Poezija
10.07. Pabūk džiaugsmu, Pabūk viltimi... (Stasė Želvienė)
“Mokytojas kūrėjas – didelis mokyklos turtas, jos pasididžiavimas”, - sakė rašytojas, žurnalistas Antanas Bieliauskas, Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio” draugijos pradininkas. Šiemet sukanka 30 metų, kai buvo išleista poezijos rinktinė „Pabūk džiaugsmu”. „Lietuvos aido“ redakcija siūlo skaitytojams „Spindulio“ draugijos narių kurtos poezijos.
Kuri gėlė gražiausia?
Rita Bijeikytė Gatautė. Klaipėda
Skruzdė ar žmogus?
Ta pati dulkelė,
Žvelgiant iš kaleidoskopinių tolių.
Tik persmelkiant iš Aukštybių,
Supranti prasmę „Ora et labora“.
Tulpė ar alyvos?
Kuri gėlė pavasary gražesnė?
Širdies gėlė yra gražiausia –
Poetas pakuždėjo man į ausį tyliai.
Širdies gėlėm išpuoši visą krantą,
Begalybės link tiltus eilėmis išklosi.
******
Ruduo
Zina Bražinskienė. Alytus
atsipeikėjom
po rugsėjo šoko
tik beprotystėj
dar blaškosi
vasaros paukščiai
nesupratę rudens
negali išskrist
nėr danguj
rodyklės
kur pietūs.
Rudens parke
Danielė D’Erceville. Klaipėda
Žydi rožių ežerėliai
Tyliame rudens parke,
Raibuliuoja skaisčiomis spalvomis.
Medžiai kas akimirką vienišėja –
Vasaros pėdsakus žemei
Lapų blyksniais palieka.
Žydi rožių ežerėliai, -
Žiedų rasose ridena
Rudens saulę – rieduolėlę.
Spalis
Gražina Dūdaitė - Dauginienė, Vilnius
Krenta lapai - žiemos pranašai,
neša juos vėjas palaukėm.
Slepia saulę migloti rytai,
o širdis vis ilgis ir laukia
kas pakvies į linamynio talką,
ir kaimynus būrin suvadins
paklausyt, kaip armonika verkia
seno kaimo pačiam pakrašty.
Teka laikas skaidrus iš lėto
per pilkas arimų vagas.
Paupy dingo vasaros pėdos,
nei ieškos jų kas, nei beatras.
Jaunystė
Bronislava Daunorienė. Vilnius
Nužydėjo ir nuėjo
Pievomis basa,
Palydėta šalto vėjo,
Nuprausta rasa.
Ant lelijų balto žiedo
Suposi ryte,
Ją bučiavo ir gaivino
Ežero vėsa.
Nukvatojo ir išnyko
Tarsi pilkas dūmas.
Širdyje žaizda paliko,
Ašarų kartumas.
XXX
Er Minija. Vilnius
Spirale kylam į viršų,
bet galim krist ir žemyn.
Kas būtų, jei įsikirstų
mėnulis į žemę petim.
Galbūt skraidyčiau lyg paukštis,
gal augčiau į dangų šaknim.
O gal stovėčiau dviaukštis –
gyventų many su viltim.
Ir nieko neįsleisčiau,
kas nesapnuoja sapnų.
Ir niekad sau neatleisčiau,
kad taip trumpai gyvenu.
Kariljono varpai
Albinas Antanas Kazlauskas. Vilnius
Garsiai skamba varpai kariljono
Iš šventovių ir bokštų aukštų
Ir apgaubia tikėjimu žmones
Po dangaus paslaptingu skliautu.
Skamba jie ne išeinančioms sieloms
Į dausas, į beribes erdves,
Bet norėdami blogio šėšėlius
Išsklaidyti ir gėrį atvest.
Ta melodija tarsi lopšinė
Prie vaikelio šeimos židiny
Užliūliuoja kiekvieno krūtinę
Meilės, džiaugsmo, palaimos vilny.
Ji pašlovina didį ir mažą
Siekį puošti prasmingais darbais,
O gerumo sparnai sėkmę neša
Gausdami kariljono varpai.
Sudužo...
Emilija Krušinienė. Punia
Apraizgė skausmas
Lyg voratinklis krūtinę.
Kažko lyg stinga,
Lyg praradus ką.
Sudužo laikas
Lyg tuščia stiklinė,
Ir liko dvasioj tuštuma.
Žinau- tas laikas
Nepasikartos.
Tačiau nebūsiu vieniša,
Nebūsiu nusiminus,
.Su paukščiais eisiu padainuot
Ir mintyse nubėgsiu į gimtinę.
Dobilai
Vlada Banilytė – Kvedarienė. Joniškėlis
Takuos žėruoja dobilai,
Senokai jau baltavo sodai.
Visi mes mylime savaip,
Mes mylime visi vienodai.
Kai žydi, žėri dobilai
Ir kai brandina vaisių sodai.
Nuo dalgio virsta dobilai ,
Žalia skara užklojo sodus.
Visi mes kenčiame savaip,
Bet skauda mums visiems vienodai,
Kai nebežydi dobilai,
O vėtros laužo žalią sodą.
Žėruoja, žydi dobilai –
Balti tie džiaugsmo laimės sodai.
Tu – mano svajos ir sapnai,-
Todėl ir myliu nevienodai.
Žėruoja sieloj dobilai...
Tokie balti tie meilės sodai.
Rudens tyla
Inutė Ona Litvinaitienė. Vilnius
Aš nežinau, gal tas ruduo paseno –
Nėra ryškaus geltonio virš klevų.
Ne liūdesys aplanko širdį mano
Ir ne su liūdesiu kasdien keliu.
Sekmadienį varpai į langą daužo,
Toli toli atsiliepia šuo.
Savo tikėjimą pasidedu ant laužo,
Kurį seniai užliejo jau vanduo.
Tylu tylu... Nes gervės išplasnojo,
Palikę klyksmo virpesį širdy.
Kaip tąsyk kvietė skrist kartu! Viliojo,
Bet ir paliko pelkės vidury.
Tik pelkė – tai ne pelkė, o gimtinė
Šiek tiek pavargus, laiko nuskriausta,
Pirmoji mano – na – ir paskutinė
Nebepakeičiama likimo dovana.
Aš nežinau, gal tas ruduo paseno –
Nėra ryškaus raudonio virš klevų.
Bet kaip gražu! Ir kaip tylu – o Dieve mano! –
Dėkoju tau, kad Žemėje esu.
Nespalvosiu beržo
Danutė Morkūnienė. Trakų Vokė
Nespalvosiu šio beržo dažais –
Vėsiomis rasomis – vėjo ašarom.
Bet kodėl tu spalvų vis prašai,
Kai vaivorykštės visos man svetimos?
Nustebai? – Ne daltonikė aš,
Ne į šventę einu, o į rudenį.
Pats ruduo vaivorykštes man neš.
Kam dabar mano nerimą budini?
Rudenėjant man jau nesvarbu:
Krinta lapas geltonas gal rudas.
Netektis, kai tuštėja vidus...
Sėja viltį, tik beriamas grūdas.
Dienomis, naktimis ar girdi? –
Laša laikas minutėm ir valandom,
Ir kas kartą tuštėja širdy,
Nes kas kartą prarandam... gyvenimą.
Lietuva
Alfredas Naktinis. Vilnius
Lietuva, Tėvynė mūsų –
Lyg lašeliai gintarų.
Neaprėpsi krašto tolių
Be kelionių ir draugų.
Čia aukštaičiai ir žemaičiai
Buvo nuo senų laikų.
Arė žemę ir dainavo,
Kraštą saugojo kartu.
Neša vandenis į jūrą
Mūsų Nemunas sraunus.
Ten pilis lietuviai kūrė,
Gynė jos nuo priešų mus.
Ežerai ir ežerėliai
Mirga, žėri iš toli.
Koks skaidrumas vandenėlio,
Kai su valtimi plauki.
Mūs smėlėtoje Dzūkijoj
Pilna grybų, obuolių,
O prie Biržų, Aukštaitijoj,
Bręstantys laukai javų.
Suvalkietiškas taupumas
Žinomas visoj šaly.
Dėl valstiečių sumanumo
Čia aruodai vis pilni.
Mes – aukštaičiai, darbštūs dzūkai,
Suvalkiečiai lygumų
Ir žemaičiai tvirto būdo –
Uždainuokime kartu.
Traukim skambią bendrą dainą,
Kelkim džiugesį širdžių,
Kad visa šalis aidėtų,
Teiktų laimės ir jėgų.
Antika. Helada
Robertas Ramanauskas. Vilnius
Smėlio dėžėje lyg Prokusto lovoje
Žaidžia-užkasa-atkasa kažką Antigonė
Jos žarstomas smiltis atidžiai skaičiuoja Sokratas
Žibintu kiekvieną apšviečia bijodamas praleisti
Lemtingąjį nuodo kristalą ir sako:
„Homerai, kada atsimerksi? Lemtį tau skirtą dievų
kada pamirši?“. Gudruolis Ulisas
skuba, ne, ne į Itakę jis skuba, į Pelą jis plaukia
Achilo šalmu apvožt Aleksandrą
Ant Dzeuso Egidos Chrono rūdys jau kaupiasi
Pano fleita migdo ne Narcizą – narcizų koloniją
Nuo bėgimo įraudusi Dafnė įbrenda Egėjo jūron,
Ar ne Minotauro vienatvė ją traukia?
„sakyk, ar ne tu, Ptolomėjau, danguj pasiklydai?“
klausia vis to paties mituose Antika, ir Eukumena nuščiūva.
Seno leidimo knyga
Regina Samuolienė. Vilnius
Koks grožis nuostabus –
Ne vieno akiai jis patinka –
Retokai šiais laikais taip bus –
Kad šitaip ima ir nutinka.
Šiais technologijų laikais,
Kai rankoje ne vieno telefonas blyksi,
Iš ausų styro tik ilgi laidai,
O pats į taktą tik ritmingai linksi.
Tačiau šalia jaunuolio kitas sėdi-
Gal dvidešimt jam metų-
Jis rimtas lyg koks šimtametis dėdė-
Aptrintą seną knygą skaito jis, kaip reta.
Knyga leidimo seno surasta-
Vertė jos šiandien buvo pakylėta-
Šalia planšečių, telefonų tokia paprasta-
Jaunuolio rankose šiandien surado savo vietą.
Išeinantiems į gyvenimą auklėtiniams
Zuzana Budaitė – Stunžėnienė. Ukmergė
Skriskit kaip paukščiai
Per tėviškės dangų.
Tegul jaunystės
Paveikslą brangų
Kaip gėlę pražydusią
Saugoja širdys,
Svajonės šauksmą
Tylų išgirdę...
Lemtis lai sūpuoja
Žibintą skaidrų,
Kai spalio rytą
Takai bus migloti...
Tiesa lai būna tvirtas irklas,
Plukdantis tavo gyvenimo luotą...
Rudens rūkuos
Danutė Vidrinskienė. Marijampolė
Rudens rūkuos paniręs spalio rytas.
Iries gatve, taškaisi pieno upėj.
Lyg pamotės našlaičiai išvaryti
Paukšteliai bailiai ant šakų sutūpę.
Rudens rūkuos įbridęs tavo laikas.
Auksiniai metai tau takus nukloję.
Dairais aplink: gal kur viršūnėj laikos
Ir tavo laukiamas nežinomas rytojus.
O tu buvai...
Dalia Žibaitienė. Šilutė
Gal praskridai,
vieną akimirką ranka palietęs, -
šią vasarą
vis lietūs, lietūs...
Per kaktą spinduliu šiltu
tiktai akimirką jaučiu
ir nepasiekiu...
Baltam rūke, nakties šešėly
tu dar esi
ir vėlei,
pasikartojęs atminty,
į tolimas dienas grįžti...
Bet tu buvai.
Ir kas taip šildys?
Tas virpesys per pačią širdį
nubėgo, nunešė visus -
Dabar ir Vakar -
vis perpus,
kas vakaras ir rytas,
dar buvęs, tarsi išvarytas
surinkti likusius metus...
Traukiniui dundant
Birutė Silevičienė. Vilnius
Nudundės traukinys plieno bėgiais
Ir svajones manas nusineš...
O akimirkos laimės nušvitę –
Atmintyje mūsų dar ilgai gyvens.
Susibėgo ilgo laukimo minutės,
Susitikom kaip broliai abu.
Laikas, ilgesio skraistę numetęs,
Pavedėjo prisiminimų keliu.
Tavo žvilgsnyje norėjos paskęsti
Ir svajonių mūs jūroj panirti.
Bet širdyse iš naujo atgimę –
Nenorėjom ramybės sudrumsti.
Nuoširdumas lydėjo kalboje,
Meilė degė išnešiota širdžių.
Aš lyg ta, ankstesnioji mergiotė,
Nenuleidau nuo Tavęs akių.
Liko žodžiai vienai išsakyti,
Liko meilė gyva tarp širdžių.
Dar kartelį aplankė jaunystė –
Nešdama tiek minučių gražių.
Tik sudie – negalėjau ištarti,
Kai Tu ranką manąją laikai.
Vienumoje galėsim išsiverkti,
Nes skirtingai nubėgo keliai.
Lietus
Dalia Žibaitienė. Šilutė
Lietaus lašai už lango
dviem fortepijonais
šviesos ir ilgesio
sonatą groja,
nematoma ranka pamoja
ir keičiasi prasmė –
viltis aplanko
pro pilką debesį už lango,
nors tas pačias natas kartoja...
Finalo gal nebus –
per pievas, pro medžius
dar spindulys skaidrus
nubėga, -
toks vienišas ir nerangus –
finalo gal nebus...
Niutonui
Dalia Žibaitienė. Šilutė
Kai krito sodo obuoliai,
apie Niutoną negalvojau,
tai buvo taip seniai seniai,
neišvarytai dar iš rojaus...
Kai lūžo saulės spinduliai,
apie Niutoną negalvojau,
tik Laumės juosta įžūliai
į tolių tolumas viliojo...
Kai saulės spindulio jėga
nuogus pečius karštai nuglosto,
ant tavo spindulingo skruosto
spalvas šokdina,
tik, deja, -
pamirš Niutoną nevalia...
Atgal
