieju.
***
Sunkiasi taškas.
Dar nepatirtas sunkis
velkasi sienas.
Tiesiai ant skliauto vartų
oras pasikabina.
***
Ašaroj –raidės.
Dangaus langas pravertas.
Stiklo pašalas
vitražo dulkėm merkias.
Mano vyzdys –išnertas.
***
Kibirkščių sienos
eilėraščius sukarpė.
Užveistos naktys
tampo pasaulių tankį.
Virš šalčio per daug tamsos.
***
Vanduo susmukęs
kažką apsikabina.
Nulaužtas rūkas
supils kometų tylą
kišenėn mano uosto.
***
Brenda alyvos
per sausrą mano žvilgsnio.
Malkose guli
žievės. Suodini yriai
rievėje. Sakai suokia.
***
Ledinis stogas
suleis dantis į rūką.
Išbris iš aukščio
prisiminimų trūkiai
lyg sparnas suodžius kurtų.
***
Ištirpęs iešmas.
Varvekliai pjauna būtį.
Pasaulių sienas
apibintuoja liūtys.
Galbūt ir aš nupieštas.
Varveklių laikas.
Netirpsta šalčio pleištas.
Plėšosi mintys.
Dar negiedotas maištas.
Pavasariai maišosi.
***
Pasauliai loja.
Būgnus sugėlė žaibas.
Aš vis tiek tyliu
lyg būčiau sapno tvaikas.
Ylos dar nematytos.
***
Rikiuoju guolius,
prisisiuvu prie rėmo.
Staktos įžengia
į vasarinį tvaiką.
Įsipina bijūnai.
***
Bijūno sostas
priplaks spalvas prie žaislo.
Suprastos šaknys
išraus naktis iš vaizdo
kol žvaigždės žemėj guli.
***
Išsiurbtos olos.
Akmenys renka prasmę.
Suprastos žolės
sienas nudažo raktais,
įkaltais man į odą.
***
Virš lapo –žaizdos.
Raidę supilu tvaikui.
Išskintas žodis
atpalaiduoja rūdis
nuo seno odos slenksčio.
***
Išdžiūvęs vaizdas.
Blakstieną aky išmaudau.
Supiltos venos
mėlyną tamsą jaučia
po savo pulso kojom.
***
Aštrumos skonio
vaivorykštes išardo.
Pradurtos spalvos.
Adatos plauką ardo
šiltos blakstienų jūros.
***
Įmaišau naktį
į žvaigždės tamsų guolį.
Išpirktas raktas
laužia debesies odą,
prašo skliautus išlakti.
***
Nesusivokiu,
kuo numarinti naktį.
Išskrosti šuoliai
brenda per lygų raktą.
Rankose sapnas miega.
Supilu sienas.
Mano teisybė spragsi.
Žvakėse raikos.
Samanos išsiritę.
Lukštas rakštį palieka.
***
Sukuriu rakštį.
Odoje blaškos skausmas.
Supiltos viltys
į mano tuščią žodį.
Laikas naktis išplakti.
***
Virš mano žvilgsnio
lūžta spindulio tūris.
Sulenktas ženklas
nebeparodys siūlių.
Randas jūras išplukdo.
***
Įsminga žingsniui
mėlynas žvilgsnis smėlio.
Užmerktas ilgis
nebematuoja gėrio.
Atsimerkimai miršta.
***
Užsimerks ietys.
Smūgiai išblaško skliautą.
Nubaustos tamsos
suriša vėtrų valtis.
Debesis ryja šaltis.
***
Išbarstau skliautą
žvaigždę akims pasėjęs.
Suspurda uodas
vėlių vandens prigėręs.
vėjas skęsta sparnuose.
***
Papuošiu delną
prisilietimais gėrio
pėdos negauna.
Jau nebegrįžta gėlės
iš nuvytusio rėmo.
***
Sutemas raikau
gėlės atsibudimų.
Užraugtas laikas
pakaso sienas randas.
Akis labins šešėliai.
***
Sutrupa aukštis.
Laikas aušros negėrė.
Nuvalau lūpas.
Nuo nutirpinto mėlio
kopos - avinėlis.
***
Skiriu būsimoms motulėms. Tanka parašiau Katedros aikštei, svajojau apie lietuvių tautos išlikimą globalizmo kiautuko papėdėje...
Atgal
