Poezija
10.24. Vėl žydi alyvos
Darja Borisova
Vėl žydi alyvos.
Jų kvapas svaigus.
Gyvenimo skonis
Saldus, kaip medus.
Nektaras ant lūpų,
Nektaras širdy,
Meldžiuosi suklupus,
Aušros atspindy.
Gyvenimas teka.
Srauni jo galia.
Dėkoju likimui
Kad plauki šalia.
Alyvų žydėjimas
Skleidžia kerus,
Kol žydi gegužis
Ruduo nebaisus...
Gyvenims – pianinas
Lipant sėkmės laiptais,
Ir nukrisi, ir pakilsi,
Ir nekęsi, ir pamilsi…
Idealių nebūna,
Kiekvienas gali įklimpti į liūną,
Gyvenimas kiekvienam pataiso karūną…
Pasiduoti visada spėsi,
Dabar džiaukis akimirkom,
Kad ir kokią išdaigą iškrėsi.
Lipant gerovės laiptais,
Ir nusivilsi, ir įgelsi,
Ir šypsosies, ir Dievo atleidimo melsi...
Gyvenimas – pianinas,
Kiekvienas gali suklysti,
Atleisk ir tada tavo siela galės pražysti.
Pasiduoti visada spėsi,
Dabar džiaukis akimirkom,
Kad ir kokią išdaigą iškrėsi.
Aušra Žigutytė
Labai bijau prarasti atmintį,
Neprisimint
ir nepažint tavęs.
Labai bijau apakti
Ir nematyt dienos spalvų,
Tavęs, tavo akių...
Labai bijau,
Kad širdies niekas
Neišrautų su šaknim.
Labai bijau tapti bejausmė,
Siūbuot, kaip nendrė
Ir bijoti šalčio.
Tie vėjo mostai dideli
Bejėgį kūną daužo,
Bejausmis kūnas nevilty.
Bijau raukšlės veide
Ir strazdanų ant veido atsiradusių.
Bijau žiūrėt į veidrodį,
Jame matyti savo atvaizdą.
Kur dingsta dienos?
Kur išeinam mes?
Šių žodžių niekas negirdi.
Tik aidi tolumoj daina,
O gal rauda...
Sugrįžta atmintis trumpam...
Ir rodos viskas buvo vakar.
Labai bijau,
Kad nepažint galiu savęs.
Užmiršusi, kad plaukt nemoku,
Brendu gilyn į jūrą.
Nuskęstu...
Pavirtusi balta jūros puta,
Klykiant žuvėdroms
Tyliai eisiu.
Atgal
