Poezija
02 14. Vasaryje mes liepos šiluma alsuojame. Skiriu dr. Jonui Basanavičiui
Evaldas Vylius Navys
Reikšminga šventė lanko mūsų kraštą,
Ji sudrumsčia gimtos pastogės tylą,
Apšviesdama darbščios tautietės austą raštą,
Lietuvio giedrą veidą, žvilgsnį tyrą.
Lietuvio veidas – tai veidas ištisos tėvynės,
Išnirusios iš pelenų, iš amžių glūdumos;
Tas veidas – skausmas mylimos gimtinės
Baltijos perlo, žaluma spindinčios gamtos!
Istorija nebuvo kraštui motina gera;
Ji nuolat draskė kūną, širdį vėrė.
Retai lietuviams atsiverdavo giedra;
Oi kaip ilgai tauta tamsybę gėrė.
Lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių
Žydra bendra pastogė ir ta pati būtis.
Šalis gyva bendru šalies piliečių triūsu,
Kuris gaivins, o revanšistus šalins ateitis!
Mes mylime kiekviena brolį,
Kuris tėvynei nėra abejingas;
Kuris palaiko krašto šuolį
Ir su tautiečiais jei vieningas.
Žemele kraujo, prakaito ir pelenų,
Vedei tautiečius iš kartos į kartą:
Gimdei tu motiną, o motina prigimdė tų
Kuriems gimtinės židinį kūrenti lemta!
Apginsim šalį mes nuo priešų- demonstrantų,
Pakanka Lietuvai taurių dukrelių ir sūnų,
Nutildžiusių gaudimą nuožmaus priešo tankų;
Kur kas lengviau nutildyti burnojimą „savų“!
Gražiausios metų šventės dieną,
Vasaryje mes liepos šiluma alsuojame.
Ši šventė jaudina ir įkvepia kiekvieną:
Juk šiandien mes laisvi gyvuojame!
<pav>Mama, mamyte
<text>Nors ilsiesi kapelyje Simne,
Jaučiu kiekvieną dieną aš Tave.
Gyva esi pušynų šlamesy,
Gyva ir vėtros ūžesy!
Regiu, nes įstrigai akių dugne.
Matau Tave prislėgtą vienumos,
Girdžiu Tave apgaubtą tylumos,
Juk negalėjai dingti iš tautos,
Tavo kurtos, mylėtos Lietuvos,
Bet ar sugrįši Tu iš nežinios?
Kiekvieną rytą aš keliu su Tavimi
Žinau, mamyt, ir Tu mane meni.
Sustingo mūsų prasvajotos dienos,
Nuo dabarties jas skiria laiko sienos,
Belieka pasikliauti vien atmintimi.
Nuolat regiu Tave upelio tėkmėje,
Žvyringame grunte ir kranto smėlyje.
Spindi, mamyte, ežerų vandenyje,
Regiu aš Tavo veidą ir akmenyje.
Atmintį saugosiu savoje širdyje.
Gera rymot po lietumi,
Žinot kad lyja Tavimi.
O kada krenta snaigės šaltos,
Iš Tavo kūno jos sutvertos.
Kai karšta Tu liepsnoji ugnimi.
Mamyt, sutikt mane juk Tu norėsi,
Savo vaikus kaip ir anksčiau mylėsi..
Tikiu atversi Tu bendrų namų duris,
Dangus ir žemė man tuomet nušvis!
Manau, kad apkabint mane galėsi.
Sugaut laiko tėkmės aš negaliu,
Bet aplankyt Tave. Mamyt, turiu.
Mamyte, aš pasižadu tvirtai,
Ateisiu, kai nuspręs Dievai-
Tavo valdas papildyt greit galiu.
Atgal
