Poezija
04 07. Gadinam svorį
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Skraidžioja žaibai
naktimis virš akmenų,
švysčioja žiedais.
Juk kitaip tenai alkis
sniegas raudina trasas.
***
Jautriausiai Kristų
pasmerktas kryžius rėmė
krintant į dangų.
Girdėjos ugnies giesmės.
Nebuvo žingsnių baigtin.
***
Ar reikia atspėt,
koks tavo veidas būtų
tarp šešių lentų,
ugnies rasom sukaltų
paryčiais paskutiniais.
***
Iš žemės traukiu
visų šventųjų dulkes,
krosnyse mirusių.
Kas mus išgelbės danguj,
kai tik dulkėm pabusim?
***
Dienos tebegriūva,
ir tu nakčia – greitkeliai.
Uolienos keičias,
lūžom. Žodžius laikrodis
prisuka tiksliai ikruos.
***
Paviršiaus juokas
atsainiai žvelgia per miglą.
Nugarą veržia,
gyvastis blaškos venom.
Drožinėjam sniegynus.
***
Tik laiko grožis
mezgasi vis iš naujo.
Tikrovės fonas -
reginys iš tamsumos
ekrane nuolat skleidžias.
***
Guldome naktį
požemiuos, amen tariam.
Nuoga atmintis,
deda tašką galinį -
tvyros pilkos ūkanos.
***
Panirau knygon.
Šalia –plaustas sūpuoja
lūpų atmintį.
Akys dega - šaudysiu
suodžius. Kitaip nearsiu.
***
Nublanko dangus.
Plečiasi baimės erdvė.
Radijas – būstas
žodžių svoriui permestam
per plinkančią visatą.
***
Uoslė nuogiausia
tvariai regi tyčiukas
stiklines duobes.
Štai ta duonytė – pramoga
įžengti akiduobėms.
***
Dužo prieglobstis.
Sugrįžta tvanas sapnus
pripūsti galių.
Įsčios siaubingai tiksi.
Vyzdžių troškimas lydos.
***
O kam gi akys
olos meistrui blaškantis
po konteinerius
užuteky? Po ledu
galbūt lygtis gliaudysim.
Žymė žydriausia
nokina širdį žodžių
ledinių. Kartais
kieno nors virpesius
tiksliai užrašyt užspeis.
***
Laikinas ruduo –
lūpos neslepia dugno.
Ūkanų sapnuos
rastas pasaulis tuščias.
Atstumai kalba aukščiau.
***
Paskambink sniegui.
Varnų paliaubomis
tykus tvenkinys tiki.
Širdies skrydžiai menki,
lizdai tuštumą gliaudo.
***
Dar žuvo kitaip.
Rudens statulos lapus
iškėlė balsais
aukštybių atvertint. Luktelk.
Eglutės lizdą bučiuok.
***
Ekstazė graužia
kultūrą, neatlėgsta
lyg koksai rėmuo.
Skurdo palatoj mirsiu,
o norėčiau namuose.
***
Atminties drugys,
laiptai –tuštumos žiedai.
Žuvies giesmyne
rytas ant ikrų čiulba
pamiršęs kietą skrydį.
***
Šviesa ilgesnė
už dangaus gylį skliautuos,
mirštančiuos regoj.
Pakilk į suktybes
valdyti dangaus rinkų.
***
Pašvaistės lipnios
laukia krioklio žaliavos -
erdviniai ikrai.
Tiksliai susumuot laiko
išlaidoms lagaminą parink.
***
Paspalvintas aušra
ledynų grožis valdys
nuostabius garsus
krioklio gerklėj slopstant
purslams gūsingai krintam.
***
Erelio tikslas –
skrydis viršum požiūrio
į nieką. Žydra.
Vienodi dydžiai buvom
jaunystėms, prigulę.
***
Suteikei pradžią,
nustelbei norus, sukai
girnomis karštį.
Už tavo lūpas mokėt
trumpais skrydžiais tenka.
***
Imi paklusti
praeities atošvaistėm.
Tamsos sąstingyj –
glūdi beribė mirtis.
Žemė už plutos - bendra.
***
Tavo troškimai
iš sykio imti silpną,
žudyti grėsmę,
žiba aistra apnuoginus
jausmus, širdies troškimą.
Dažniausia barai
smulkinu skrydžius –uodo
pasaulis dugne
jei yra laikas tarsiu
tau kitokius langus.
***
Pabudau –žvynas.
Oro žuvimi raikaus –
uoslė absurdas
kaipgi sustatyt ietis
kruvinas griunvaldietis.
***
Skliautas perrėžtas.
Iš skliauto delną išrėžt
tiek skausmo nešėm
kas liko snaigėj karštis.
Kitaip nevadin savęs.
***
Žvilgsnis perdurtas
savinuos grotas bundant
amžinybėje –
belangė kai sugūra
dangus numiršta saulėj.
***
Žibuoklėm siūsiu –
kalnynus prie debesų
beorės sienos
venas sugrūda vėtron
pavėjų mantras tašau.
***
Kažkam padariau
tyla kraupesnė verias
palaimos pūkai
skelia debesys ledą
svoris netenka savęs.
***
Vėtra nukovė kelią
snaiges susiūsi
varveklis sulaižys dulkę –
pamečiau erdvę
šito delno keliuose.
***
Pasakyk sapnui
vidudienio snaigytės
laka iš gręžto –
kam pažadėtas nebuvimą
juodžiausio skrydžio.
***
Žibučių nebus
pavasaris vėl netoks
užvožtas skliautu.
Laku laiką
laiko gerklė tikriau realybės.
***
Ne tas pats vaizdui
tiek gėlai džiaugsmo parnešk
sujauktas dūžis
išlygint žmoną žodžiuos
uodų tinklas perskrodžiu.
***
Niekuo nesiremt.
Dažų žmonės prigėrę
kaip žvilgtelt vidui
teigiant ramiai atrodei
pritariu sėkmė skuba.
***
Kai tik nuvytom
obuoliai noksta –giliai
molynu plaukti
aukštielnikos akys
susidėlioja spontan.
Beorė klausa
ir erdvė nesutankės.
Tik aš tankintas
o spalvinti paliktas
kartą skliaute atvertas.
***
Skliautinti dulkę.
Minkyti orą rate –
žeberklų tvaikas
paskliaute aš pervertas
jau kartą išretintas.
***
Daugina skliautas
tiesą žvaigždėtoms sieloms.
Išbrauktos aušros
iš mano tuščio rėmo.
Sutemos brauko kėslus.
***
Skiriasi aušra
su žvaigždėtomis sielomis.
Jų tiesą paskleis
saulėta vidudienio
šviesa visame skliaute.
***
Į ką įmerkti
raidę ištrynus žodį.
Meluoja tamsos
sulenktos skliauto kojos.
Niekur nebeina tylos.
***
Kur dėti raides
ištrynus prastą žodį?
Meluoja tamsa –
nereikia byloti
tyla slepia netiesą.
***
Raktas išlaisvins
viso pasaulio gylius.
Pasuktos vėtros
apkabina tylą
pirštais šaknelių yrio.
***
Pritrūko yrių,
stovi plaukimo kryptys.
Apsukti žvilgsniai
apsivynioja burę,
kurioj kvėpuoja tylos.
***
Prarasta kryptis,
nebevaldomas vairas.
Štilio apimtos
nukaro visos burės.
Tyla aplinkui tvyro.
***
Išsuktos aušros.
Temsta skylėse gyliai.
Juodosios žvaigždės
vakuumus berias miglai
į atlapotus rytus.
***
Blausiai skleidžiasi
aušra, nusikračius tamsos.
Juodosios žvaigždės
nugrimzdo į miglotą
slaptingą vakuumą.
***
Iš ko išauga
saulė suriję votys
sukastas skliautas
pasisodinsiu tylą
ant nuvargimo kelių.
***
Saulė nerimsta,
spigina aukštą skliautą.
Pasisodinsiu
vidurvasario tylą
nuvargusią ant kelių.
***
Sukuriu smiltis,
išgręžiu tiesą žingsnių
iš savo vaizdo.
stiklą sukramto tikslas
ašarom plauti linksnį.
Byrančios smiltys
suryja pėdsakus.
Pradingsta tiesos
žingsniai. Suklumpa tikslas
ant sudaužto stiklo šukių.
***
Susuku snaigę
į apvalytą tinklą
sugautas spurda
neišvalytas rytas,
saulėj surasiu kitą.
***
Kas antras skliautas
kuria pašvaisčių plytas
virš mano sunkio
vasaros išvalytos
pjauna iškvėptus suodžius.
***
Žaliausias laikas,
mane sukūręs daigas
lūžimai meldų
ošimą prausia vaiskiai
lyg saulė guostų žaizdą.
***
Žaliausias laikas
manyj sukūrė laužą.
Meldžiasi meldai,
linksi vaiskiam vandeniui.
Saulė blizgina bangas.
***
Naktį atslenka
gūdūs juodų pasaulių
skaudūs šešėliai.
Naktiniai paukščiai
pro uždaras langines žvalgos.
***
Pašertas vartosi.
Juodžiausias žingsnis byra
į siaurą sniegą,
lyg ruožai bertų tylą
į ašaringą žolę.
***
Naktų jauduly
slysta laikas blakstienom.
Sapnų teatre –
dramos ir tragedijos,
širdį gniaužiantis skrydis.
***
Takai supuolė.
Pinas pėdos tinkluose.
Koks gaidys švelnus,
lietaus velniškos dūdos.
Stogai baigėsi pulse.
***
Aš –tik varveklis,
aukštumų šviesa, dukros
kalvėj be žarijų,
kalbantis švelniai kaulais
suodinais, yrančiais vis.
***
Akys be ugnies
Pailsom glostyt vėsą
Šiaurės regata
Debesys nesiskirsto
Švitina bangas sapną.
***
Giminių barnis.
Paukščiai gražiau banguoja –
aušrinam tolius.
Reikėtų kitaip mylėt.
Kuždesius rikiuok krūty.
***
Bėgu kukuoti
skiemenis žalio lietaus.
Rikiuoju raibai
gūdastis ūkų, žadu
iškelt sparnams raminti.
***
Žemuogės žaibas
šilko akims ne balsas,
ne skiemens mauras,
duobė sueitims laše
smilgos atminties tąnakt.
Atgal
