Nežinia, Ką jūs čiulbėtumėte, Ainiai mūs mielieji, Jei atsidurtumėte Mūsų vietoje?!

Tas Gruzijos vynas raudonas lyg kraujas. Pakėlėme taurę, išgėrėm lig dugno. O priešas nerimsta, ko siekiam, teiraujas Vėl ruošiasi siųsti į tremtį, į ugnį.

Smilga, Smilga, kur skubi, kur bėgi, Kvepianti žuvim ir ajerais, Gal į ten, iš kur seni, paliegę, Vėl namo paklydėliai pareis.

Siūbuok su bokštais minareto, Sūpuokis gluosnių šakomis. Kaip debesys linguok iš lėto, Su upėm plauk ir su mumis.

Turim didį krašto Seimą Tarsi šventą tautos šeimą. Bet pasakysiu atvirai – Ne viskas toj šeimoj gerai.

Vėl žydi alyvos. Jų kvapas svaigus. Gyvenimo skonis Saldus, kaip medus.

Tu tuščias, Kaip tuščia taurė. Tu  tuščias- O gal tai buvo Tavo gyvenimo esmė.

Liūdi lauko našlaitėlė Pagairėj viena. Kas išspaudė ašarėlę, Kokia neganda?..

Lietuvos mokytojų literatų ,,Spindulio” draugija šiuo metu vienija apie pusšimtį narių. Glaudžiamės po Vilniaus mokytojų namų stogu. 2005m. išleidome almanachą ,,Lėkimas virš žemės”. 2013m. – ,,Užkūrė aukurą Čiurlionis”. 

Iš po juodų nakties sparnų Dangus žvaigždėtas suspindėjo, O aš į žemę ateinu, Kur mano balso negirdėjo.

Mama vis klausia Ir klausia manęs Pavenčiuos po smiltim

“Beržų laukimas“ – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narės Sofijos Šviesaitės  eilėraščių rinktinė, kurioje  atsiskleidžia lyrinio herojaus dvasinis pasaulis.

“Mokytojas kūrėjas – didelis mokyklos turtas, jos pasididžiavimas”, -  sakė rašytojas, žurnalistas Antanas Bieliauskas, Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio” draugijos pradininkas. Šiemet sukanka 30 metų, kai buvo išleista poezijos rinktinė „Pabūk džiaugsmu”. „Lietuvos aido“ redakcija siūlo skaitytojams „Spindulio“ draugijos narių kurtos poezijos

Nepranašaukit mums žūties. Tie, kas dantis galanda, Seniai seniai karste jau viena koja. Tai jie nerimsta, skleidžia bjaurų gandą Ir būrį pasmerktų karių rikiuoja. Nepranašaukit mums žūties. Tie, kas dantis galanda, Seniai seniai karste jau viena koja. Tai jie nerimsta, skleidžia bjaurų gandą Ir būrį pasmerktų karių rikiuoja. Nepranašaukit mums žūties. Tie, kas dantis galanda, Seniai seniai karste jau viena koja. Tai jie nerimsta, skleidžia bjaurų gandą Ir būrį pasmerktų karių rikiuoja.

Smėlio kopos akį vilioja… Jūra, rodos, arti ir graži. Ji sugrįžti mus kviečia, Atskubėjus bangų ūžesy.

Kartais svarstome tarytum užkerėti, Klystam, painiojamės tarp visų galų. Niekada ne per vėlu pradėti, Tiktai baigti kartais per vėlu.

Į erdvę galingai pakyla lėktuvai, Jų gausmas nustelbia miškus. O mintys ir svajos klajūnės – Skrajoja padangėj aukštai.

Nusimest metų naštąnorėčiau, Sužydėtvėl jaunystės žiedais, Apsivilkti jaunatvišką rūbą, Palakstyti vaikystės takais.

Senolė pušis – Gražiai nutašyta – tampa Nauju sienojum.

Jaunystės vėją pasigavęs Skubu alėja, skubu... Į savo pirmą pasimatymą Su rožės žiedeliu rausvu.